3. Kaladėlių berniukas

IMG_6715

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Sutuoktinių Alekso ir  Džodės šeimą ištinka dramatiška krizė, kurios pagrindinė priežastis ne itin sunkia autizmo forma sergantis jųdviejų sūnus Semas. Aleksas, taip ir nesugebėjęs rasti bendros kalbos su užsisklendusiu savyje, sunkiai prognozuojamo elgesio aštuonmečiu Semu ir pavargęs nuo nesibaigiančių rūpesčių šeimoje, palieka ją ir kuriam laikui apsistoja pas vaikystės laikų bičiulį. Aprašymas skolintas iš jotema.lt.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Graži, šilta istorija. Knygos centre – tėtis Aleksas ir jo aštuonmetis sūnus Semas, kuriam diagnozuotas lengvos formos autizmo spektro sutrikimas. Kūrinyje daug dėmesio skiriama vidiniams Alekso išgyvenimams. Išsikėlęs iš namų jis pradeda gilintis į priežastis, atvedusias jo šeimą iki šio taško. Aleksas atvirai pripažįsta sunkumus, kuriuos jam kėlė sūnaus auginimas, neslepia, jog vengdavo grįžti namo, “slėpdavosi“ darbe, paliko žmoną vieną dorotis su iššūkiais. Visgi gyvenimas atskirai nuo šeimos vyrą supurto, jis labai myli žmoną, sūnų, todėl ieško būdų viską sutvarkyti.

Knygoje supažindinama su sunkumais, kuriuos išgyvena tėvai, augindami specialiųjų poreikių turintį vaiką. Kalbama apie jų santykį su visuomene, apie patiriamą gėdą, spaudimą, apie tai, kaip jiems viskas yra kitaip, kad negali tiesiog nueiti ramiai į kavinę ir pavalgyti, pasišnekučiuoti su vaiku. Kad nesulaukia atsako ir nėra tikri, ar vaikas juos supranta, myli. Kad jaučiasi autsaideriai ir nesuprasti kitų tėvų, siūlančių visokius patarimus, kurie nė iš tolo neveikia.

Kūrinyje yra ir šalutinių “dramų“ – Alekso vaikystės vaiduokliai, santykiai su mama, seserimi, tos sesers vidiniai demonai ir pan. Tad siužeto vingių čia netrūksta. Nors man asmeniškai buvo įdomiausia skaityti apie Semą, jo pasaulio suvokimą, elgesį, kasdienes situacijas, būdingas autistukams – specifinio maisto mėgimas, ritualų, dienotvarkių svarba ir pan. Iš tiesų labai įdomu buvo tai, kad kompiuterinio žaidimo “Minecraft“ aplinka jam yra žymiai logiškesnė ir suprantamesnė, nei realybė. Berniukas tiesiog atsiskleidžia žaisdamas! O į žaidimą įsigilinus ir Aleksui, tėvas ir sūnus iš naujo atranda vienas kitą.

Tai kitokia knyga, unikali istorija, man asmeniškai patiko, kad būtent tėčio ir vaiko ryšys yra nagrinėjamas, nes dažniausiai juk knygose figūruoja mamos. Svarbu paminėti, kad autorius taip pat turi sūnų su autizmo spektro sutrikimu, tad istorija parašyta remiantis tikrais išgyvenimais. Visgi, kas man nelipo – matėsi, kad autorius nori parašyti knygą, skirtą pardavimams. Ne papasakoti kažkokią autentišką asmeninę patirtį (nors būtent ryšys per “Minecraft“ tikrai unikalus atradimas), o šalia to ir užsidirbti. Tai tikrai nėra blogai, bet man kai kas pasirodė stiiiipriai prikurta. Na tie šalutiniai įvykiai, kai kurios nerealistiškos situacijos pabosdavo. Dar Alekso monologai kartais būdavo per ilgi ir norėjosi praskipinti juos.

Visumoje – knygą labai rekomenduoju, ji įtrauks ir norėsite sužinoti, kaip ten viskas tai šeimai pasibaigė. Apie autizmo spektro sutrikimus daug nesužinosite, tam verčiau rekomenduoju “Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, ten yra pasakojama paties vaiko, turinčio Aspergerio sindromą, lūpomis. O jei norisi nerti į gilesnius psichinės sveikatos vandenis, paskaitykite apie šizofreniją, autentišką, tikrą istoriją, parašytą sirgusios moters (liga ją užklupo paauglystėje) “Auštant aš virsdavau liūtu“.

  • Autorius: Keith Stuart
  • Leidykla: Jotema 2016
  • Puslapių skaičius: 416
  • Vertėja: Dalia Paslauskienė

Knygos dėka susimąsčiau apie sunkumus, kuriuos išgyvena tėvai, auginantys specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Pagalvojau, jog viešumoje tokių šeimų beveik nematau. Gal tiesiog taip sutampa, bet nenorom peršasi ir liūdnesnė išvada – visuomenė nėra pakanti joms ir tokios šeimos verčiau renkasi likti nuošalyje…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s