16. Geros nuotaikos vadovas

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: beveik mėnesį

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Profesoriaus dr. Davido Burnso knyga apie kognityvinės elgesio psichoterapijos metodus bei poveikį depresijos, nerimo, nuotaikų sutrikimų ir neracionalių minčių kamuojamiems žmonėms. Knygoje taip pat nagrinėjamos kaltės, kritikos temos, savivertės klausimai.  Įdomu: šios knygos teigiamas poveikis yra įrodytas klinikiniais tyrimais.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Iš karto norisi teisintis, dėl ko taip ilgai užtrukau skaitydama – tai nėra knyga, kurią reikia praryti per kelias dienas. Būtų tiesiog neprasminga taip daryti. Kodėl? Dėl to, kad knygoje plėtojamos mintys turi susigulėti, siūlomus metodus (jei norisi) reikia išbandyti praktiškai. Aš šią knygą skaičiau dėl to, kad domiuosi kognityvine elgesio psichoterapija, dar dėl to, kad žmonės, kurių literatūriniu skoniu pasitikiu, man ją rekomendavo, taip pat dėl to, kad ji laikoma vertinga padedant žmonėms, sergantiems depresija.

Pagrindinė knygos mintis – mūsų emocijas tiesiogiai veikia mintys bei neracionalūs įsitikinimai, kurių šiaip jau gyvenime nekvestionuojame. Esame linkę klijuoti sau etiketes “koks aš kvailas; aš visiška užuomarša; man niekada nepasiseks; aš nieko nesugebu padaryti gerai; mano pasiekimai menkaverčiai; aš nevertingas“ ir t.t. Knygoje nuosekliai ir įkyriai (ne blogąja prasme) keliamas klausimas – ar racionalu taip galvoti? Atsakymas vienareikšmiškas – ne. Ir autorius tai įrodo. Perskaičius knygą nori nenori vis gaudau savo mintis ir vertinu – na, ar tikrai man visada automobilis sugenda tada, kai labiausiai jo reikia? Ar aš amžinai nespėju pabaigti užsibrėžtų dienos darbų? Kaip ten sakoma – lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taip ir autorius tiesiog prisikasa prie giliausių minčių ir padeda jas įvertinti – kiek gi jos logiškos? Skamba paprastai, ar ne? Bet taip yra ne visai, tai sudėtingi procesai, jau vien pastebėti savo mintis reikia didelio atidumo, nes tam jos ir vadinamos automatinėmis – jos tiesiog šauna ir mes paprastai nesame linkę jų vertinti ar užfiksuoti. 

Knygą skaityti labai lengva – joje gausu praktinių pavyzdžių bei užduočių, kurias visai norisi išbandyti. Nesakau, kad visas ir nesakau, kad nuosekliai, bet kelias užduotis atlikau ir man tikrai patiko. Taip pat įdomu tai, kad autorius knygoje tiesiogiai bendrauja su skaitytoju. Tam tikruose skyriuose rašo “tikriausiai galvojate taip ir taip…“ ir iš tikrųjų – kartais atspėja. 🙂 

Knyga savo turiniu man buvo šiek tiek panaši į Ilzės Butkutės skleidžiamas mintis – mūsų žodžiai, mintys tiesiogiai veikia mūsų gyvenimą ir jas pakeitus, kokybiški pokyčiai stebimi daugelyje sričių. Tačiau kaip ir visur, siekiant pokyčių, čia taip pat galioja atsidavimo taisyklė. Net jei galvojate “nesąmonė“, netikite tokių idėjų nauda, tačiau atkakliai, nuosekliai ir be sukčiavimų taikote knygoje aprašytus metodus, pokyčiai tikrai turi atsirasti. 

Faktinė informacija:

• Autorius: David D. Burns
• Išvertė: Julija Davidonienė
• Leidykla: Žmogaus studijų centras (2013)
• Puslapių skaičius: 383

Knygos dėka sužinojau, kad kognityvinė elgesio psichoterapija yra viena efektyviausių padedant žmonėms kovoti su depresija tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.

