Subjektyvus mano įvertinimas: 3,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Samuelio mama išeina, kai jam tėra 11 metų. Tai stipriai sukrečia vaiko pasaulį ir persekioja jį visus 20 metų, iki kol jo mama apkaltinama išpuoliu prieš žymų politiką, o Samuelis yra vienintelis, kuris gali jai padėti išvengti gresiančios atsakomybės.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Tik pradėjus skaityti Niksą manęs labai daug kas klausė: na, ar patinka, koks tavo įspūdis ir pan. Nuoširdžiai sakiau, kad patinka be galo. Nes pati pradžia tikrai ir patiko be galo. O toliau buvo visaip.
Vertėtų pradėti nuo to, kad turėjau susidariusi įspūdį, jog čia bus šiek tiek fantastinė knyga. Na, tas Niksas atrodė tokia mistika, aprašymuose apie knygą pateikta taip, tarsi ši dvasia bus knygos ašis. Gal ir buvo, tačiau metaforiškai.
Taip pat nuolat galvojau apie Nathano Hillo lyginimą su Irvingu ir Dickensu. Šiaip labai įdomu, kas čia taip sulygino? Na, prie Irvingo tai visai pritempčiau, kažkuriais momentais jaučiausi panašiai, kaip skaitydama “Malda už Ovena Minį“, bet į Dickensą, panašumų aš neįžvelgiau. Gal kas nors man paprieštarautų? Būtų tikrai įdomu padiskutuoti. Šie niuansai išlindo dėl to, kad eilinį kartą per daug domėjausi knyga prieš ją skaitydama. Na niekaip nepasimokau, lendu į goodreads ir šiaip interneto platybes bei ieškau atsiliepimų. Tada nusiteikiu vienaip ir bac, būna kitaip. Tikrai turiu liautis taip elgtis.
Grįžkime prie pačios knygos. Pradėjus skaityti susidaro įspūdis, kad pagrindinis veikėjas čia – Samuelis, jautrus berniukas, kurį palieka mama. Praktiškai įsimylėti jį galima, toks mielas, geraširdis, norisi globoti, apkabinti, padaryti jam kakavos ir iškepti bandelių su cinamonu. Visos knygos kontekste matome Samuelio vaikystę, brendimą, suaugusiojo amžių, jo besiformuojantį charakterį, kuriam didžiulės įtakos turėjo mamos išėjimas. O kam neturėtų? Galiausiai susitikimas su mama, tie visi klausimai “kodėl??“ ištariami garsiai, bet nors šios vietos laukiau užgniaužusi kvėpavimą, man ji pasirodė silpnoka. Gal labai matavau viską pagal savo kurpalių, jei mane būtų palikusi mama, aš žymiai emocionaliau reaguočiau su ja susitikusi. Iš tiesų, ko labiausiai pasigedau, tai pykčio, kuris yra neišvengiamas tokioje situacijoje. Net pagalvojau – paauglės stipriau reaguoja į jas palikusius bernus, nei kad Samuelis į susitikimą su mama. Jis kažkaip per greit jai atleidžia, tas neįtikina, tikrai ne.
Ilgainiui netrunkame suprasti, kad ne Samuelis čia griežia pirmu smuiku (griežia Betanė, chaha, inside joke – supras tik perskaitę), o pagrindinio veikėjo rolę jam tenka dalintis su savo mama Fėja. Garbės žodis, pačioje pradžioje jos kone nekenčiau. Na kaip galima palikti savo vaiką? Autorius labai sumaniai šią neapykantą pakursto, nes priežastis, kodėl ji taip pasielgia, atskleidžia pamažu, supažindindamas su pačios Fėjos gyvenimu, vaikyste, panikos priepuoliais, griežtu tėvu, perfekcionizmu, sukritusiomis aplinkybėmis ir panašiai. Tada nejučia imi jos gailėtis, atsiranda kažin koks prielankumas jai. Visgi, man taip ir nepaaiškėjo, dėl ko ji paliko savo vaiką. Tiksliau – tos priežastys manęs visiškai neįtikino (svarbu pabrėžti, jog, manau, kad autorius ir nesiekė įtikinti), tad toliau ją tyliai smerkiu, kad sudarkė gyvenimą savo vaikui. Padedant šį jausmą į šalį, skaityti apie Fėjos gyvenimą buvo be galo įdomu, ypač apie jos paauglystės metus, santykius su tėvais, bendraamžiais. Man patiko jos rimtumas, atsakingumas, požiūris į knygas ir mokslą, kažkuo man priminė Hermioną įkyrėlę! 🙂
Tada yra dar visas pluoštas veikėjų. Kai kurių, mano galva, buvo per mažai (tarkime, Samuelio tėčio – jo, kaip palikto žmonos, situacija čia visai neanalizuojama), o kai kurių visai nereikėjo. Na, jie suteikė šiokios tokios intrigos pasakojimui, vertė nusijuokti (pradžioje ištisai kikenau ir susižavėjusi galvojau, nuuu, nejaugi taip šmaikščiai autorius rašys visą knygą?? Nerašė.), bet taip pat suteikė knygai bereikalingos apimties. Tikrai buvo galima kai ką sutrumpinti.
