29. Dingusios (#3)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Ant Moros stalo nubunda jau mirusi laikyta jauna moteris. Nugabenta į ligoninę ji sukelia tiek chaoso, kiek niekas negalėjo įsivaizduoti. Sulig tuo ir prasideda visa paini istorija – kas iš tiesų yra ši užsienietišku akcentu kalbanti Džeinė Dou ir kokias paslaptis bei baisybes ji atskleis?

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Nesitikėjau, kad kada nors taip sakysiu, bet esu truputį nusivylysi. Na, knyga manęs neįtraukė taip, kaip tikėjausi. Gal čia ir yra visa bėda? Gal per daug tikėjausi? Visada daug tikiuosi iš Tess. Mano supratimu, labai svarbi tema – prekyba žmonėmis – nebuvo iki galo atskleista. Atrodė, jog ji gvildenama kažkur paraštėse, sutelkiant dėmesį į kažkokias žymių politikų machinacijas. Taigi tos politikos man šį kartą pasirodė per daug, o štai pagrindinės temos narpliojimo – per mažai. Nepadoriai per mažai.

Žinoma, tai netrukdė man mėgautis mylimos rašytojos braižu, viena ar kita išties nustebinančia detale, jau pamėgtų personažų asmeninėmis gyvenimo peripetijomis. Todėl tikrai nesigailiu skaičiusi ir rankų nenuleidžiu. Neabejotinai perskaitysiu visas šios serijos knygas. Tik gal truputėlį pailsėsiu. Kad pasiilgčiau Tess.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Tess Gerritsen
  • Leidykla: Jotema, 2013
  • Puslapių skaičius: 368
  • Vertėja: Paulina Kruglinskienė

Knygos dėka susimąsčiau, kad reikia nuleisti kartelę net ir patiems mylimiausiems autoriams. Per dideli lūkesčiai po to trukdo mėgautis knyga. Kita vertus – nėra ko norėti, kad visi mylimo autoriaus kūriniai patiks be išimčių. Taigi, knygos dėka likau susimąsčiusi.

Reklama

28. Druska jūrai (#2)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai istorija apie 4 likimus, sudaužytus antrojo pasaulinio karo metu. 2 vokiečiai, lenkė ir lietuvė, kaip ir tūkstančiai kitų Rytprūsių bei Baltijos šalių gyventojų, bėga nuo sovietų kariuomenės. Bėga į uostą, kuriame laukia laivai, padėsiantys persikelti į Vokietiją. Tačiau persikelti pavyksta ne visiems. “Wilhelm Gustloff“ tragedija yra didžiausia istorijoje(aplenkusi garsujį Titaniką ir kitas laivų katastrofas).

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Oho. Šis žodis per menkas apibūdinti emocijas, apėmusias perskaičius knygą ir, žinoma, ją skaitant. Antrojo pasaulinio karo tema mane domina nuo pat paauglystės, pradėjusi su Ana Frank tiesiog negaliu nustoti domėtis panašiomis istorijomis. Apskritai – karo metu dužę žmonių likimai, mano manynu, negali būti pamiršti. Jie privalo nugulti į knygų puslapius ir negali išnykti. Tai yra siaubinga, baisu ir nesuvokiama, bet tokia yra realybė ir man atrodo labai niekšiška nuo jos bėgti.

Na jei kalbant apie patį romaną, pirmi puslapiai kiek glumino, nes teko perprasti rašymo stilių, tiksliau – susipažinti su vėikėjais, kadangi epizodai buvo aprašomi iš kiekvieno jų perspektyvos. Tačiau juos pažinus, išmokus vardus, skaityti tampa labai įdomu. Jutau stiprų palankumą Joanai, Florianui ir lenkiukei. Mane žavėjo, kaip karo, bado, skurdo, stingdančio šalčio akivaizdoje jie gebėjo išlikti žmonėmis, geresniais, nei kartais būname mes, toli gražu nepatiriantys nepritekliaus. Tuo pačiu, tiesiogine to žodžio prasme šlykštėjausi tuščiagarbiu vokiečių kareiviu. Tiesą sakant, kai kurių jo “laiškų“ net neprisiverčiau perskaityti, toks atgrasus jis man buvo. Vien tai, kaip stipriai veikėjų charakteriai įsismelkia į skaitančiojo sąmonę, rodo knygos unikalumą. Man atrodo, neatsirastų abejingų, skaitančių knygą “paviršiukais“, nori nenori – ji iškart įtraukia.

