38. Mefisto klubas (#12)

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Kalėdos atneša į Bostoną ne džiaugsmą, o siaubą. Jų išvakarėse Bostono teismo medicinos ekspertė Mora Ailz ir detektyvė Džeinė Ricoli iškviečiamos į aplūžusį namą, kuriame buvo žiauriai nužudyta moteris. Ant sienos veidrodiniu būdu krauju lotyniškai užrašyta: Aš nusidėjau. Antras moters kūnas randamas ant Biken Hilo kalvos, prie pat “Mefisto klubo“ vadovo namų. Tai slapta draugija, savo gyvenimą paskyrusi blogiui tyrinėti. Ant durų vėl išbraižyti senoviniai simboliai. Aprašymas iš knygų klubo puslapio.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Na, dar vienas puikios autorės, puikus detektyvas. Nors 5-etu jo negaliu įvertinti, tačiau tai nei kiek nesumažino mano įstiraukimo skaitant. Tess turi sugebėjimą priversti skaitytoją maksimaliai pasinerti į istoriją.

Iš šios knygos tikėjausi nemažai, nes pati idėja – blogio tyrinėtojų klubas – mane labai sudomino. Kai dar neskaičiau Ricoli ir Ailz serijos knygų iš eilės, su Mefisto klubu teko susipažinti kitame kūrinyje – “Išlikusieji“, kuriame jie tikrai mane labai suintrigavo. Visgi šioje knygoje kažko pritrūko,  o kažko buvo per daug. Man nebuvo itin įdomu skaityti apie visokius velnio simbolius ir reikšmes įvairiose kultūrose. Tačiau žmogui, besidominčiam simbolika, tai turėtų tikrai patikti. Aš tas vietas skaitydavai greit, man jos nesukėlė jokio mistikos pajautimo ar šiurpuliukų. Visgi labai gerbiu autorę už eilinį kartą pademonstruotą įsigilinimą į temą, apie kurią sukasi veiksmas. Susidaro vaizdas, jog Tess yra be galo skrupulinga savo kūriniams, nerašo jų atmestinai, kiekviena smulkmena yra apgalvota ir pateikta taip, kad nekeltų skaitytojui abejonių.

Tačiau nors pasirinkta religijotyros tema čia manęs neįtraukė, mano apmaudą atpirko Moros meilės istorija. 🙂 Iš tiesų labai įdomu sekti jos ir Ricoli gyvenimo užkulisius. Manau, kad šis aspektas yra vienas iš Tess arkliukų, darančių jos knygas tokias patrauklias – detektyvinė linija plius asmeniniai santykiai, kas gali būti įdomiau? 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Tess Gerritsen
• Leidykla: Jotema, 2014
• Puslapių skaičius: 368
• Vertėja: Paulina Kruglinskienė

Knygos dėka šį kartą nieko naujo nesužinojau. 🙂

36. Mergina lede (#10)

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pietų Londono tvenkinyje randamas brutaliai nužudytos aukštuomenės merginos kūnas. Įtakingi tėvai nenori suteršti šeimos reputacijos, dėl to “šokdina“ policijos pareigūnus pagal savo dūdelę, tačiau Erikai Foster – tyrimai vadovaujančiai pareigūnei, tai nė motais. Ji visais būdais siekia teisingumo, net jei rizikuoja ne tik savo karjera, bet ir gyvybe.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Na ką, tikėjausi kažko daugiau. Knyga lyginama su Tess kūryba ir iš karto sakau – neapsigaukite. Toks jausmas, kad pats autorius prisiskaitė Tess ir sugalvojo parašyti detektyvą. Knygoje nėra nieko unikalaus – pagrindinė veikėja – Erika Foster – asmeninių netekčių kamuojama detektyvė, kuri nepaklūsta taisyklėms, remiasi intuicija ir nuoširdžiai rūpinasi teisingumu. Galiausiai pati dėl to nukenčia, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, įsitaiso priešų, tačiau turi ir tikrų draugų. Na, nieko, absoliučiai nieko išskirtinio. Knyga gana nuspėjama, jau pradžioje aišku, kad tyrimas eina ne ta linkme, kad Erikos nuojauta neapgauna ir reiktų nepaisyti įtakingo politiko užgaidų išsaugoti nužudytos dukters privatumą, nes tai trukdo tyrimui. Vėliau (kaip netikėta) atsiranda dar kelios panašios bylos, kurios siejasi su pagrindine, tad tyrimas įgauna pagreitį, kalbama apie serijinį žudiką. Bet tas žudikas tooooks silpnas ir neišvystytas personažas, kad net kyla klausimas – ar tyčia autorius taip norėjo padaryti, ar jam tiesiog nepavyko sukurti bent minimalios baimės, kurią nusikaltėlis keltų?

Svarbu paminėti, kad paties žudiko aš “neišrišau“, iki pat galo visai gerai buvau vedžiojama už nosies. Apskritai – knyga nuo maždaug vidurio prikaustė daug labiau, nei pati pradžia. Dėl to ją perskaičiau greitai, perskaičiusi nesigailiu. Galvoju, kad jei tik autorius atras savo braižą, nemėgdžios jau egzistuojančių rašytojų kūrybos, tai jis visai turi potencialo. Antrą jo knygą paskaityti norėčiau, kažkada tą ir padarysiu.

Faktinė informacija:

• Autorius: Robert Bryndza
• Leidykla: Jotema, 2017
• Puslapių skaičius: 384
• Vertėja: Sandra Siaurodinė

Knygos dėka susimąsčiau, kad šiais laikais nereikia sukurti kažko unikalaus, kad išleistum knygą.

