15. Du tėčiai – turtingas ir vargšas

3
Subjektyvus mano įvertinimas: 2

(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 savaites

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Autorius pasakoja apie savo finansinės sėkmės kelią – pamokas gautas iš dviejų, skirtingai mąstančių žmonių (tėčio, kuris vertina išsilavinimą, socialines garantijas, stabilumą ir draugo tėčio, kuris skatina protingą riziką, palaiko idėją, jog ne mes turime dirbti pinigams, o pinigai – mums), seminarų, knygų. Istorija pradedama autoriaus vaikystės fragmentais, gautomis pamokomis ir tęsiama jau suaugusio autoriaus akimis, įgyta patirtimi, pasirinkimais. Knygoje yra patarimų apie tai, kaip priversti pinigus dirbti mums, nuo ko pradėti, į ką investuoti.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pagaliau baigiau. Didžiuojuosi savimi, kad susiėmiau ir įveikiau šią knygą, nes jos gulėjimas ant naktinio stalelio jau ėmė kelti sąžinės graužatį (šių metų tikslas, įveikti knygų sąrašą ir nemesti, ko pradėjau). Nenoriu skirti daug laiko ir energijos šios knygos aprašymui. Tad trumpai – ją pasirinkau dėl to, kad tokio pobūdžio knygų neskaitau ir galvoju – reikia plėsti akiratį. Kūrinio pradžia sudomino, tačiau ilgainiui ėmė erzinti pasikartojančios mintys ir pateikiama informacija. Tikėjausi kažko kito. Man nesuprantama, dėl ko draugo tėtį autorius vadina ir savo tėčiu, kažkaip tas vis kliūdavo, taip pat pasirodė, jog knyga labiau skirta užsienio rinkai. Turinys man visai neatrodė artimas, tie milijonai, pastatų pirkimai ir akcijos man nėra suprantama ir netapo suprantama perskaičius knygą.

Visgi pritariu autoriaus mintims, kad vien akademinio išsilavinimo nepakanka norint gyventi pasiturinčiai, oriai. Finansinis išprusimas – pagrindinė knygos mintis ir galvoju, kad būtent tai mane visai užkabino. Aš pripažįstu, kad nesu finansiškai išprususi, tad sukilo noras pasigilinti, paieškoti informacijos apie tai daugiau. Tai laikau vieninteliu pliusu, kurį pati gavau iš šios knygos. Kita vertus, gal jei labiau nusimanyčiau finansuose, ekonomikoje, teisėje, man knyga būtų patikusi labiau? Nesigailiu, kad skaičiau, bet jaučiu palengvėjimą, kad pagaliau perskaičiau. 

Patikusios mintys: 

“Žodžiai “aš negaliu sau to leisti” užkerta kelią protinei veiklai. Jie neverčia mąstyti. Žodžiai “kaip galėčiau tai nusipirkti?” skatina protauti ir ieškoti sprendimo.”

“Su menku protu kalno nenuversi. Jei norite praturtėti, daugiau mąstykite.”

Faktinė informacija:
  • Autorius: R. T. Kiyosaki
  • Išvertė: Jurgita Ruškytė
  • Leidykla: Sirokas (2001)
  • Knyga parašyta: 1997 m.
  • Puslapių skaičius: 240

Knygos dėka sužinojau, kad menkai nusimanau finansuose ir verčiau jau pradėčiau tuo domėtis.