Knygoje gvildenamos meilės, pasiaukojimo, atsakomybės ir gerumo temos. Tuo pačiu iškyla ir baisiausios ydos – godumas, savanaudiškumas. Nejučia vis stačiau save į veikėjų pozicijas. Vis kėliau klausimą – kaip aš elgčiausi jų vietoje? Ar sugebėčiau išlikti tokia tauri, kaip jie? Prisipažinsiu, kad ir kaip kvailai beskambėtų, bet panašiose istorijose visada stebiuosi šalčiu. Man kyla nuostaba ir klausimai – kaip įmanoma stingdančiame šaltyje keliauti apsirengus vos keliom drapanėlėm? Kaip jie nesuserga?? Kaip jie miega kažkokioje vėjo košiamoje pašiūrėje?? Kaip jie alkani turi jėgų tokiame šaltyje sukarti kelis šimtus kilometrų? Žmogaus galimybės nesuvokiamos.

Manau, tai yra knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas ir taškas.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Ruta Sepetys
  • Leidykla: Alma littera, 2010
  • Puslapių skaičius: 320
  • Vertėja: Zita Marienė

Knygos dėka sužinojau apie pačia didžiausią istorijoje laivo tragediją. Siaubingai gėda, kad iki tol nežinojau. “Wilhelm Gustloff“ katastrofa pasiglemžė per 9000 gyvybių. Gelbėjimosi valtyse, stingdančiame šaltyje buvo išgelbėti apie 1200 žmonių.

27. Devyniolika minučių (#1)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: “Sterlingas yra nedidelis, niekuo neišsiskiriantis JAV miestelis, kur niekada nieko nevyksta – iki tos dienos, kai jį sukrečia pritrenkiantis smurto aktas. Atsipeikėję miestelio gyventojai privalės ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir suvokti savo vaidmenį tragedijoje. Džouzė Kormjer, bylą nagrinėjančios teisėjos paauglė dukra, buvo pačiame tragiškų įvykių centre ir galėtų būti kaltinimo liudytoja, tačiau neprisimena, kas įvyko prieš jos akis… O gal prisimena, bet dėl paslaptingų priežasčių sąmoningai pasirinko tylą?“ aprašymą pasiskolinau iš knygos.lt puslapio.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knyga kėlė begalinį susidomėjimą. Nenorėjau veikti nieko kito – tik skaityti. Pati šaudymo mokykloje tema labai domino, ir man norėjosi kuo greičiau išgirsti Piterio motyvus, įsijausti tiek į jo, tiek į šaudymo aukų emocijas. Autorė kaip visada puikiai įsigilino į teisinius ir visus kitus specifinius dalykus, kurie jos kūriniams suteikia tikroviškumo, padeda įtikinti skaitytoją. Gana įdomus buvo ir vertėjos darbas, nustebdavau tekste radusi tokius žodžius kaip “aure“ ar išsireiškimus “tau ant manęs kaip iš penkto aukšto“. Iš pradžių tai kiek glumino, bet po to pripratau.

Knygai stiprų ketvertą duodu už svarbios temos gvildenimą, už tai, kad buvo labai įdomu skaityti apie teismo procesą, jo užkulisius, psichologines teisiamojo charakteristikas, socialinį paauglių gyvenimą, maloniai nustebau tekste radusi jau pažįstamą veikėją Patriką (iš kitos autorės knygos “Lemtingas sutapimas“). Bene stipriausias ir labiausiai nustebinęs dalykas knygoje man buvo jos pabaiga. Dėl Piterio likimo neabejojau, numaniau, kad baigsis taip, kaip ir baigėsi, bet kas bus su Džouze, nė neįtariau. O įdomiausiai ir greičiausiai “susiskaitė“ paskutinieji puslapiai, kuriame vyko teismo procesas, vis pastebiu, kad teisminiai dalykai mane labai domina.