15. Du tėčiai – turtingas ir vargšas

Subjektyvus mano įvertinimas: 2

(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 savaites

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Autorius pasakoja apie savo finansinės sėkmės kelią – pamokas gautas iš dviejų, skirtingai mąstančių žmonių (tėčio, kuris vertina išsilavinimą, socialines garantijas, stabilumą ir draugo tėčio, kuris skatina protingą riziką, palaiko idėją, jog ne mes turime dirbti pinigams, o pinigai – mums), seminarų, knygų. Istorija pradedama autoriaus vaikystės fragmentais, gautomis pamokomis ir tęsiama jau suaugusio autoriaus akimis, įgyta patirtimi, pasirinkimais. Knygoje yra patarimų apie tai, kaip priversti pinigus dirbti mums, nuo ko pradėti, į ką investuoti.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pagaliau baigiau. Didžiuojuosi savimi, kad susiėmiau ir įveikiau šią knygą, nes jos gulėjimas ant naktinio stalelio jau ėmė kelti sąžinės graužatį (šių metų tikslas, įveikti knygų sąrašą ir nemesti, ko pradėjau). Nenoriu skirti daug laiko ir energijos šios knygos aprašymui. Tad trumpai – ją pasirinkau dėl to, kad tokio pobūdžio knygų neskaitau ir galvoju – reikia plėsti akiratį. Kūrinio pradžia sudomino, tačiau ilgainiui ėmė erzinti pasikartojančios mintys ir pateikiama informacija. Tikėjausi kažko kito. Man nesuprantama, dėl ko draugo tėtį autorius vadina ir savo tėčiu, kažkaip tas vis kliūdavo, taip pat pasirodė, jog knyga labiau skirta užsienio rinkai. Turinys man visai neatrodė artimas, tie milijonai, pastatų pirkimai ir akcijos man nėra suprantama ir netapo suprantama perskaičius knygą.

Visgi pritariu autoriaus mintims, kad vien akademinio išsilavinimo nepakanka norint gyventi pasiturinčiai, oriai. Finansinis išprusimas – pagrindinė knygos mintis ir galvoju, kad būtent tai mane visai užkabino. Aš pripažįstu, kad nesu finansiškai išprususi, tad sukilo noras pasigilinti, paieškoti informacijos apie tai daugiau. Tai laikau vieninteliu pliusu, kurį pati gavau iš šios knygos. Kita vertus, gal jei labiau nusimanyčiau finansuose, ekonomikoje, teisėje, man knyga būtų patikusi labiau? Nesigailiu, kad skaičiau, bet jaučiu palengvėjimą, kad pagaliau perskaičiau. 

Patikusios mintys: 

“Žodžiai “aš negaliu sau to leisti“ užkerta kelią protinei veiklai. Jie neverčia mąstyti. Žodžiai “kaip galėčiau tai nusipirkti?“ skatina protauti ir ieškoti sprendimo.“

“Su menku protu kalno nenuversi. Jei norite praturtėti, daugiau mąstykite.“

Faktinė informacija:

• Autorius: R. T. Kiyosaki
• Išvertė: Jurgita Ruškytė
• Leidykla: Sirokas (2001)
• Knyga parašyta: 1997 m.
• Puslapių skaičius: 240

Knygos dėka sužinojau, kad menkai nusimanau finansuose ir verčiau jau pradėčiau tuo domėtis.

