21. Gyvulių ūkis

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Jaučiu, kad pati neparašysiu geriau, tad cituoji knygos nugarėlę: „Gyvulių ūkis” – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Skaičiau beveik neatsitraukdama. O dabar aprašydama jaučiuosi sumišusi – bijau, kad nederamai aprašysiu šią knygą, kad nesugebėsiu atskleisti jos svarbumo, kad neturiu ir nemoku tokių žodžių, kurie pakankamai pabrėžtų jos nuostabumą. Tad ko gero nė nesistengsiu padaryt neįmanomo, vietoje to, verčiau pamėginsiu parašyti, kuo man ji taip patiko. 

Pirmiausia, ji yra tokia dvejopa, kad iki šiol iki galo nesuvokiu autoriaus talento sujungti tokį subtilų, baisų, privertusį žmonių milijonus kentėti turinį su tokia paprasta, groteskiška, bukai genialia forma. Absoliučiai kiekvienas, bet kokio amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties bei pažiūrų žmogus net ir stengdamasis negalėtų nesuprasti to, ką autorius nori parodyti. Net ir pats akliausias ir diktatūrą garbinantis žmogus, perskaitęs šią knygą pasijustų truputį… kvailas. O masės, visi likusieji, turėtų pajusti pyktį – kaip lengvai mumis gali manipuliuoti aukštesnieji, tie, kurie buvo išrinkti tarnauti mums, tačiau elgiasi taip, tarsi jų tarnai būtume mes. 

Nuo pat paauglystės, knygos, susijusios su diktatūra, karais, holokaustu, trėmimais man buvo labai įdomios, nors tai, ko gero, netinkamas žodis, kuomet kalbama apie tragedijas. Tinkamesnis būtų – svarbios, jos man yra labai svarbios. Todėl pasidalinsiu mane nustebinusiu dalyku – nuėjusi į savo biblioteką ir ieškodama Orvelo kūrybos buvau nusiųsta prie “Fantastikos skyriaus”. Nenuslėpiau savo nustebimo ir bibliotekos darbuotojos pasiteiravau, kuri “Gyvūlių ūkio” dalis yra fantastika? Ji tik gūžtelėjo pečiais: “Nurodymą knygą perkelti į šį skyriu gavome iš aukščiau”. Iš aukščiau? Nuoširdžiai – labai norėčiau išgirstų tų “iš aukščiau” motyvus knygą nugrūsti šalia “Saulėlydžio”… ?

Faktinė informacija:

  • Autorius: George Orwell
  • Išvertė: Edita Mažonienė
  • Leidykla: Jotema 2015 
  • Puslapių skaičius: 192

Knygos dėka sužinojau, kad tik pasirodžiusi, dėl akivaizdžios kritikos komunizmui, knyga buvo uždrausta Didžiojoje Britanijoje ir Sovietų sajungoje. O iki šiol ji draudžiama Kuboje, Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. 

20. Nusidėjėlė

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Šį kartą veiksmas sukasi apie vienuoles, viena jų – nužudyta, kita – sunkiai sužalota, negali kalbėti ir papasakoti apie savo skriaudikus. Tuo pačiu metu policija randa ir kitą lavoną – kone neatpažįstamai suniokotą moters (ne vienuolės ir ne vienuolyne nužudytos) kūną. Šioje knygoje susipina dvi, atrodytų visai nesusijusios žmogžudystės, tačiau Tess, kaip visada, sudėlioja visus taškus ant “i”.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Žinot tą jausmą, kai skaitant panašias knygas iš eilės norisi pailsėti? Na, tokio dalyko, kaip poilsio nuo Tess kūrybos aš neįsivaizduoju. Vienintelė priežastis, dėl ko nesėdu ir nesuskaitau visų jos knygų yra ta, kad noriu nuolat jausti tą saugumo jausmą – jei atsidursiu aklavietėje su klausimu “ką skaityti”, visada turėsiu atsakymą – tigi Tess!

