
Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai knyga apie vienos mamos istoriją. Į šį sakinį sutelpa viskas – gyveno gyveno moteris ir… jai atsitiko vaikas. Kokia ji buvo iki tol, kokia tapo po to, kaip jautėsi nėštumo metu, kaip jaučiasi jau susilaukusi dukrytės. Autorė – 2 dukrų mama, parašiusi 7 knygas. Šiuo metu su vyru gyvenanti Havajuose ir (man svarbus faktas) laiko save Prieraišiosios tėvystės atstove.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Skaitant šią knygą manyje maišėsi jausmų uraganas. Pradžioje labai atbaidanti, svetima ir liūdinanti istorija pamažu, man ne visai suvokiamu būdu, tapo jauki, verčianti nusišypsoti, nusijuokti, šiek tiek pabliauti.
Skaitydama knygą, kaip visiška keistuolė 3 kartus pafollowinau ir unfollowinau autorę instagrame. Pradėjusi skaityti – pradėjau ją sekti, bet nuotraukų dar nežiūrėjau. Paskaičiau knygos pradžią (apie 50-60psl.), galvoju – vajetus, mes neturime nieko bendro, kaip reiks pabaigti knygą? Ir kam man tada ją sekti? Nuėjau į IG ir spustelėjau “unfollow“. Knyga dovanota, gavau ją gimtadienio proga iš labai geros draugės – negaliu jos neperskaityti. Skaitau toliau. Skaitau skaitau ir pamažu, su lengvais kluptelėjimais man Vaivos istorija pasidaro jauki, įdomi, staiga užplūsta noras su ja susipažinti, galvoju, kad jei gyvenčiau Havajuose tikrai norėčiau su ja draugauti. Ir nuėjusi į IG vėl ją pafollowinu. Šį kartą peržiūriu visas nuotraukas. Taip patenkinu mažytį “susidraugavimo“ norą. Iš tiesų – kaip faina skaityti knygą žmogaus, į kurio gyvenimą gali žvilgtelėti esamuoju laiku. Eina sau, tas internetas, ką? 🙂 Perskaičius knygą žinau – jau nebeatfollowinsiu.
O dabar apie pačią knygą. Kas man ten taip netiko, jog liūdėjau ir guodžiausi, kad visai ne apie mane? Ilgai apie tai galvojau. Kodėl iš viso skaitydama knygą svarstau – apie mane ar ne apie mane? Dėl ko negaliu tiesiog skaityti, kaip eilinės istorijos, kaip kokio Tess detektyvo ar Chamberlain romano? Įpusėjus knygą supratau – nes tai apie motinystę. Nes nori nenori, kai kita moteris rašo apie savo kelią, niekaip negali nustoti vertinti to kelio ir “matuotis“ jo. Ar man buvo taip pat? Jei buvo – ta moteris man būtų draugė, jei nebuvo – kam gaišti laiką gilinantis į kažką svetimo? Ir čia pat save sustabdžiau – koks absurdas! Natūralus, žmogiškas, moteriškas, mamiškas, bet visgi – absurdas. Ir koks iš tiesų stiprus tas pasąmoningas noras šlietis prie moterų, mamystę patyrusių, išgyvenusių taip pat ar bent jau panašiai. Na niekaip nepavyks atsiriboti nuo to lyginimosi man. Bet gal ir nereikia? Gal čia nieko baisaus? IG daug kas man rašėte – vienoms knyga labai labai tiko, kitos – nerado joje savęs, svarsto, ar verta ją pabaigti. Dabar galiu atsakyti, kad mano galva, tikrai verta.