9. Silva rerum II

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 8 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Antroji Silva rerum sagos dalis, tęsianti Norvaišų istoriją. Veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pradžioje. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmąją dalį skaičiau seniai – vos tik jai pasirodžius, o šią – tik dabar. Tad didžiausias keblumas tas, kad daug niuansų iš pirmosios dalies aš esu tiesiog pamiršusi. O be tų smulkmenų knyga skaitosi gana vangiai (ne atsitiktinai užtrukau 8 dienas). Įspūdis toks, kad po pirmosios dalies aikčiojau ir žavėjausi, o po šios likau suglumusi ir nerimaujanti, kad toliau bus tik blogiau (turiu omenyje 3 ir 4 dalis). Išvada – trečiąją dalį reikia skaityti ilgai nelaukus. Kas man dar netiko – prailgstantys epizodai – atsibodo maro laikotarpio aprašymai, atsibosdavo Uršulės mintijimai. Knyga kvepia kažkokiu tragizmu ir aiškiai perteikia niūrią nuotaiką, labai pritinkančią karams ir siautėjusioms negandoms (tas niūrumas nėra blogai, tik kažkaip nusibosta). Visgi buvo ir epizodų, kurie man tikrai patiko. Pirmojoje vietoje, žinoma, unikalus K. Sabaliauskaitės rašymo stilius, senobiniai žodžiai buvo malonūs skaityti, turtino žodyną ir kūrė atitinkamą atmosferą. Taip pat malonu tai, jog su personažais susitapatinti pavyko gana neblogai. Ypač man tiko Ona Kotryna ir gydytojas Gordonas. Visgi jaučiu, jog prie Silva rerum mane pririšo pirmoji dalis ir viduje rusena pareiga perskaityti jas visas, nepaisant to, kad ruošiuosi nusivylimui. Tris dalis turiu savo, ar pirksiu ketvirtąją – abejoju, nebent pasitaikytų gera akcija. Knygą vertinu trejetu, nes ji buvo pakankamai neblogas unikalumo ir lietuviškumo prieskonis gana importiniams paskutiniesiems skaitiniams.

Beje, pasiklausinėjusi supratau, jog ne man vienai pirmoji dalis patiko labiau, įdomu būtų išgirsti ir daugiau nuomonių. Jei netingit – brūkštelkit komentare savąją. 

Faktinė informacija:

• Autorius: Kristina Sabaliauskaitė 
• Leidykla: baltos lankos (2011)
• Puslapių skaičius: 292

Knygos dėka sužinojau, kad už tabako rūkymą iki 1697 metų (tada draudimas buvo panaikintas) buvo baudžiama nupjaunant prasižengėliui nosį.  

Patikusi citata: “… Aaronas Gordonas kartais sau tyliai mintyse pajuokaudavo, kad ir pats gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir anksčiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi.“

8. Zigmundo Froido sesuo

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Istorija apie Z. Froido šeimą, jos narių likimus, iš jo sesers Adolfinos perspektyvos. Knygoje persipina santykiai, emocijos, laikmečio įtaka, pristatomas Z. Froido kelias į psichoanalizę, kaina, kurią turi mokėti kiti, vardan Froido gerovės.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Jeigu knygos pavadinime vietoje “Zigmundo Froido…“ būtų kita pavardė (man nei kiek nežinoma pavardė), kažin ar būčiau knygą atsivertusi. Vadinasi, Froidas yra kažkuo įdomi persona, nors man nėra artima nei psichoanalizė, nei paties Froido asmenybė. Galima būtų pasakyti, kad nemėgstu jo. Tačiau iškart kyla klausimas – tai ko tada skaitau apie jį? Čia kaip medijoje – visi seka nemėgstamą žymų žmogų ir ant jo sienos veidaknygėje ar šiaip komentaruose nepraleidžia progos paburnoti. Nemėgsta, bet seka. Tai va ir aš tokia Froido nemėgėja, bet sekėja. Yra tokia knyga Marta F., šioji jau apie kitą Froidui artimą moterį – jo žmoną. Pamenu, kad ta knyga man labai patiko, nors skaičiau ją kokioje 12 klasėje, tai galvoju, kad norėčiau ją perskaityti dar kartą. Va, matot? Nemėgstu, bet netgi noriu kartoti knygą apie jį. Kaži, ką pats Froidas pasakytų apie tokį mano elgesį… 🙂 

Na, o grįžtant prie sesres – visoje knygoje man įdomiausi buvo ne besirutuliojantys įvykiai, o Adolfinos asmenybė ir išgyvenimai. Nuo pat pirmų puslapių ji pelno stiprų mano palankumą ir visos knygos eigoje norisi ją ginti nuo pikto. O pikto savo gyvenime ji matė nuo pat gimimo. Iškart man vėl lenda nūdienos aktualijos – smurtas prieš vaikus. Kiek metų turėjo praeiti, kad tokias patirtis, kaip Adolfinos (ji patyrė psichologinį smurtą, kartais nepriežiūrą), būtų imta laikyti trauminėmis… Adolfiną šie patyrimai persekioja visą jos amžių: menka savivertė, suicidinės mintys, netinkami pasirinkimai yra pasekmė to, ką visą laiką nujautė – jos niekas nenorėjo. Po šios knygos ant Froido dar labiau pykstu. Toks egocentrikas ir savimyla niekaip negali pelnyti mano pagarbos. Bet kaip matot, susidomėjimą – gali. 