Ši knyga unikali tuo, kad paraleliai narpliojamos dvi žmogžudystės, kurių net ir akylam skaitytojui nepavyktų susieti, tad visas knygos veiksmas apie tai ir vyksta – kaip šias mirtis susieti, kaip atrasti žudiką. 

Kitas žavus momentas yra autorės gebėjimas susieti nusikaltimo tyrimą ir asmeninius pagrindinių herojų gyvenimus. Tiek Moros, tiek Ricoli kasdienybėje vyksta labai įdomūs dalykai, apie kuriuos autorė leidžia žinoti skaitytojui, tačiau neleidžia joms žinoti apie viena kitą. Tai toks savotiškas sneak peek’as, leidžiantis skaitančiajam jausti turint pranašumą prieš knygos veikėjas. 

Pažįstantys mane (realiai ar virtualiai) žino, kad Tess man yra Rašytojų Rašytoja ir pagrindinis aspektas, dėl ko taip yra, esti tas, kad ji man kelia saugumo jausmą. Kitaip tariant – ji nebuvo manęs nuvylusi, o tai verčia pasitikėti ir atsiduoti istorijai, kurios vingiais ji veda. Būtent tai mane daro lojalia šios autorės gerbėja.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Tess Gerritsen
  • Išvertė: Paulina Kruglinskienė
  • Leidykla: Jotema 2012 (parašyta 2003m.)
  • Puslapių skaičius: 352

Knygos dėka sužinojau, tiksliau tariant, pasitvirtinau, kad drąsiai galiu Tess Gerritsen, šiai dienai, tituluoti kaip savo mėgiamiausią rašytoją.

19. Dešimt minučių

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pagrindinė veikėja Kjara, palikta vyro lankosi pas psichologę, kuri jai pasiūlo išbandyti Rudolfo Šteinerio terapijos metodą – trisdešimt dienų skirti po 10 minučių veiklai, kurios iki tol gyvenime nebuvo išbandžiusi. Knygoje aprašoma kiekviena diena ir kiekviena nauja veikla bei Kjaros potyriai, apmąstymai.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Knygos idėja – super, o išpildymas – pusėtinas. Kjara man pasirodė draugiška, paprasta, maloni, o tuo pačiu naivi, paaugliška. Nors jai jau virš 30 m., įsikibusi vyro ir be jo nematanti savo gyvenimo prasmės. Tiesa, visa istorija apie tai, kaip tos gyvenimo prasmės ji ieško, kaip mokosi gyventi be Vyro (knygoje šis žodis rašomas didžiąja raide), kaip atranda dalykus, kurie visada buvo šalia. Galvoju, kad man truputį atgrasu, kai tokių metų moteris nemoka pasigaminti valgyti, laikosi įsikibusi tėvų, vyro, kitaip tariant – nesubrendusi. Nebrandumas atsikartojo ir jos santykiuose su vyru. Man jų bendravimas priminė santabarbara, kuomet, atrodo, užuot paprastai išsiaiškinus paskęstama metaforose, apsisunkinama ir vengiama atsakomybės, stokojama savigarbos ir, po teisybei, meilės. Taip pat tikėjausi, kad Kjaros 10 minučių bus kupinos labai unikalių potyrių, bet kai kurios iš jų buvo leidžiamos labai primityviai (mano suvokimu). Nors gal čia tame esmė? Gal genialumas slypi paprastume? 

Tiesa, buvo viena vieta, kuomet susigraudinau. Tai buvo vieta, palietusi Kjaros ir jos mamos santykius. Pagalvojau – mano mama lygiai tokia pat: atsidavusi kitiems, pasišventusi savo vaikams, apie save galvojanti mažai. 