Visgi iki penketo pritrūko tam tikrų niuansų. Pirmiausia, labai anksti sumečiau, kurie veikėjai “sukibs poron“. Taip pat knygose mane erzina, kuomet moterys, suaugusios, turinčios vaikų, padariusios stulbinančią karjerą, piešiamos kaip visiškos analfabetės virtuvėje. Nu niekaip niekaip nepatikėsiu tuo. Juk kažkaip vaiką tai užaugino? O čia rašoma, kad nemoka užsikaisti virdulio ar iškepti blynų. Buvo bandoma kažkaip komiškai pavaizduoti tą veikėją, bet ji man visgi gavosi netikra. Dar kiek prailgo skaityti apie visą Piterio ir Džouzės vaikystę, nes gana greitai buvo galima susidaryti jų portretą, tad kokiu šimtu puslapių trumpinčiau knygą išmesdama tuos plačius aprašymus. Tačiau labiausiai mane stebino ir pykdė patyčių situacija, o tiksliau – suaugusiųjų reakcija. Na kaipgi įmanoma nekreipti dėmesio į tai, kad vaiką stumdo koridoriuose, trenkia jį į spinteles, numauna kelnes prie visų, kiša galvą į unitazą (čia iš viso, visada galvojau, kad tik amerikietiškų filmų klišė yra). Man nesitiki, kad suaugusieji tokie abejingi gali būti, tad knyga neįtikino šiuo aspektu. Pati iš profesinės pusės į patyčių reiškinį esu gana įsigilinusi, matau, kaip su tuo dirbama mūsų aplinkoje, pati su tuo dirbu, tad labai sunku patikėti tokiu suaugusiųjų žiaurumu.

Nors tikrai nenoriu sakyti, kad visur ir visada viską suaugusieji pastebi, neabejoju, kad yra vaikų, kurių niekas negina, ir labai apgailestauju dėl to. Tikiuosi, jie ras pagalbą. Jaučiu pareigą parašyti, jei kartais skaito koks nors skriaudžiamas vaikas ar paauglys – nebijok kreiptis pagalbos. Jei artimoje aplinkoje neturi žmogaus, kuriuo pasitiki, kreipkis į savo ugdymo įstaigos psichologę/psichologą ar į Jaunimo liniją ir nelik vienas su savo sunkumais.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jodi Picoult
  • Leidykla: Alma littera, 2010
  • Puslapių skaičius: 560
  • Vertėja: Mėta Žukaitė

Knygos dėka iš arčiau susipažinau su Amerikoje neretai sutinkamu reiškiniu – šaudynėmis mokykloje.

2017 metų apžvalga

Processed with VSCO with f2 preset

Kaip ir kiekvienais metais, jiems praėjus, stebiuosi, kaip greit jie pralėkė. Metai buvo įspūdingi visomis prasmėmis. Nors šis blogas atsirado 2016-ųjų gale, jaučiu, jog visgi jo gimimas vyko 2017-aisiais, tad labai norisi juos apžvelgti: ką gi perskaičiau, kas patiko labiausiai, o kas sekėsi ne taip gerai.

  • Iš viso 2017-aisiais perskaičiau: 26 knygas, 8336 puslapius.
  • Ilgiausia perskaityta knyga – “Erškėčių paukščiai“ (646pasl.).
  • Trumpiausia perskaityta knyga – “Gabaus vaiko drama“ (149psl.).
  • Daugiausiai skaičiau (po 5 knygas) liepos ir sausio mėnesiais. Buvo ir keletas mėnesių, per kuriuos neperskaičiau nei vienos knygos.
  • Autorė, kurios knygų perskaičiau daugiausiai (3) – Tess Gerritsen.
  • Dalyvavau 24 valandų iššūkyje (perskaičiau 2,5 knygos).
  • Dalyvavau “Vasara su knyga“ iššūkyje (jo nepabaigiau).
  • Dalyvavau knygų mugėje, kurioje nusipirkau 6 knygas, o perskaičiau – 1.