Knyga unikali tuo, kad jos pradžia tai – pabaiga. Pirmiausia kalbama apie dabartį, esamus įvykius ir jų tėkmę, o vėliau – grįžtama į pačią Adolfinos vaikystę. Taip pamažu skaitytojas supažindinamas su visa Froidų gimine. Nejučia juos paskirstai į mėgiamus ir atstumiančius. Taigi pradžioje Zigmundas sudarė visai mielo ir geraširdžio vaikino įspūdį. Knygoje taip pat nagrinėjama moters padėtis visuomenėje, jos priklausymas nuo vyro, brolio, jos paskirtis – reprodukcinė, bei vyrą palaikančioji. 

Pati kūrinio kalba neįprasta – dažnai pakartojami tie patys sakiniai, knygos gale pasigendi skyrybos ženklų, bet viskas taip ir turi būti, viskas apgalvota iki smulkmenų. Veikėjų dialogai žavūs, bet ir verčiantys svarstyti: ar senovėje  žmonės iš tiesų taip kalbėjo? Taip pompastiškai, filosofiškai? Dar smalsu – kiek čia tikrų faktų ir kiek autoriaus fantazijos? Bet kuriuo atveju – supinta viskas puikiai.

Kas man knygoje nepatiko, paklausite. Man prailgdavo pasakojimai apie Froido savojo Aš koncepciją, prailgdavo filosofavimai, su kuriais nesutinku (psichikos sutrikimą turinčiųjų atžvilgiu). Tiek ir užtenka, kad penketo Froidas negautų. Tai sėsk, keturi. 

Faktinė informacija:

• Autorius: Goce Smilevski
• Išvertė: Laima Masytė
• Leidykla: Metodika (2013)
• Puslapių skaičius: 336

Knygos dėka sužinojau, kad 1863 metais buvo užpatentuotas vienas reikšmingiausių mūsų visuomenės išradimų – tualeto bakelis. Aplodismentai Tomui Kreperiui. 

Patikusi citata: “Tai, kas vadinama laime siaurąja žodžio reikšme, yra netikėtas susikaupusių poreikių patenkinimas, o dėl savo prigimties ji pasireiškia tik kaip epizodinis fenomenas.“ (Tarė Froidas diskusijoje su Adolfina)

7. Šikšnosparnis

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pirmoji Jo Nesbo knyga, supažindinanti su Hariu Hūle. Veiksmas vyksta Australijoje, tiriamas jaunos norvegės nužudymas.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pažintis su garsiuoju Nesbo ir jo sukurtu Hūle man stipriai prailgo. Skaitydama kankinausi, bet labai norėjau įveikti šią, kad galėčiau skaityti kitas jo knygas, kadangi viena ausimi girdėjau, jog jos tikrai geros. Taip pat skaičiau, kad ši, pirmoji, supažindina su tuo, dėl ko Haris yra toks, koks yra (o koks jis yra, ko gero, pamatysiu kitose knygose, nes šioje jis man tikrai nesudarė ypatingo išskirtinumo įspūdžio). Detektyvus, keistus tyrimus ir įvairiausius narpliojimus labai mėgstu, o “Šikšnosparnyje“ jų labai pasigedau. Bent kiek įtraukiantis veiksmas prasideda pačiame gale, kai jau ima aiškėti, kas gi tas žudikas. Iš esmės knyga – tai 100 visai įdomių ir 252 nuobodžių puslapių rinkinys. Dėl tų 100 psl. knygą vertinau ne 1, o 2. 