Kame knygos kabliukas, dėl ko kai kurias mamas jis stabdo nuo skaitymo tęsimo? Manau dėl to, kad joje jau nuo pat pradžių nagrinėjami labai nepatogūs klausimai. Sakykime, abortas. Jei iki nėštumo buvau tiesiog prieš – na niekada nesidaryčiau ir nėra net ką kalbėti, tai pagimdžius ši tema tapo iš viso tokia nemaloni, nenoriu apie ją nei diskutuoti, nei galvoti, nei skaityti. Kitas, man kliuvęs niuansas – feminizmas. Aš gal antifeministė? 😀 Ne, iš tiesų nežinau. Negaliu, savęs priskirti nei prie feminisčių, nei nuo jų atskirti, nes nesu įsigilinusi į šį reiškinį, bet kai kurios idėjos man toookios svetimos, kad knygoje nuo žodžio “patriarchatas“ mane jau vimdė. Surogatinė motinystė – irgi negaliu suprasti, kaip galima atiduoti savo kūną ir kraują. Ekologinė gimstamumo pusė (kiek vieno žmogaus gimimas pridaro žalos gamtai) – irgi neeeeeįdomu (kai kalbama apie mano vaiką!), aišku – neapsakomai egoistiška, savanaudiška ir t.t., bet neeeeeįdomu. Deivės judėjimas. What? Tokiems judėjimams aš dar per tamsuolė turbūt. Moters seksualumas ir motinos aseksualumas. Taip, tiesa, kad visuomenėje žodžiai motina ir seksuali eina tikrai ne koja kojon, bet ar iš tiesų taip stipriai tas erzina – na jei norisi, atrodyk seksualiai ir nesuk galvos. Žindymas viešai – taip, daug kam tai kelia šoką, bet irgi – so what? Jei aš norėčiau, tai ir žindyčiau. Aš nenoriu, nes mano vaikas valgydamas blaškosi, net jei kitam kambary išgirsta praeinantį tėtį, bet jei norėčiau – na koks man skirtumas, kad kokia baba “sugėdintų“? Ir dar nemažai kitų temų, kuriose aš tiesiog jaučiausi nutolusi, man tas nei svarbu, nei aktualu, nes tikrai jaučiu, kad galiu auginti (ir auginu) dukrą kaip noriu. Aš net patarimų ir klausimų “ar turi pieno“ negirdėjau. Gal man pasisekė? Gal. Bet savo sprendimais esu užtikrinta ir patarėjams turėčiau ką atsakyti. Svarstau – gal ir kitoms mamoms, kurioms knyga nelipo, kliuvo tie patys dalykai?
Grįžtant prie lyginimosi momentų – autorei, kaip ji pati rašo, motinystė buvo egzistencinis šokas. Ir nuo to prasideda didieji mūsų skirtumai, nuo kurių negalėjau pradžioje atsiriboti. Mano net profesija surišta su vaikais, vaikų aš norėjau nuo nežinau kada, tai filosofiniai pašnekesiai rūkant ant plačios palangės iki paryčių niekada nebuvo mano gyvenimo dalis. Nesijaučiu praradusi savo individualybės, netgi priešingai – jaučiuosi save atradusi, tad turiu pripažinti, jog skaičiau ir galvojau – eina sau, negi rimtai kažkas tiek būna susitelkęs į save, į darbą, į karjerą, kad vaikai šitaip sudrebina pasaulį? Ir čia yra tikrai negražu iš mano pusės. Ilgainiui tai supratus ir susigėdus tapo lengviau. Į knygą ėmiau žiūrėti, kaip į KITOS moters UNIKALIĄ Motinystės istoriją. Staiga viskas pasidarė įdomu. Autorė iš kaži kur ištraukia visokių įdomių mokslinių faktų, statistikų, kuriomis papildo pasakojimą, į motinystę žvelgia iš įvairių rakursų, apie kuriuos aš net nesusimąstydavau. Palietė temas, su kuriomis tenka susidurti mamoms – su įvairiausiais kaltinimais ir smerkimu (deja, labai dažnai – iš kitų mamų): mama su vaiku keliauja – blogai! Tampo kūdikį, nesuteikia jam ramybės. Mama renkasi nekeliauti – blogai! Davatka užsidariusi namuose, nesudaro vaikui galimybių pažinti pasaulį. Žindo, miega su vaiku, daug nešioja – išlepins! Maitina mišinuku, migdo lovelėje, augina BB gultuke -kokia nerūpestinga! Ir t.t.