14. Eni beni

IMG_8259Subjektyvus mano įvertinimas: 5

(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Helenai Greis tenka nelengva užduotis – sučiupti nusikaltėlį, grobianti žmones ir verčiantį juos rinktis – nužudyk arba mirsi pats. Tačiau čia tik paviršinė siužeto linija. Netgi sakyčiau – antraeilė. Didelį dėmesį čia gauna detektyvė Helena – dėl ko ji tokia, kokia yra, kas slepiasi po taip skrupulingai slepiamomis uždangomis? 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Antras penketukas iš eilės! Eni beni – intriguojantis, įtraukiantis, neleidžiantis atsiplėšti trileris. Pirmi puslapiai truputį šokiravo – autorius nepilsto iš tuščio į kiaurą ir nuo pirmųjų eilučių į kūrinį įveda be užuolankų. Nusikaltimo esmė kaip ir paprasta – du pagrobti žmonės, abu išgyventi negali, gyvas liks tik vienas, tačiau svarbi sąlyga – gyvas gali likti tik kito gyvybės sąskaita. Scenos, kuomet du žmonės pamažu virsta instinktų vedinais gyvūnais, aprašomos atvirai ir sakyčiau visai realistiškai, daug dėmesio skiriama fiziniams pojūčiams, pabrėžiama kaip supaprastėja primityvieji biologiniai procesai. Tai gana atgrasu, tačiau tuo pat metu ir įtikina, sukuria tikrumo jausmą. Susekti, kas tas nusikaltėlis sunku – knygoje mėtomos pėdos, tad šešėlis krinta tai ant vieno, tai ant kito, visgi laabai budriam skaitytojui, maždaug knygos viduryje, galima pradėti nujausti, į kurią pusę čia krypsta reikalai. Bet ta nuojauta neerzinanti, ji kaip tik intriguoja, nes kyla klausimas: teisi aš ar ne, taip spėdama? 

Visgi knygos esmė visai ne pagrobimai, net ne tai, kaip baisu rinktis – gyventi su amžina žudiko kalte ar mirti agonijoje. Esmė čia Helena. Būtent šiuo aspektu gaaal ir sulyginčiau knygą su Nesbo kūryba – autorius čia pristato pagrindinę veikėją, subtiliai ir tuo pačiu atvirai leidžia ją pažinti, pamėgti. Nepamėgti kažkaip sunku. 🙂 Mane labai sudomino Helenos pasirinkimai, jos vidinės dramos, charakteris. Knygos nugarėlėje aprašytas siužetas sudaro įspūdį, kad knyga bus tik apie tuos pagrobimus, betgi ne, tikrai ne tik apie tai. Sakyčiau, tas aprašymas netgi truputį klaidina. Bet gal tai sąmoningas pasirinkimas? 

Knygoje paliestos ir gyvenimiškos detalės – šeima, vaikai, jų svarba karjeros atžvilgiu, santykiai, priklausomybės. Pilna visko, tad nors veiksmas ir šokinėja, greit prie to pripratau, kadangi kiekvienas skyrius sudomina, turi kažkokio tikrumo.

Giriu giriu knygą, tačiau negaliu sakyti, kad tai absoliutus šedevras. Knyga tikrai turėjo kabliukų, be kurių ji būtų buvusi stipresnė. Pavyzdžiui, man pasirodė keista, kad įkalinti pagrobtieji gana nesunkiai pasirenka nužudyti. Per mažai buvo skirta dėmesio tam sunkumui parodyti. Taip pat šiek tiek prailgo pati knygos pabaiga, maždaug 20 paskutinių puslapių buvo tokie “šaudo ir gaudo”. Kai jau aišku, kas nusikaltėlis nebeįdomu pasidaro kaip jį gaudo, nes tikrai žinai – sugaus. 

Faktinė informacija:
  • Autorius: M. J. Arlidge
  • Išvertė: Loreta Gema Baltaduonė
  • Leidykla: Alma littera (2016)
  • Puslapių skaičius: 336

Knygos dėka sužinojau, M. J. Arlidge yra  profesionalus aukštos klasės kriminalinių dramų scenaristas ir prodiuseris, su Eni beni pradedantis romanų, kurių ašyje – Helena Greis, seriją.

13. Išlikusieji

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: 3 skirtingų paauglių, 3 vienodi likimai – panašiomis aplinkybėmis (nužudymu) netekę tėvų, jie taip pat mįslingai netenka ir globėjų. Kaip visa tai susiję? Kur vaikams saugiausia? Panašu, kad mokykloje (kuri man kažkuo panaši į Hogvartsą), kurioje sutelkta gana rinktinė bendruomenė… 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmoji knyga, gaunanti pelnytą penketą. 🙂 Galvoju, kaip aš čia buvau pamiršusi apie Tess? Jos knygos, kurias skaičiau anksčiau, man išties patiko. 

O kalbant apie Išlikusiuosius, tai pirmas žodis, lendantis į galvą yra subtilumas. Visų paslapčių, netikėtų posūkių, intrigos ir įtampos čia buvo būtent tiek, kiek aš mėgstu – saikingai, subtiliai, neperkrautai. Nuo pat pradžių sudominusi, autorė susidomėjimą išlaiko iki pat pabaigos. Skaitydama neturėjau jokio supratimo, kas ir kaip čia bus, nebuvo jokios nuojautos, kaip baigsis knyga, kaip išsiriš užsukta painiava. 