Pati idėja – tiriamas merginos nužudymas, kurį, kaip įtariama, įvykdė serijinis žudikas (apie tokius skaityti man ypač įdomu), sudomina. Norisi sužinoti, dėl ko jis žudo būtent tokia seka, kuo jį traukia specifiniai aukų bruožai ir pan. Tačiau didelės mįslės siūlau nesitikėti, atsiskleidę faktai įspūdžio nepalieka ir šiurpuliukai oda nebėgioja. Kadangi mėgstu tokio žanro knygas, serialus ir filmus, jaučiu, jog turiu šiokį tokį bagažą ir mane nustebinti visai sunku. Dėl to rekomenduočiau mano nuomonės nepriimti už gryną pinigą ir su knyga susipažinti pačiam/pačiai. 

Kalbant ne tik apie turinį tai man nelabai patiko ir pasakojimo stilius: pernelyg ilgi aborigenų aprašymai nei kiek nesudomino, o kartais juntami šokinėjimai nuo scenos prie scenos irgi erzino. 

Taigi va, išpeikiau, apibambėjau pirmąjį susitikimą su Jo Nesbo, tačiau esu nusiteikusi viltingai ir tikiuosi, kad kitas jo kūrinys – Tarakonai – sužavės labiau. 

Faktinė informacija:

• Autorius: Jo Nesbo 
• Tai pirmoji autoriaus knyga (1997m.)
• Išvertė: Viktorija Gercmanienė
• Leidykla: Baltos lankos (2015)
• Puslapių skaičius: 352

Knygos dėka sužinojau, kad esu visai kantri ir kol kas man puikiai sekasi užbaigti pradėtas knygas!

6. Tarnaitės pasakojimas

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 7 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Netolima ateitis. Gileado respublika. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis… (citata iš knyguklubas.lt)

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Unikali, kitokia, verčianti susimąstyti. Kai skaitau apie apribotas žmonių teises dėl tam tikrų praeities įvykių, viskas atrodo tarsi logiška, suprantama – na, juk praeityje taip jau buvo… Tačiau šioje knygoje yra aprašoma visai ne gūdi praeitis, o priešingai – ateitis. Jeigu normalioje visuomenėje moterys turi kelis vaidmenis: mama, žmona, dukra, darbuotoja, tai Gileade gali būti arba Žmona, arba Morta (tarnaičių rūšis), arba Tarnaitė (skirta tik reprodukcinėms funkcijoms), arba Teta, arba… būti išvešta į kolonijas. Fredinė gyvena visiškai izoliuota, gyva tik savo prisiminimais, su kuriais supažindinami ir skaitytojai. Autorės rašymo stilius užburia, skyriaus galą dažnai vainikuoja sakinys, verčiantis kūnu lakstyti šiurpuliukus. Nejučia save statai į Fredinės vietą – o kaip aš elgčiausi? Ar bandyčiau bėgti, kaip Moira? Ar pasiduočiau gyvenimo realybei, ar jį užbaigčiau (žinoma, įvairūs aštrūs daiktai yra pašalinti)? Knygos pradžia skirta supažindinti su situacija – pamažu skaitytojui pristatomos visos taisyklės, egzistuojančios dabar, tuomet užsimenama apie praeitį, o galiausiai – įtraukiama į tam tikrų įvykių sūkurį. Galima pamanyti, kad Fredinės gyvenimas dargi visai įdomus. Taigi paskutinieji 150 puslapių skaitosi lengviausiai – juos sudorojau paaukojusi kelias miego valandas (visai nejučia!). Svarstau su M. Atwood susipažinti artimiau – galbūt paskaityti dar vieną jos knygą. 

Faktinė informacija:

• Autorius: Margaret Atwood 
• Išvertė: Birutė Bersėnienė
• Leidykla: Baltos lankos, 2012 (knyga originaliai parašyta 1985)
• Puslapių skaičius: 334
• Įdomu: pagal šią yra pastatytas 1990 metų filmas, o dar atkapsčiau, jog šiuo metu yra kuriamas serialas! Aš esu tikra serialų fanatikė, tad šio laukiu su nekantrumu.