Na, o dabar prie TOP10. Labiausiai man patikusios knygos yra šios (eilės tvarka atsitiktinė):

  1. “Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ M. Haddon
  2. “Tarnaitės pasakojimas“ M. Atwood
  3. “Zigmundo Froido sesuo“ G. Smilevski
  4. “Stiklinė pieno“ H. Wassmo
  5. “Erškėčių paukščiai“ C. Mccullough
  6. “Moteris narve“ A. Olsen
  7. “Gyvūlių ūkis“ G. Orwell
  8. “Dvynės“ T. Gerritsen
  9. “Išlikusieji“ T. Gerritsen
  10. “Eni Beni“ M. J. Arlidge

Visų knygų aprašymus rasite spustelėję ant dominančios knygos.

Ką kitais metais daryčiau kitaip:

  • Nesusidarinėsiu sąrašo knygų, kurį noriu perskaityti. Turiu omenyje – pasižymėsiu knygas, kurias planuočiau perskaityti, tačiau nespausiu savęs į rėmus ir nesistengsiu jų perskaityti žūtbūt. Iš užsibrėžtų 22 knygų 2017-aisiais perskaičiau tik 9. Kitų tiesiog nesinorėjo, joms, ko gero, dar neatėjo laikas. Tad nekartosiu klaidos ir nemėginsiu savęs versti skaityti. Juolab, kad metų eigoje atsiranda daugybė naujų knygų, kurias taip pat noriu perskaityti ir tada tenka grumtis su sąžine, nes gi “jau turiu sąrašiuką, kurias reiktų perskaityti pirmiausia“.
  • Atsakingiau žiūrėsiu į skaitymą ir stengsiuosi jo neapleisti. Kalbant konkrečiai – bandysiu, kad nebūtų NEI VIENO mėnesio, per kurį neperskaityčiau knygos.
  • Stengsiuosi perskaityti daugiau klasikos kūrinių.
  • Mėginsiu perskaityti pirktas, tačiau jau per ilgai lentynoje užsigulėjusias, neperskaitytas knygas.
  • Na, ir išsikeliu sau kartelę perskaityti 30 knygų. Nesvarbu kokių, be jokių išankstinių sąrašų, tiesiog – 30.
  • Taip pat galvoju surengti bent vieną konkursą šiemet ir padovanoti knygą vienam iš puikios skaitytojų bendruomenės. 🙂

Nors man truputėlį liūdna, tačiau supratau, kad tinklaraščius skaito vis mažiau žmonių. Dauguma renkasi greitesnį – FB arba IG variantą. Prieš FB esu iš principo nusistačiusi, tačiau instagrame bendrauti su bookstagrameriais man patinka. Tad jei kas nors dar nežinote – mane galima rasti po slapyvardžiu skaitykim.

Nuostabių Jums visiems 2018-ųjų, lai metai būna pilni šiugždančių ir kvepiančių knygų puslapių, jaukių vakarų su arbata bei puikiu kūriniu, daugybės emocijų, išgyvenamų kartu su skaitomų istorijų veikėjais.

39EC579A-CF56-43A6-98D7-9C32E8F502A0

26. Dievas skambina vienąkart

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Nedidelio Mičigano valstijos miestelio gyventojai sulaukia keistų skambučių – jiems iš dangaus skambina jų mirę artimieji. Miestelėnai į tai reaguoja įvairiai – vieni tiki ir džiaugiasi tokia Dievo malone, bei jo egzistavimo įrodymu, kiti niršta ir smerkia tokius, jų manymų, juokus. Bet kokiu atveju – miestelis sulaukia reporterių bei visos šalies susidomėjimo, abejingų nelieka. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Kas ten skambina ir dėl ko?