Akcentai, kurių mišinys kūrinį darė tokį patrauklų:

  • veikėjų charakteriai (Moiros, Ricoli)
  • asmeninės pagrindinių veikėjų gyvenimo linijos – Moiros meilės santykiai, vidinė drama, Ricoli šeimos situacija
  • mokyklos unikalumas – norėčiau tokioje dirbti (tik ne su sąlyga, dėl kurios visa bendruomenė ten susibūrusi…)
  • pats istorijos užmanymas – tėvų, globėjų netektis, paauglių patirti išgyvenimai, pastangos prisitaikyti ir gyventi toliau

Sakyčiau, kad knyga skirta tokioms dienoms, kada norisi atsipalaiduoti ir kartu patirti kažką truputį pavojingo, tačiau ne iš arti, o jaukiai įsitaisius su puodeliu karšto gėrimo. Taip pat norisi paminėti, kad knyga nėra stipri, ji – įdomi, įtraukianti. Galvoju, kad penketą knygai rašau dar ir dėl to, kad ji labai laiku ir vietoje man pasimaišė. Truputį kankinuosi su kitais savo dabartiniais skaitiniais, tad Išlikusieji buvo tikra atgaiva. 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Tess Gerritsen 
  • Išvertė: Vilma Krinevičienė
  • Leidykla: Jotema (2014)
  • Puslapių skaičius: 336

Knygos dėka susimąsčiau, apie tai, ar tikrai egzistuoja tokios modernios spec. mokyklos/pensionatai smurtą ar kitas negandas patyrusiems asmenims.

12. Lemtingas sutapimas

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Prokurorė, dirbanti su smurto prieš vaikus bylomis, susiduria su smurtu iš kur kas arčiau, nei norėtų – seksualinę prievartą patiria jos penkiametis sūnus. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Jaučiuosi gana susipainiojusi. Knyga sukėlė begalę jausmų, nuo neapsakomo susidomėjimo iki stipraus erzulio. Ko gero, tai turėtų reikšti, kad knyga gera? Na, aš pasakyčiau taip, ne gera, o įdomi. Pradžia žadėjo labai daug, absoliučiai negalėjau atsitraukti, visi įvykiai tokie tikroviški, emocijos puikiai perteiktos, detalės subtilios ir intriguojančios. Na ir tada tas bum: netikėtas posūkis (skaičiusieji supras, o dar tik ketinantiems skaityti nenoriu spoilinti). Po to posūkio kažkaip susierzinau, iki pat galo manęs toks poelgis neįtikino ir visa painiava, užvirusi dėl jo, priminė telemundo presenta. Kai jau susitaikiau, kad kitaip nebus, vėl visai susidomėjau, nes vis išlendančios tam tikros detalės tikrai nustebindavo. Visgi jau po to knyga man tapo gana nuspėjama – Ninos meilės santykiai, galutinis verdiktas ir visa knygos pabaiga būtent tokia, kokią ir numaniau būsiant. 

Skainant bet kokį kūrinį jausmas, kad absoliučiai nenumanai, kur istorija veda, yra kažkas magiško. Ir vos tik pradeda atsirasti tas nuspėjamumo momentas – burtų nebelieka. Mano akimis, autorė labai stengėsi pateikti daug mums tokių BUM, kad liktume nustebę, kilstelėtume antakius. Na aš galvoju, kad truputį su tuo persistengta ir pradėjau pasigesti jausmo “realybėje irgi taip būna!”.

Kalbant apie pliusus, knyga stipri dėl klausimų, kuriuos kelia: kiek toli gali nueiti mama, ginanti savo sūnų? Kiek daug gali atleisti/iškęsti tave mylintis žmogus? Kur yra riba tarp racionalumo ir moralės, kuomet kalbama apie nusikaltimus? Ar visada ir už visas klaidas turi sumokėti? Taip pat didelis pliusas autorei už pastangas įsigilinti į specifinių profesijų niuansus. Tai, kaip ji rašė apie prokurorų, psichiatrų, soc. darbuotojų darbą mane tikrai įtikino. 