Knygos dėka sužinojau, kad esu laisva. 

5. Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Knygoje nagrinėjama smurto, išnaudojimo ir manipuliavimo vaiku pasekmės suaugusiame amžiuje, jų savasties atsižadėjimas bei raginimas atsigręžti į vaikystę, sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus ir taip “išgyti“.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą užverčiau ką tik, bet beveik neatsimenu apie ką ji. Nors knyga tikrai plona, skaitėsi man ji sunkiai. Manau dėl to, kad kartais nepritariau autorės mintims. Na, kas labiausiai trukdė, tai nekintantis ir nekvestionuojamas faktas, jog vaikystės traumos mus suaugusiame amžiuje veikia ir veiks tol, kol mes jų neįsisąmoninsime, neišveiksime. Tai būdinga psichoanalizei (autorė yra jos šalininkė), o man priimtinesnės kitos psichoterapijos rūšys, tokios, kurios nukreiptos ne į kapstymąsį po praeitį ir pasąmonę, o į elgesio pokytį.

Knygoje nagrinėjama labai svarbi – smurto prieš vaikus – tema ir suaugusiojo bandymas susidoroti su ankstyvajame amžiuje patirtomis skriaudomis, kurios pasireiškia įvairiais psichosomatiniais ar elgesio, emocijų sunkumais, priklausomybėmis ir pan. Autorė ilgus metus nagrinėjo vaikystės patirties padarinius, o knygoje juos pristato besiremdama žymių žmonių (pvz., H. Hesse) biografijos faktais bei jų kūryboje atsispindinčiais neišveiktais jausmais. Kaip jau minėjau – tema svarbi, tačiau svarstau, kad jai nagrinėti pasirinktas ne visai patrauklus būdas. Knygoje juntamas kažkoks dramatiškumas, mintys gana šokinėja, kartojasi. Galvoju – kam skirta ši knyga? Veikiausiai specialistams, nes žmonės, nesusidūrę su specifine terminologija gali ne iki galo suprasti pagrindinę mintį. Kita vertus, neatmetu galimybės, jog mano nuomonei gali įtakos turėti vertimas. Man jis pasirodė klampus.

Vertingiausiais vadinčiau puslapius nuo epilogo. Ten konkrečiai ir aiškiai kalbama tiek apie pačią knygą, jos įtaką skaičiusiems ir su autore susisiekusiems asmenims, tiek ir apie patį smurto faktą. Knygą rekomenduočiau tiems, kas turi laiko ir nori susipažinti su psichoanalitiniu požiūriu į vaikystės patirtis. 

Tai yra pirmoji mano skaityti autorės knyga (beje, išgarsinusi autorė visame pasaulyje), tad nepaisant to, kad man ji įspūdžio nepaliko, bandysiu suteikti šansą kitoms jos knygoms. 

Faktinė informacija:

• Autorius: Alice Miller (parašė 1979m.)
• Išvertė: Austėja Merkevičiūtė
• Leidykla: Vaga, 2011
• Puslapių skaičius: 152

Knygos dėka sužinojau, kad tuo metu, kai knyga buvo išleista iš 192 JTO valstybių tik 19 buvo uždraudę mušti vaikus, o 20 JAV valstijų buvo leidžiama vaikus ir paauglius mokyklose bausti naudojant fizinį smurtą. 