Jei knygoje nebūtų 10 minučių idėjos, o vietoje to – tik moters gyvenimo istorija, ko gero, būčiau knygą užvertusi jau po 50 puslapių, tačiau magėjo sužinoti – kokią gi įžvalgą pasidarys Kjara, baigusi šį eksperimentą – ar atsijunkys nuo vyro ir sekinančių santykių? 

Knyga skaityti lengva, puslapiai bėga greitai, tad visai rekomenduoju. Manau, čia viena iš tų knygų, kurios kiekvieną skaitytoją gali paliesti skirtingu aspektu: santykiuose su savimi, su tėvais, su antra puse, draugais, kaimynais, socialinėmis mažumomis, beglobių vaikų tema. Gilių įžvalgų ir minčių čia nerasite, užtat metaforų ir keistokų idėjų visai yra. Vasaros atostogoms skaitinys pats tas. 

Tiesa, knygą autorė vadina daline biografija. Tai mane ir žavi, ir stebina tuo pačiu metu: kurios gi vietos atitinka realybę?

Faktinė informacija:

  • Autorius: Chiara Gamberale
  • Išvertė: Ieva Mažeikaitė
  • Leidykla: Alma littera (2015) (parašyta 2012m.)
  • Puslapių skaičius: 200

Knygos dėka sužinojau, apie R. Šteinerio 10 minučių metodą. Nors internete informacijos apie tai neradau, tačiau pati idėja atrodo paprasta ir viliojanti. Mintyse sukasi noras tai išbandyti. Dar ne šiandien, bet, tikiu, greitu metu.

18. Dvynės

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pagrindinė šios knygos veikėja – Mora Ailz – teismo medicinos patologė prie savo namų randa nužudytą moterį, stulbinamai panašią į ją pačią. Kaip pasirodo vėliau, moterų DNR sutampa, jos – seserys. Nuo šio įvykio prasideda Moros savęs, savo šaknų paieškos, atskleidžiančios vis keistesnius siužeto vingius ir netikėčiausias tiesas.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Tess Gerritsen tiesiog tobula. Labiausiai žavi jos meistriškumas ir įsigilinimas į temą, apie kurią rašo, taip galima ne tik mėgautis netikėtais istorijos posūkiais, bet ir iš arti pasmalsauti, kas vyksta teismo medicinoje, policijos nuovadose, ligoninėse ir pan. Nuostabus tas jausmas, kad imdama Tess į rankas žinai – gausi kokybę. Jau drąsiai ją tituluoju savo mylimiausia detektyvinių romanų autore. Šią knygą skaičiau 5 dienas ne dėl to, kad neturėjau laiko, o dėl to, kad ją TAUPIAUSI. Paskaitau dalelę, užverčiu, apgalvoju, vėl atsiverčiu. 😀 Na ir vakar atėjo tas laikas, kai knygą pabaigiau. Istorija labai labai patiko, įtraukė ir nepaleido, absoliučiai nesitikėjau, kas bus toliau. Buvo įdomu iš arčiau pažinti Morą, nes iki tol skaitytose dominavo Džeinė Ricoli.

Prieš pradėdama skaityti galvojau – ras Mora savo sesę, ir visa intriga ties tuo pasibaigs. Betgi ne! Ko tik ji nerado. 😀 Nenoriu spoiltinti, bet labai labai rekomenduoju paskaityti. Tik pagalvojau, kad visgi reikia bandyti skaityti Tess knygas iš eilės, nes įvairios santykių, draugysčių peripetijos vis atsispindi knygose ir norisi žinoti tikslią seką. 

