Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 7 dienas (su pertrauka)
Knygos aprašymas keliais sakiniais: knygą drįsčiau pavadinti nuoseklių novelių rinkiniu, kuriame plėtojamas žmonių invazijos į Marsą siužetas, atskleidžiantis daugybę ir šiandienai aktualių problemų bei visuomenės ydų. Tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame Bradbury vėl nukelia mus į ateitį ir bando įspėti apie galimas grėsmes.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmieji knygos puslapiai glumino. Reikėjo laiko priprasti prie “normalumo“, kuriuo aprašomas Marso gyventojų gyvenimas, jo kasdienybė, neįtikėčiausi įvykiai. Tačiau pamažu knygos tėkmę pagauti darosi lengviau, mažiau painu, vis nuosekliau. Supažindinęs su marsiečiais, Bradbury pristato pirmąsias žmonių ekspedicijas į Marsą, jų bandymus kontaktuoti su Marso gyventojais, įvairius nesusipratimus. Knygoje viskas įmanoma – stebuklai čia lengvai randa vietą, rašytojas subtiliai žaidžia su skaitytoju taip, kaip marsiečiai žaidžia su žmonėmis – prireikia laiko suprasti, kur realybė.
Marso gyventojams puikiai einasi ir be žemiečių, tačiau pastarieji bėgdami nuo Žemėje vyraujančių negandų, ieško geresnio gyvenimo Marse ir tikisi jį padaryti savu. Taip jie susiduria su marsiečių pasipriešinimu, pasireiškiančiu baksnojant į žmonių silpnybes – viliojant žmones pasivertus jų mirusiais artimaisiais, keičiant pavidalus į tuos, kuriuos žmonės nori matyti, godiems atiduodami dar daugiau, nei jie pajėgūs susitvarkyti. Autorius subtiliai baksnoja į žmonių ydas, paviršutiniškumą, egoizmą. Knygoje nesunku pastebėti emigracijos, rasizmo, susvetimėjimo, vienatvės temas, kurios galiausiai priveda Žemę prie susinaikinimo. Kitaip tariant – nuo ko žmonės bėgo į Marsą, tai juos sėkmingai čia pasivijo ir scenarijus vėlei kartojasi.
Kai kurios istorijos sudomino labiau, kitos mažiau, buvo ir tokių, kurių nesupratau ir tokių, kurios užbūrė. Stipriausias kūrinio akcentas yra žmonių sąmonės, psichologijos ir pasirinkimų nagrinėjimas. Augant galimybėms auga ir egocentriškumas, žmonės nebemoka džiaugtis tuo, ką turi, nori vis daugiau, su marsiečiais elgiasi kaip Hitleris su žydais, jaučiasi geresne rūšimi, Marse elgiasi kaip namuose, net nesusimąstydami, jog yra svečiai ir žūtbūt siekdami užvaldyti. Aprašomos technologijos šiek tiek pynėsi – egzistuojant tokiam stebuklingam dalykui kaip, pavyzdžiui, teleportacija, miestai vis tiek buvo statomi iš medienos, bet čia tik menkutis priekaištas. Unikalu vien tai, kokią visgi fantaziją turi Ray Bradbury, tad kabinėtis prie “netikslios“ ateities numatymo būtų kažkaip šventvagiška.
Apibendrinant, manau, jog knyga patiktų ne visiems. Kuo įvairesnę literatūrą skaitote, tuo labiau kūrinys kabins. Tai būtų šviežus oro gurkšnis po detektyvų, romanų krūvos, bet negarantuoju, kad mėgstantys vien pastarojo žanro knygas ir vengiantys mokslinės fantastikos, nekraipysite galvų, mintyse skanduodami “wtf“. Visgi, rekomenduoju pabandyti susipažinti su Bradbury, tačiau kaip skaičiusi 3 jo knygas pirmai pažinčiai siūlyčiau “Pienių vyną“.
Faktinė informacija:
- Autorius: Ray Bradbury
- Leidykla: Alma littera, 2016
- Puslapių skaičius: 240
- Vertėjas: Gražvydas Kirvaitis
Knygos dėka užsimaniau vėl perskaityti “Pienių vyną“, kuris man paauglystėje nunešę stogą.
skaitykim! 