Pats pasakojamas vystomas epizodiškai – šokinėjama per laikotarpius, vieno gale paliekant intrigą ir pereinant prie kito. Šis rašymo stilius yra labai pagaulus. Tačiau, mano akimis, riba, tarp noro greičiau versti puslapius, kad vėl grįžtum prie tam tikro laiko tarpsnio ir susierzinimo, kad šitaip gainiojamas esi per daug, yra labai plonytė. Turiu pripažinti, kad autorius ją šiek tiek peržengė.
Kas man asmeniškai buvo tikrai neįdomu, tai vietos apie hipių laikus. Nežinau dėl ko, bet jaučiu kažkokį subjektyvų, nepaaiškinamą priešiškumą tokiems judėjimams. Atgrasu man tokia laisvamanystė, tad skaitant apie šį laikotarpį buvo tikrai nuobodu.
Iki pat galo manęs nepaleido klausimai – na kodėl ta mama užpuolė Pakerį, kam ji metė į jį tuos akmenukus? Gale paaiškėja kam, tarsi viskas stoja į vietas, bet tas paaiškėjimas, mano galva, yra labai silpnas. Toks meh. Tarsi norėta, kad skaitytojas sakytų “aaaaaa“, bet tas “aaaaaa“ nesisako.
Apibendrinant, galvoju, kad autorius yra unikalus. Jo unikalumas atsiskleidžia rašymo manieroje, tam tikruose pasirinkimuose. Na, kad labai smulkiai papasakoti apie knygos veikėjų gyvenimus, taip priduodant istorijai tikroviškumo. Visi tie veikėjai “nešė“ po problemą: tėvų-vaikų santykiai, meilė, patyčios, vartotojiškumas, seksualinis smurtas, pedofilija, talentas, karas, žodžio laisvė, psichikos sutrikimai, priklausomybė, savasties paieškos, akademinis nesąžiningumas, švietimo problemos, leidėjų machinacijos, žaidimas masėmis. Dar labai smagiai nuteikė autoriaus pasirinkimas pabrėžti kai kuriuos charakterius pasitelkiant rašybą – vienos, ne pačios protingiausios, veikėjos monologas buvo be absoliučiai jokių skyrybos ženklų, taip 100 kartų pastiprinant jos paikumą.
Nathanas Hillas tikrai gerai padirbėjo su Niksu (kas tai yra, sąmoningai neatskleisiu, linkėčiau pačiam skaitytojui susipažinti su šia Skandinaviška legenda), jis rašymą pakėlė į kitą lygmenį – knygos daugiasluoksniškumas ir įvairios emocijos, kurias ji sukėlė, mano supratimu ir buvo autoriaus tikslas. Niekaip nepatikėčiau, kad autorius norėtų, jog apie Niksą žmonės sakytų – “tai pati geriausia mano skaityta knyga!“, man atrodo Nathanas džiūgautų išgirdęs “Niksas mane privertė susimąstyti, jis mane juokino ir pykdė, vietomis atrodė visiška nesąmonė, o tarpais krėtė šiurpuliukais“.
Atskiros liaupsės vertėjai – mėgavausi kiekvienu žodžiu, išversta tikrai labai profesionaliai, neturėjau prie ko prikibti (visuose 736 puslapiuose pastebėjau tik vieną korektūros klaidą).
Man tikrai labai patiktų padiskutuoti su jau skaičiusiais knygą. Užsienio skaitytojai ją labai liaupsina, o kaip ji lietuviams? 🙂
Faktinė informacija:
- Autorius: Nathan Hill
- Leidykla: Alma littera, 2018
- Puslapių skaičius: 736
- Vertėja: Ina Rusenaitė
Knygos dėka viliuosi, jog autorius šiuo debiutu nesustos ir sulauksime kitų jo knygų.
skaitykim! 