Knygoje Vaiva papasakojo apie motinystę Havajuose, apie įvairius, žiauriai kietus mamų klubus (kažkas panašaus į mūsų virtualųjį Tėvų darželį, tik ten ne virtualiai!), kurio klaikiai užsimaniau ir pas mus! Daug dėmesio autorė skiria ir karjeros temai JAU susilaukus vaiko – savirealizacija, produktyvumas, buvimo TIK mama “kaina“ (vėl turiu prisipažinti – nieko ir niekada gyvenime man nebuvo prasmingiau nei buvimas TIK mama, ir pagalvojus apie darbą lengvai nusipurtau. Ir ne, nėra taip, kad savo darbo aš nemylėjau.).
Pati knyga yra gana nuosekli, yra trys didieji etapai: iki vaiko, nėštumo laikotarpis, laikas po gimdymo. Tačiau šiuose trijuose blokuose būna įsipina įvairiausių temų temelių, kurios, nors įdomios, įneša ir šiek tiek chaoso, tad truputį pasigedau tvarkos. Autorės rašymo stilius man pasirodė toks amerikoniškas – nežinau, ar tam turi įtakos tai, jog ji gyvena Havajuose – lengvas, pagaulus, vaizdingas, šiek tiek perspaustas. Labai patiko autorės idėja dukrytę vadinti Zyliuke – knygos gale paaiškinta, dėl ko pasirinktas toks pseudonimas. Taip pat frazė Giminės Moterys be galo taikli, atspindinti visas šeimos moterėles, ištisai patarinėjančias ir žinančias “geriau“.
Jei jau pradėjau apie lyginimąsi, tai ir pabaigsiu. Anksčiau minėjau, kas, man trukdė susitapatinti ir įsijausti, tai štai dabar galiu pasakyti, jog artimiausia autorei jaučiausi aprašomame etape po gimdymo. Kai laimė veržiasi per kraštus, meilė savo vaikui sprogdina meilės suvokimo ribas, krenti į tą tobulumo burbulą ir nenori išlipti. Viena citata buvo tokia sava, kad negaliu nepacituoti. Kontekstas – kalbama apie mirtį, kad jei anksčiau tokios baimės nebuvo, dabar mirti tiesiog negalima “nes kas tada augins mano vaikus? Kas rytais išvirs avižinės košės – ne per skystos ir ne per tirštos, kas šukuos plaukus taip, kad nepeštų, kas vienu pabučiavimu pagydys skaudančią vietą, o vakarais su džiaugsmu rinks kojų tarpupirščiuose susispietusius pūkus? Aš. Aš. Aš. Noriu būti savo vaikams taip, kaip niekas kitas nemoka. Aš ir nenoriu, kad kas nors kitas mokėtų.“ Kiek beskaityčiau šią citatą – tiek šiurpai laksto kūnu ir mažumėlę graudinuosi. Taip pat svarbu paminėti, kad Vaiva yra PT (prieraišiosios tėvystės) atstovė, o tai irgi mane verčia šlietis prie jos arčiau ir nebeatfollowinti instagrame. 🙂
Taigi, turbūt supratot, kad knygoje pilna visko. Temų, kurios tikrai jums ne(pa)tiks, minčių, kurios sužavės ir leis susimąstyti, istorijų, kurios bus svetimos ir nepažintos, bei tokių, kurios bus juokingai savos ir artimos iki susigraudinimo. Tai kaip tada man įvertinti knygą? Gera, bloga? Rekomenduočiau, nerekomenduočiau? Kokią teisę turiu šitaip vertinti kitos moters istoriją? Nemanau turinti, todėl ir nevertinsiu, tik be galo džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo lentynoje ir tikrai tikrai ją dar atsiversiu kai namuose lakstys antras kleckas, nes minčių, į kurias galima pažvelgti naujai – joje apstu.
P.S. autorės draugei Jovitai noriu skirti atskiras liaupses – kiekvienai reikia tokios draugės.
Faktinė informacija:
- Autorius: Vaiva Rykštaitė
- Leidykla: Tyto alba, 2018
- Puslapių skaičius: 304
- Vertėja: –
Knygos dėka labai daug mąsčiau apie mamų bendrystę, panašumus ir skirtumus, konkurenciją ir pagalbą viena kitai. Kaip būtų nuostabu, jei mamystėje konkurencija išnyktų.