Tai yra pirmoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Iki tol esu mačiusi tik filmą “Mano sesers globėjas”, kuris man labai patiko. Bet autorė tikrai užkabino, neabejoju, kad atsiversiu dar ne vieną jos knygą.

Taip pat norisi pagirti vertėją – turtinga kalba, kažkoks lengvumo jausmas skaitant manau yra ne tik rašytojos nuopelnas. Išversti perteikiant kūrinio esmę sklandžiai ir maloniai akiai yra nemenkas talentas. 🙂 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jodi Picoult
  • Išvertė: Ina Rosenaitė
  • Leidykla: Alma littera (2015)
  • Puslapių skaičius: 400

Knygos dėka sužinojau, tiksliau – susimąsčiau, kaip daug lemia mažo vaiko liudymas teisme ir koks jis gali būti trapus, sudėtingas ir traumuojantis.

11. Tarakonai

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 2,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 12 dienų

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Hūlė siunčiamas į Tailandą, tirti delikačios, su valdžia susijusios bylos – nužudytas viešnamyje randamas Norvegijos ambasadorius. Haris turi dirbti tyliai, kad žiniasklaida nesuuostų. Tačiau Haris juk taip nemoka, randa jis daugiau, nei jo viršininkai iš jo tikisi… (intriguoja?:D)

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Puse balo geriau nei Šikšnosparnis. O šiaip, vėl – be galo ištęsta, jokios intrigos nekurianti istorija… Skaitydama antrą Nesbo knygą pradedu suprasti, kas man su jomis yra negerai – tiek daug veikėjų keistais, sunkiais vardais, kad aš jų nesuseku. Plius veiksmas vis šokčioja į priekį – atgal, tai nebesuprantu, ar minimas veikėjas gerietis ar blogietis, banditas ar policininkas, susijęs su byla ar pašalietis. Nesbo bando supažindinti su šalies, kurioje vyksta veiksmas, kultūra: tajų pagarbos ženklais (nekviesti į namus, jei jie kuklūs ir paprasti), kartais tai visai įdomu. Galvoju, kad tiems, kurie knygoje minimas šalis lankė, skaityti turėtų būti įdomiau. Na o man, skaitėsi tikrai sunkiai. Dėl ko skaičiau, klausiate? Dėl savo perfekcionizmo. 😀 Noriu pabaigti ką pradėjau. Negaliu neigti, kažkiek domina asmeninė Hūlės istorija – kaip ten viskas toliau vyks su jo sesers byla. Tai tikiuosi, kad kitose knygose veiksmas judės daugiau link tos pusės. Be to, turiu pripažinti, knygos pabaiga visai įtraukė, nors truputėlį įtariau, kad žudikas bus tas, kas buvo, visgi nebuvau visiškai tikra ir tam tikri momentai palikdavo mini intrigą. Dabar žadu šiek tiek pailsėti nuo Nesbo, bet grįšiu dar prie jo. Suteiksiu 3 šansą.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jo Nesbø
  • Išvertė: Rima Ciburevkinaitė
  • Leidykla: Baltos lankos (2016)
  • Knyga parašyta 1998
  • Puslapių skaičius: 352

Knygos dėka sužinojau, kad Tailando gyventojai vadinami tajais. Prisiekiu, anksčiau galvojau, kad jie – tailandiečiai. 🙂 Nors gūglinau, tai rašo ir taip, ir taip…