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą yra iš tų, kurios skaitosi labai lengvai ir greitai. Turint laiko, ją drąsiai įmanoma praryti vienu prisėdimu. Pati jaučiausi įsitraukusi ir sudominta, buvo sunku suprasti, kas vyksta ir atspėti pabaigą, nors įtarimų kilo įvairiausių. Pagrindinis knygos herojus – Salis – praradęs žmoną ir vienas auginantis mažametį sūnų, siunta iš pykčio dėl šių skambučių ir žūtbūt stengiasi įrodyti, kad jie – kažkieno piktas pokštas, kadangi ir pats jo sūnelis pradeda laukti skambučio iš mirusios mamos. Praktiškai apie tai ir sukasi knyga – jis netiki, pyksta, o dauguma – tiki, džiaugiasi. Aišku, čia labai apibendrinau, veiksmo knygoje netrūksta, viskas aprašoma iš įvairių žmonių perspektyvos, nagrinėjami tikėjimo, vilties klausimai. Į knygą galima pažvelgti dvejopai – kaip į istoriją, su šiek tiek detektyvinių elementų, arba kaip į kūrinį, skatinanti kelti tikėjimo klausimus, kviečiantį pasvarstyti – o ką daryčiau, kuo tikėčiau, kuo apskritai tikiu aš? Manau, jog pati nejučia labiau susitelkiau į siužeto vingių, nei į moralės paieškų temą. Tam, kad pajusčiau knygos “galią“, man ji turėtų būti šiek tiek stipresnė, norėtųsi mažiau buitiškumo ir truputį tikresnių dialogų. Kaip istorija ji irgi nėra tobulai išdirbta, atskleista tiesa mane truputį nuvylė. Tačiau tikrai džiaugiuosi knygą perskaičiusi vien dėl to, kad ji kažkuo kitokia, vienu metu ir lengva, ir paliečianti emociškai. Laisvalaikiui, jaukiam savaitgaliui su arbata – tikrai puikus pasirinkimas. Be to – didelis riebus pliusas už viršelį. Man jis be galo gražus. 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Mitch Albom 
  • Leidykla: Baltos lankos, 2016
  • Puslapių skaičius: 336
  • Vertėjas: Tadas Juras 

Knygos dėka susipažinau su JAV gerbiamu ir garsiu bestselerių autoriumi, kurio knygos populiarios visame pasaulyje. Rašymo stilius užkabino, todėl svarstau paskaityti ir kitus jo kūrinius, pvz., “Laiko saugotojas“. 

25. Moteris narve

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Prieš 5 metus dingus žinomai, jaunai politikei jos dingimo aplinkybių ištirti nepavyksta, tad byla nugula “neištirtųjų“ krūvon. Tačiau atsidarius “Q“ departamentui naujasis jo vadovas, kolegoms atsibodęs Karlas, bylą atnaujina ir su savo paslaptingu padėjėju, neria į dar paslaptingesnius sudėtingo tyrimo vandenis. Tai pirmoji “Q“ departamento serijos knyga. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Įtraukė akimirksniu! Dingimai, pagrobimai – mano mylimos temos, nuo pat pradžių spėliojau, kas, kaip, kodėl. Norėjosi prisėsti ir neatsitraukti. Kaip ir daugelyje trilerių, vienas iš pagrindinių herojų – sudėtingos asmenybės tyrėjas/detektyvas. Dėl ko jis sudėtingas – atskleisti nenoriu, tai pateikiama pačioje knygoje. Kadangi kūrinyje kalbama tarsi apie 2 laikmečius (“dabar“ ir “prieš 5 metus“), nori nenori prie kažkurio prisiriši. Tada mane labai domino tas “prieš 5 metus“ laikotarpis. Dėl ko ją pagrobė? Būtent šį klausimą ir patys pagrobėjai kėlė  Meretei, į jį atsakiusi ji gautų laisvę. Bet ar atsakys? Siužeto vingiuose bandžiau pati atspėti, tai kuo gi nusikalto taip teigiamai piešiama asmenybė, tačiau man nepavyko. Nors nuojauta vedė į reikiamą pusę, tačiau visus taškus ant i autorius sudėjo knygos pabaigoje. Tiesą sakant, tikėjausi, kad atsakymas bus pikantiškesnis, nes pasirodė, jog pagrobėjas buvo tiesiog, hmm, dėl tam tikrų aplinkybių sužalotos psichikos asmuo. Kas man dar šiek tiek kliuvo – tai detektyvo – Karlo romantiniai santykiai. Jo ir buvusios žmonos bendravimas pasirodė toks nenatūralus ir netikras, kad net tingėjosi gaišti laiką apie tai skaitant. Būtent dėl to knyga gauna ne 5, o 4,5. Nekantrauju kibti į antrąją serijos knygą – Fazanų žudikai, apie kurią girdėjau dar daugiau gerų atsiliepimų nei apie Moterį narve. 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Adler Olsen 
  • Leidykla: Obuolys, 2017
  • Puslapių skaičius: 544
  • Vertėja: Vaiva Lešinskaitė