Jei kam taip pat aktualu, surašysiu Džeinės Ricoli ir Moros Ailz knygų serijos seką (pataisykit, jei ką sumaišysiu):

  1. Chirurgas (2001)
  2. Pameistrys (2001)
  3. Nusidėjėlė (2003)
  4. Dvynės (2004)
  5. Dingusios (2005)
  6. Mefisto klubas (2006)
  7. Relikvija (2008)
  8. Ledinis šaltis (2010)
  9. Tylioji (2011)
  10. Išlikusieji (2012)
  11. Numirti dar kartą (2014)
  12. I know a secret (2017) nėra lietuviško vertimo

Kiti autorės trileriai bei knygos, susijusios su medicina (pavienės, be jokios siužeto sekos):

  1. Donoras (1996)
  2. Užkratas (1997)
  3. Šėlas (1998)
  4. Gravitacija (1999)
  5. Kaulų sodas (2007)
  6. Žaidimas ugnimi (2015)

SVARBU: Tai nėra visos autorės knygos. Kviečiu apsilankyti oficialiame Tess Gerritsen tinklapyje – http://www.tessgerritsen.com/ 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Tess Gerritsen
  • Išvertė: Paulina Kruglinskienė
  • Leidykla: Jotema (2011) (parašyta 2004m.)
  • Puslapių skaičius: 336

Knygos dėka sužinojau, kad man labai įdomus teismo patologo darbas, o tai gana keista, turint omeny, kad aš turiu hematofobiją.  

17. Salemo raganos

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Džekas, buvęs mokytojas, po 8 mėnesių paleidžiamas iš kalėjimo už nusikaltimą, kurio tvirtina nepadaręs – paauglės išprievartavimą. Vyras supranta, jog savame mieste būti nebegali, todėl ieško naujos vietos naujai gyvenimo pradžiai. Atkeliavęs į Salem Folsą jis bando įsitvirtinti dirbdamas indų plovėju, stengiasi niekam nekristi į akis, tačiau miestelis netrukus sužino apie jo praeitį ir vyro nelaimei istorija pasikartoja – jam vėl tenka stoti prieš teismą, kuriame jis kaltinamas 16-metės Džilianos išprievartavimu.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Jaučiuosi dvejopai – viena vertus, nusivyliau autore – jau taaaip viskas panašu į prieš tai skaitytas jos knygas, kad net gali nuspėti, kas įvyks. Kita vertus, teisminiai procesai man visada įdomu, tad antroji knygos dalis neprailgo. Įsivažiuoti į kūrinį buvo nelengva, nes nuo pat pradžių vardai ir veikėjai keičiasi greičiau nei spėji susigaudyti. Mano manymu, knygoje (ypač pradžioje) gausu perteklinės informacijos, kuri visiškai nekabina. Pagrindinio veikėjo ir jo darbdavės meilė kažkokia netikroviška, tad vietas apie tai norisi praskipinti, kaip ir daug ką knygoje. Kūrinyje nagrinėjami tėvų ir dukrų santykiai (jų man buvo per daug), bandoma kurti įtampa ir juntamas skatinimas rinktis – ar tikėti Džeku, ar ne. Aš iškart juo patikėjau, tad nebuvo jokios intrigos “o gal, visgi, jis galėjo tai padaryti…”. Knygą apibūdinčiau kaip paplūdimio skaitalą, kai norisi kažko lengvo, bet trupučiuką intriguojančio. Tie visi raganavimai man atrodė labai neišdirbtas reikalas, autorė galėjo daugiau pasigilinti. Taip pat liko netikroviškumo jausmas apie tai, kad prisimelavusios paauglės nesulaukia jokios atsakomybės, man atrodo, realiame gyvenime būtų truputį kitai. O pati knygos pabaiga sudaro įspūdi, kad buvo norėta skaitytoją šokiruoti, tačiau bandymas pasirodė lėkštas ir neišbaigtas. Prievarta, paauglystė, tėvų ir vaikų santykiai – temos svarbios, tačiau pojūtis, kad jomis buvo bėgama paviršiukais, nustelbia tą svarbumą ir knyga lieka tik paprastas laisvalaikio skaitinys.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jodi Picoult 
  • Išvertė: Loreta Gema Baltaduonė
  • Leidykla: Alma littera (2013)
  • Puslapių skaičius: 488

Knygos dėka sužinojau, apie wicca (tikėjimą, besiremiantį žmogaus ir Visatos santykiu, gamtos jėgų valdymu, raganavimu). Radau, kad pagal knygą yra sukurtas 2011m. filmas, tad būtinai jį pažiūrėsiu. 