3. Nuostabioji draugė

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 7 dienas 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Nugi labai smalsu, kas bus toliau. Turiu pripažinti, jog idėja rašyti apie dviejų moterų draugystę pereinant visus amžiaus tarpsnius, mane sudomino. Būtent ši pirmoji (ir vienintelė išversta į lietuvių kalbą) dalis aprėpia vaikystės ir paauglystės metus. Vietos, kuomet buvo aprašoma paauglystė pakankamai įtraukė, mėgavausi jausmu, kad tikrai nežinau, kas nutiks toliau (nors turėjau įtarimą, kad nenutiks nieko). Tai suteikia istorijai tikroviškumo. Kai kurie skaitytojai teigia, jog tai gali būti pačios autorės biografinės nuotrupos, ko gero, tai tėra tik gandas, nes pati autorė savo tapatybę slepia, kas visai intriguoja. Knyga įsupa į smurtu alsuojančią vieno skurdaus Neapolio kvartalo gyventojų rutiną. Charakteriai istorijoje pateikiami paprastai ir kartu painiai, jie ryškūs (bet nelabai įdomūs) ir atskleidžiami pamažu. Remiantis veikėjų elgesiu leidžiama pačiam skaitytojui susidaryti nuomonę apie juos. Čia dominuoja tie, kurie turi pinigų, vadinasi turi ir valdžią. Žmonės pripratę prie nuolatinio smurto, keiksmų, kraujo ir vulgarumo. Pasakojimo būdas turi kažkokio itališko žavesio, šeima čia, nors ir pasižymėtų iškreiptais santykiais, vienas už kitą stoja piestu, tačiau apsisukę gali čia pat išsiplūsti, išsikeikti ir susimušti. Emocionalumas, stereotipiškai būdingas italams, čia stipriai juntamas. Narpliojami santykiai, vėikėjų išgyvenimai kartais atrodo labai artimi, suprantami, kartais – visai nesuvokiami. Visi šie niuansai atskleidžiami per dviejų ypač skirtingų mergaičių draugystę. Viena – geroji, kita – blogoji, abi (nors ir ne tokiu pat lygmeniu) priklausančios viena nuo kitos, besivaržančios, konkuruojančios ir tuo pat metu atsidavusios, mylinčios. Merginos gyvena laikais, kuomet būti priklausomai nuo vyriškio – bene vienintelis moters kelias, mokslas merginoms – užgaida ir jei nebūni tame geriausia, verčiau jau visai nesimokyti, o padėti šeimai.

Na, apibendrindama matau, jog tiek skaitydama, tiek ir rašydama šį įrašą, didelio entuziazmo nejaučiau. Knyga visai patiko, bet nėra iš tų, kurias norėčiau turėti savo bibliotekoje ar rekomenduoti draugei, klausiančiai, ką gero ir įtraukiančio paskaityti. Man itin prailgo vaikystės skyrius, šiek tiek erzino įvykių tėkmės lėtumas. Manau, jog jei šią istoriją būčiau skaičiusi vėlyvojoje paauglystėje, ji man būtų palikusi kur kas stipresnį įspūdį. Kita vertus, svarbu suprasti, jog staigių lemties posūkių ar painių detektyvų čia tikėtis neverta, tačiau norint pasigilinti į moters pasaulį, prigimtį ir draugystę, perskaityti knygą verta.

Faktinė informacija:

• Autorius: Elena Ferrante (tai yra slapyvardis, autorė neatskleidžia savo tapatybės)
• Išvertė: Ieva Mažeikaitė, 2016
• Leidykla: Alma littera
• Puslapių skaičius: 320

Knygos dėka sužinojau, kad prieš skaitant knygą verčiau neskaityti atsiliepimų, nes išsikeliu pernelyg aukštus lūkesčius.

2. Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 mėnesius (knygą pradėjau 2016 m. lapkritį)

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Rašydama tokį įvertinimą jaučiuosi keistai – viena vertus, na tikrai man laikas su šia knyga gerokai prailgo… Kita vertus, jaučiu gėdą ir pasimetimą, nes kiek skaičiau atsiliepimus, knyga vertinama puikiai, tad klausiu savęs – ko aš nesupratau? Gal esu per mažai išprususi tokiam skaitiniui? Nes jutau, jog tekste pilna ironijos, kurią, jei pagauni, tikrai nusišypsai, bet tokių atvejų buvo vos keli, todėl darau išvadą, kad, ko gero, daug ir nepagavau… Knyga pasidarė tikrai įdomi nuo kokio 300 puslapio. Tada skaitėsi greičiau, kildavo noras ją atsiversti, tačiau iki to.. Vajetus! Pasimesdavau vardų ir įvykių vingrybėse, nespėdavau su bėgančiu laiku ir kintančiomis vietovėmis. Taip pat pasigedau vietų, kuomet jausčiausi šokiruota. Nenoriu pasirodyti šalta – man iš tiesų gaila žmonių ir baisu, ką jiems tenka patirti. Tačiau man norėjosi būti labiau įtikintai. Dievų miškas, Amžino įšalo žemė mane paveikė kur kas labiau. Visai tikiu, kad toks buvo autoriaus užmanymas – apie absurdiškas sąlygas rašyti kuo subtiliau, užduodant tokį kasdieniškumo toną, tas jam pavyko, bet man tiesiog netiko.