Knygos dėka atradau dar vieną mylimą detektyvų rašytoją! Adler Olsen, mano akimis, yra žymiai geresnis už Jo Nesbo, tačiau neaplenkia mano pačios mylimiausios – Tess Gerritsen. 

Papildomas padėkos žodis Obuolio leidyklai, padovanojusiai man šias tris puikias knygas. Esu labai dėkinga už pasitikėjimą ir dosnumą. AČIŪ!

Processed with VSCO with f2 preset

24 valandų skaitymo iššūkis

IMG_9767.JPG

Pirmų pirmiausia norisi pasakyti, kad 24 val. skaitymo iššūkio nereikia suprasti tiesiogiai: “Tai tu taip ir skaitei 24 valandas nonstop??“ – buvo dažniausias man užduodamas klausimas, kuomet žmonės paprašydavo pasidalinti, kokį aš čia per iššūkį susigalvojau. 🙂 Taigi – ne, tai nebuvo 24 valandų skaitymas nonstop, iššūkio esmė – per 24 valandas perskaityti kuo daugiau. Ir iškart norisi pabrėžti – tas “kuo daugiau“ yra taaaaaip subjektyvu! Juk save pažįstat – gal Tau būtų iššūkis perskaityti 1 knygą per parą, o Tau – 4 nesudaro keblumų (žinoma, viskas priklauso ir nuo puslapių skaičiaus). 

Taigi aš pasirinkau 3 knygas, kurias matote nuotraukoje viršuje. Tikslumo dėlei – skaitymo iššūkį pradėjau liepos 25d. 00:00 ir baigiau kitos dienos 00:00. Savo galimybes pervertinau, nes perskaičiau tik 2 su puse (pusę – G. Orwello “1984“). Tačiau iškart reiktų paminėti, skaičiau neforsuodama – tikrai leidau sau ir pailsėti, ir ramiai pavalgyti. Todėl rezultatu esu visai patenkinta. 

Kuo nesu patenkinta, tai savo knygų pasirinkimu. Gailiuosi, kad nebuvau pasiruošusi labiau įtraukiančių, pozityvesnių kūrinių. Bet taip jau sutapo, kad šiuo metu dalyvauju ir “Vasara su knyga“ organizuojamame iššūkyje, kurį aprašysiu jam pasibaigus (vasaros gale), tad norėjau skaityti tokias knygas, kurios atitiks minėtojo iššūkio užduotis. 

Mano perskaitytų knygų aprašymus rasite čia (Vegetarė) ir čia (Lietaus dievas ir kiti). Kaip ir minėjau – 1984 dar skaitau. 