10. Stiklinė pieno

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5 su minusu
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: 15-metės paauglės iš Lietuvos, patekusios į prekybos žmonėmis pinkles, istorija. Dortė yra gera, dievobaiminga, empatiška ir jautri mergaitė. Jai protu nesuvokiama, kad pasaulyje gali būti tokių žiaurumų, į kuriuos ji pateks. Ko gero dėl to ji ir nesupranta ženklų, rodančių, kad ji tapo prekybos žmonėmis auka ir tikėjo viskuo, kas jai buvo sakoma.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Tai pirmoji mano skaityta H. Wassmo knyga. Galiu pasakyti, kad tikrai skaitysiu ir kitas. Knyga man paliko stiprų įspūdį, skaitant kėlė stiprią emociją, užvertus neleido apie ją pamiršti. Tai pirmoji knyga, kuri šiemet mane taip sudomino, kad skaičiau ją beveik nepaisydama miego ritmo, nelankstytų drabužių krūvos, gurgiančio pilvo ar televizoriaus triukšmo. Istorijų apie prekybą žmonėmis skaičiusi nesu, tačiau mačiau daugybę filmų, tad tokios istorijos man nėra naujiena. Ir visgi, maždaug ties 60-tuoju/70-tuoju puslapiais rimtai svarsčiau nebetęsti skaitymo (mane pykino, svaigo galva). Parašiau knygą skaičiusiai draugei ir ji patikino, kad žiaurumų pilna tik pradžioje, tad jos paraginta tęsiau. Visą laiką nežinojau, kas bus, net nenujaučiau, o tai išties įtraukė. Vis mąsčiau, kaip tai siaubinga, kiek daug žmonių turi patirti tokius ir dar baisesnius žiaurumus. Vis kliuvo už akies Dortės priklausomybė nuo pieno, nuolat lindo į galvą mintys: “negi jai neskauda pilvo po jo??”. Aš pieno nemėgstu, vartoju augalinį, tad ištisom stiklinėm geriamo pieno niekaip neįsivaizdavau nesusiraukus. Taip pat tie momentai su pienu atrodė šiek tiek dirbtini, per dažni ir kažkaip nederėjo su merginos patiriamais įvykiais. Kartais stipriai erzino Dortės naivumas, patiklumas ir tai, jog ji nebandė bėgti. Gėda, kad mama nusivils ja, merginai buvo svarbesnė nei patiriama prievarta. Sunku įsisąmoninti, kad tokių žmonių būna, o jei būna – jie yra pats lengviausias grobis. Manau čia yra spraga to, kad mergina gyveno rožiniame pasaulyje, menkai tesuvokdama realybę ir faktą, kad ne visi žmonės linki gero, o tėvai nejautė atsakomybės jai tą realybę pristatyti. Jei atvirai, galvoju, kad knyga skirta paaugliams. Aš manau, kad paauglystėje ji man būtų palikusi dar stipresnį įspūdį. Tikiu, kad tokios knygos budina savisaugos instinktą, todėl, kad ir kokia ji būtų (vietomis) žiauri, kiekviena paauglė turėtų ją perskaityti. O taip pat ir paauglių tėvai. Neabejoju, jog knyga įkvėps pasiryžti tokiems pokalbiams, kurie yra ir nepatogūs, ir keblūs, ir mieliau vengiami. Dėl ko knyga gauna minusą? Dėl pabaigos. Mane ji stipriai suerzino, nesupratau, kas įvyko, o neužbaigtumo jausmo aš labai nemėgstu. Tai nėra knyga, kurią norėčiau skaityti antrą kartą, bet 1 kartą būti perskaityta ji privalo.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Herbjørg Wassmo 
  • Išvertė: Agnė Navickaitė
  • Leidykla: Alma littera (2008)
  • Puslapių skaičius: 400

Knygos dėka sužinojau, kad labai svarbu šviesti paauglius apie prekybos žmonėmis pavojus.

Knygų mugė 2017

Lietuviški ženklai pasaulyje

Knygų mugėje lankausi trečius metus iš eilės. Galėčiau valandų valandas slampinėti tarp leidyklų ir lentynų, bendrauti su autoriais ir kitais lankytojais. Šių metų knygų mugė buvo išskirtinė, nes neįsigijau nei vienos receptų knygos. Taip pat gal kai kuriems pasirodys keista, tačiau aš nedalyvauju jokiuose pristatymuose ar vykstančiuose renginiuose, tiesiog vaikštau (šiemet prabuvau joje ištisas 5 valandas, prabėgusias lyg 5 minutės)! Todėl kitų metų tikslas – nueiti pasiklausyti, kas gi ten tuose renginiuose vyksta. 🙂  Apačioje trumputė galerija to, ką pavyko nufotografuoti. Paskutinės dvi nuotraukos – Van Gogo parodos momentai (paroda vyko Panoramoje).

Processed with VSCO with f2 preset

img_7549

Eilė prie kunigo Algirdo Toliato “Žmogaus ir Dievo metai”

img_7611

Puikus Andriaus Mamontovo interviu!

img_7587

Mano laimikis 🙂

img_7509img_7524