Tiesa, būta knygoje ir pliusų – man labai labai labai patiko vertėjo darbas. Jaučiau aukštą kokybę ir mėgavausi kone kiekvienu žodžiu. Beveik niekada neatkreipiu dėmesio į vertimą, tačiau čia nori nenori, gėrėjausi puikiu Povilo Gasiulio darbu. Taip pat, kaip minėjau, knygai artėjant link pabaigos, istorija mane užkabino, buvo įdomu, kaip viskas baigsis, nors pabaigą nuspėjau.  

Apibendrinant – apmaudu, jog pirmoji metų knyga nuvylė, tikėjausi iš jos daug. Todėl dedu viltis, jog kitos bus geresnės.

Faktinė informacija:

• Autorius: Adam Johnson
• 2013 m. gauta Pulitzerio premija už geriausią grožinės literatūros kūrinį.
• Išvertė: Šv. Jeronimo premija už nuopelnus vertėjo profesijai apdovanotas vertėjas Povilas Gasiulis (2013 m. šis žmogus išrinktas geriausiu metų vertėju!:).
• Leidykla: baltos lankos.
• Puslapių skaičius: 528

Knygos dėka sužinojau, kad egzistuoja tokia “Pulitzerio premija“.

2017 metų iššūkis

Kažkur perskaičiau, jog kasdien perskaitant po 10% knygos, kas 10 dienų bus galima atversti vis naują. 🙂 Labai logiška ir labai man priimtina, nes pastebėjau, jog stokoju savidisciplinos ir 2016 metais buvau pasigavusi pavojingą virusą “pradėk skaityti, bet nebaik“. 2017 esu pasiryžusi gydytis ir laikytis tvarkos. Tam išsikėliau gana didelį (girdžiu, kad juokiatės) tikslą – 22 knygos. Gal ne visada pavyks naują pradėti kas 10 dienų, bet per mėnesį sukrimsti porą turėtų pasisekti. Slapčia viliuosi, jog metų gale galėsiu prirašyti dar kelias knygas, kurių skaityti neplanavau, bet ėmė ir susiskaitė. 🙂 Linkiu sau sėkmės, kantrybės ir daugybės malonių minučių su knyga.

Grožinės:

1. A. Johnson “Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“.

2. M. Atwood “Tarnaitės pasakojimas“

3. K. Sabaliauskaitė “Silva rerum II“

4. K. Sabaliauskaitė “Silva rerum III“

5. K. Sabaliauskaitė “Silva rerum IV“

6. K. Sabaliauskaitė “Danielius dalba & kitos istorijos“

7. I. D. Yallom “Spinozos problema“

8. E. Ferrante “Nuostabioji draugė“

9. Jo Nesbo “Šikšnosparnis“

10. G. Smilevski “Zigmundo Froido sesuo“

Profesinės:

11. G. Navaitis “Psichologinė parama paaugliui“

12. D. D. Burns “Geros nuotaikos vadovas“

13. V. Oaklander “Vaikystės lobiai“

14. V. Oaklander “Langas į vaiko pasaulį“

15. A. Miller “Gyvenimo keliai“

16. A. Miller “Nereikalingas raktas“

17. A. Miller “Gabaus vaiko drama“

18. A. Miller “Kūno maištas“

Asmeniniam tobulėjimui:

19. C. P. Estes “Bėgančios su vilkais“

20. L. Gounelle “Dievas visada keliauja incognito“

21. S. L. Lechter, R. T. Kiyosaki “Du tėčiai – turtingas ir vargšas“

22. R. Sharma “Vienuolis, kuris pardavė Ferrari“