Iššūkio įspūdžiai

Visi užkietėję skaitytojai žino, kas yra skaitymo blokas, na, tai nesmagu pripažinti, tačiau po iššūkio kelias dienas tas gėris buvo mane aplankęs. Ko gero, čia dėl skaitytų knygų, ne dėl paties iššūkio, o gal ir dėl to, kad nors iššūksi tetruko 1 dieną, per ją prisikaupė tiek darbų ir reikalų, kad prireikė kelių kitų, kad kompensuočiau tos dienos poilsį. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad perskaitytos knygos buvo kažkuo blogos. Gal tiesiog man netiko tai, kad jos buvo gana slogios ir skaityti viena po kitos nebuvo labai malonu.

Skaitymas naktį

Būsiu atvira – kalbant apie naktį aš esu labai konservatyvių pažiūrų – ji skirta miegui! 🙂 Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie naktį mokosi, žiūri filmus, serialus (kad ir kaip juos mėgčiau), baliavoja ar netgi skaito. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų man yra tekę naktinėti. Na, tai ir iššūkio kontekste naktį naudojau paprasčiausiam poilsiui, kad dieną skaityti būtų lengviau. O kaip žinia, naktis turi nemažai valandų, tad 8 iš jų aš iššvaisčiau saldžiam ir ramiam miegui. 🙂 Tiesa, negaliu sakyti, kad nebandžiau skaityti naktį – ištvėriau iki 1:35, o tai jau daug!! 

Akių skausmas

Tai buvo nemaloni ir varginanti pasekmė, kuri net dieną trukdė nepertraukiamam skaitymui. Tad būtinai turėjau daryti pertraukėles (kurių metu dažniausiai valgiau! Bet apie tai – netrukus). Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip įmanoma būtų skaityti 24 valandas be pertraukų, akys, ko gero, atsisakytų funkcionuoti! Ypač nemalonu buvo naktį, nes skaityti prie dirbtinės šviesos, kad ir kokios ryškios, man kelia didelį diskomfortą. Manau, kad per tokį skaitymą vaikystėje susigadinau akis, nes kuomet pradėjau nešioti akinius kompiuterio dar neturėjau, nebuvau TV auka, o šeimoje ir artimiausioje giminėje lygiai 0 žmonių su akiniais. Taigi, siekiant patausoti akis, nori nenori skaitymo laikas sutrumpėjo.

Cukrus

Saldūs užkandžiai buvo neatsiejama mano skaitymo dalis. Iššūkio metu suvalgiau 3 porcijas ledų, 1 šokolado plytelę ir didelę pakuotę Oreo sausainių. Žinoma, valgiau ir normalaus maisto, tačiau cukrus suteikė energijos ir malonumo. 🙂 Kitą kartą, jeigu vėl nuspręsčiau dalyvauti tokiame iššūkyje, iš vakaro apsirūpinčiau sveikais užkandžiais, kad nereiktų siausti po virtuvės spinteles ieškant ko nors skanaus

Kokybė vs kiekybė

Liūdna pripažinti, tačiau šį kartą nugalėjo kiekybė. Iššūkiui einant į pabaigą jau vargiai galėjau susikaupti ir suprasti tai, ką skaitau, o perskaitytas knygas tiesiog prarijau, nors, dabar galvoju, kad skaitant būtent tokias, kokias pasirinkau aš, reiktų jas išjausti, labiau įsigilinti, apmąstyti. Aišku, džiaugiuosi, kad per dieną pasistūmėjau 2 knygomis į priekį, bet neslėpsiu, skaitymo kokybė nebuvo tokia, kokia galėjo būti.

Reziumė

Džiaugiuosi dalyvavusi iššūkyje, ačiū, Liveta, nes Tavo dėka apie iššūkį sužinojau. 🙂 Tai man buvo smagi vasaros pramoga, nauja patirtis, malonus laikas su knyga ir savęs išbandymas. 

Keletas akimirkų

IMG_9662

Processed with VSCO with f2 preset

IMG_9754

Processed with VSCO with f2 preset

Processed with VSCO with f2 preset

Processed with VSCO with f2 preset