16. Geros nuotaikos vadovas

IMG_5615

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: beveik mėnesį

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Profesoriaus dr. Davido Burnso knyga apie kognityvinės elgesio psichoterapijos metodus bei poveikį depresijos, nerimo, nuotaikų sutrikimų ir neracionalių minčių kamuojamiems žmonėms. Knygoje taip pat nagrinėjamos kaltės, kritikos temos, savivertės klausimai.  Įdomu: šios knygos teigiamas poveikis yra įrodytas klinikiniais tyrimais.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Iš karto norisi teisintis, dėl ko taip ilgai užtrukau skaitydama – tai nėra knyga, kurią reikia praryti per kelias dienas. Būtų tiesiog neprasminga taip daryti. Kodėl? Dėl to, kad knygoje plėtojamos mintys turi susigulėti, siūlomus metodus (jei norisi) reikia išbandyti praktiškai. Aš šią knygą skaičiau dėl to, kad domiuosi kognityvine elgesio psichoterapija, dar dėl to, kad žmonės, kurių literatūriniu skoniu pasitikiu, man ją rekomendavo, taip pat dėl to, kad ji laikoma vertinga padedant žmonėms, sergantiems depresija.

Pagrindinė knygos mintis – mūsų emocijas tiesiogiai veikia mintys bei neracionalūs įsitikinimai, kurių šiaip jau gyvenime nekvestionuojame. Esame linkę klijuoti sau etiketes “koks aš kvailas; aš visiška užuomarša; man niekada nepasiseks; aš nieko nesugebu padaryti gerai; mano pasiekimai menkaverčiai; aš nevertingas” ir t.t. Knygoje nuosekliai ir įkyriai (ne blogąja prasme) keliamas klausimas – ar racionalu taip galvoti? Atsakymas vienareikšmiškas – ne. Ir autorius tai įrodo. Perskaičius knygą nori nenori vis gaudau savo mintis ir vertinu – na, ar tikrai man visada automobilis sugenda tada, kai labiausiai jo reikiaAr aš amžinai nespėju pabaigti užsibrėžtų dienos darbų? Kaip ten sakoma – lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taip ir autorius tiesiog prisikasa prie giliausių minčių ir padeda jas įvertinti – kiek gi jos logiškos? Skamba paprastai, ar ne? Bet taip yra ne visai, tai sudėtingi procesai, jau vien pastebėti savo mintis reikia didelio atidumo, nes tam jos ir vadinamos automatinėmis – jos tiesiog šauna ir mes paprastai nesame linkę jų vertinti ar užfiksuoti. 

Knygą skaityti labai lengva – joje gausu praktinių pavyzdžių bei užduočių, kurias visai norisi išbandyti. Nesakau, kad visas ir nesakau, kad nuosekliai, bet kelias užduotis atlikau ir man tikrai patiko. Taip pat įdomu tai, kad autorius knygoje tiesiogiai bendrauja su skaitytoju. Tam tikruose skyriuose rašo “tikriausiai galvojate taip ir taip…” ir iš tikrųjų – kartais atspėja. 🙂 

Knyga savo turiniu man buvo šiek tiek panaši į Ilzės Butkutės skleidžiamas mintis – mūsų žodžiai, mintys tiesiogiai veikia mūsų gyvenimą ir jas pakeitus, kokybiški pokyčiai stebimi daugelyje sričių. Tačiau kaip ir visur, siekiant pokyčių, čia taip pat galioja atsidavimo taisyklė. Net jei galvojate “nesąmonė”, netikite tokių idėjų nauda, tačiau atkakliai, nuosekliai ir be sukčiavimų taikote knygoje aprašytus metodus, pokyčiai tikrai turi atsirasti. 

Faktinė informacija:

  • Autorius: David D. Burns
  • Išvertė: Julija Davidonienė
  • Leidykla: Žmogaus studijų centras (2013)
  • Puslapių skaičius: 383

Knygos dėka sužinojau, kad kognityvinė elgesio psichoterapija yra viena efektyviausių padedant žmonėms kovoti su depresija tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.

15. Du tėčiai – turtingas ir vargšas

3
Subjektyvus mano įvertinimas: 2

(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 savaites

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Autorius pasakoja apie savo finansinės sėkmės kelią – pamokas gautas iš dviejų, skirtingai mąstančių žmonių (tėčio, kuris vertina išsilavinimą, socialines garantijas, stabilumą ir draugo tėčio, kuris skatina protingą riziką, palaiko idėją, jog ne mes turime dirbti pinigams, o pinigai – mums), seminarų, knygų. Istorija pradedama autoriaus vaikystės fragmentais, gautomis pamokomis ir tęsiama jau suaugusio autoriaus akimis, įgyta patirtimi, pasirinkimais. Knygoje yra patarimų apie tai, kaip priversti pinigus dirbti mums, nuo ko pradėti, į ką investuoti.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pagaliau baigiau. Didžiuojuosi savimi, kad susiėmiau ir įveikiau šią knygą, nes jos gulėjimas ant naktinio stalelio jau ėmė kelti sąžinės graužatį (šių metų tikslas, įveikti knygų sąrašą ir nemesti, ko pradėjau). Nenoriu skirti daug laiko ir energijos šios knygos aprašymui. Tad trumpai – ją pasirinkau dėl to, kad tokio pobūdžio knygų neskaitau ir galvoju – reikia plėsti akiratį. Kūrinio pradžia sudomino, tačiau ilgainiui ėmė erzinti pasikartojančios mintys ir pateikiama informacija. Tikėjausi kažko kito. Man nesuprantama, dėl ko draugo tėtį autorius vadina ir savo tėčiu, kažkaip tas vis kliūdavo, taip pat pasirodė, jog knyga labiau skirta užsienio rinkai. Turinys man visai neatrodė artimas, tie milijonai, pastatų pirkimai ir akcijos man nėra suprantama ir netapo suprantama perskaičius knygą.

Visgi pritariu autoriaus mintims, kad vien akademinio išsilavinimo nepakanka norint gyventi pasiturinčiai, oriai. Finansinis išprusimas – pagrindinė knygos mintis ir galvoju, kad būtent tai mane visai užkabino. Aš pripažįstu, kad nesu finansiškai išprususi, tad sukilo noras pasigilinti, paieškoti informacijos apie tai daugiau. Tai laikau vieninteliu pliusu, kurį pati gavau iš šios knygos. Kita vertus, gal jei labiau nusimanyčiau finansuose, ekonomikoje, teisėje, man knyga būtų patikusi labiau? Nesigailiu, kad skaičiau, bet jaučiu palengvėjimą, kad pagaliau perskaičiau. 

Patikusios mintys: 

“Žodžiai “aš negaliu sau to leisti” užkerta kelią protinei veiklai. Jie neverčia mąstyti. Žodžiai “kaip galėčiau tai nusipirkti?” skatina protauti ir ieškoti sprendimo.”

“Su menku protu kalno nenuversi. Jei norite praturtėti, daugiau mąstykite.”

Faktinė informacija:
  • Autorius: R. T. Kiyosaki
  • Išvertė: Jurgita Ruškytė
  • Leidykla: Sirokas (2001)
  • Knyga parašyta: 1997 m.
  • Puslapių skaičius: 240

Knygos dėka sužinojau, kad menkai nusimanau finansuose ir verčiau jau pradėčiau tuo domėtis.