34. Dingęs be žinios (#8)

 

Subjektyvus mano įvertinimas: 3,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pas detektyvą atėjusi mama praneša, kad dingo jos 16 metų sūnus Oferas. Holone (Tel avivo priemiestyje, kuriame jie gyvena) tokie dingimai dažniausiai baigiasi laimingai – vaikai pabėga ir grįžta, užsišėlsta su draugais ir pan. Tad detektyvas ramina mamą, nepažiūri į tai labai rimtai. Tačiau vaikinas negrįžta. Tada ir prasideda painios paieškos, atrodytų, vedančios į niekur.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Įdomu tai, kad šis detektyvas buvo kažkuo labai kitoks nuo visų, kuriuos iki šiol skaičiau. Man prireikė kelių dienų suprasti – o kuo gi?

Pirmiausia, daugumoje detektyvų pagrindiniai veikėjai būna kažkuo “sužaloti“, “kitokie“, “su paslaptimi“ ,“ sudėtingo charakterio“. O štai Avrahamas Avrahamas (taip, jo toks vardas) yra toks kažkoks… paprastas. Vienišas, kartais nelaimingas, tačiau jautrus, nuoširdžiai besidomintis, toks tikroviškas. 

Kitas aspektas – veiksmas čia vyksta gana lėtai, paprastai mane tai labai erzina, bet čia nekliuvo. Nemažai laiko skiriama asmeniniams detektyvo išgyvenimams, taip duodama geriau jį pažinti. Dar lėtumas netrukdė ir dėl to, kad visgi yra kuriama įtampa, lėtai, pamažu, labai subtiliai, bet ji tikrai kyla. Tyrimui vykstant beveik nei kiek nepasistūmėjama į priekį ir tas skaitytojui kelia klausimų – nu tai kur gi tas vaikis? Aš pati turėjau kelis variantus, kas jam galėjo nutikti, bet nei vienas neišsipildė.

Knygos pabaiga apstulbino. Ne dėl to, kad būtų super sudėtinga, tačiau tikrai netikėta, o tuo pačiu ir elementari. Visi neaiškumai, lėtumas ir keistumai stoja į vietas ir tampa aiškūs. Tas lėtumas knygoje yra paraleliai susijęs su tyrimo lėtumu. Kituose detektyvuose tyrimai vyksta gana greitai, visokios ekspertizės tuoj pat pateikia rezultatų, o čia ne ir knygos tempas tiesiogiai su tuo susijęs. Tai kuria tikroviškumo įspūdį. Pati pabaiga pasėja klaustuką – ar tikrai viskas būtent taip ir buvo? O gal ne? Gal tiesa kiek kitokia? “Laukite tęsinio“ – paskutinis knygos sakinys užsimena apie galimybę sulaukti bent jau antros knygos su detektyvu Avrahamu. Tikrai laukčiau.

Kas man nepatiko? Na bendras jausmas toks, kad knyga tinkama laisvalaikiui, tačiau stiprumo jai trūksta. Tai kitoks detektyvas ir tas yra gerai, bet kitoniškumas šiuo atveju nebuvo toks, kad galėčiau sakyti, jog autorius pavergė mano širdį. Sudomino, užkabino, sukėlė smalsumą, bet ne tiek, kad pulčiau ieškoti kitų jo knygų. Jei pasitaikys akiraty – paskaitysiu, jei ne, tai ne. Skaityti buvo malonu, laikas neprailgo. Literatūrinės vertės, žinoma, tikėtis nereiktų, stipriai pabrėžiu, kad čia laisvalaikio knyga.

Faktinė informacija:

• Autorius: Dror Mishani
• Leidykla: Sofoklis, 2017
• Puslapių skaičius: 368
• Vertėja: Kristina Gudelytė

Knygos dėka susipažinau su kitokio pobūdžio detektyvu ir maloniai praleidau laiką.

Atskiras padėkos žodis leidyklai “Sofoklis“ padovanojusiai man šią ir kitas dvi knygas, kurias nekantrauju perskaityti. Pirmoji nenuvylė, esu dėkinga už suteiktą skaitymo malonumą, dosnumą ir pasitikėjimą!

33. Fazanų žudikai (#7)

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas  (su poros mėnesių pertrauka)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Karlas Mjorkas ant savo stalo randą seniai užbaigtą brolio ir sesers nužudymo bylą. Neaišku nei kas ją ten padėjo, nei kokiu tikslu. Tačiau su savo padėjėju Asadu pradeda gilintis į tam tikras keistas detales, kurios veda prie įtakingų žmonių ir šiurpių jų nusikaltimų, kurie niekada nebuvo įrodyti.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Na, jausmai dvilypiai. Atsižvelgiant į tai, kad knygą buvau padėjusi į šalį keliems mėnesiams, galima suprasti, jog pernelyg stipriai ji neužkabino. Tačiau visiškai taip teigti būtų klaidinga. Tiksliausia būtų pasakyti, jog knyga yra pernelyg ištęsta. Tam tikri jos skyriai be galo įtraukė, o kitus norėjosi greičiau prašokti.

Knygoje tikrai laaabai daug detalių, be kurių tikrai būtų įmanoma išsiversti ir iš 544 puslapių drąsiai sutilpti į 350. Taip pat mane glumino veikėjų gausa, o jų visų vardai tokie keisti ir sudėtingi, kad kai kurių taip ir neįsiminiau. Jau vien kol įsiminiau pagrindinius, turėjau perskaityti daugiau nei trečdalį knygos. Dar nuvylė paiki dialogai, gal čia vertėjos darbas, bet jau taip lėkštai skambėjo kai kurie pokalbiai, kad buvo koktu skaityti (kalbu apie Karlo “meilę“ Monai ar tam tikrą jo “sarkazmą“).

Knygoje yra nemažai žiaurumų, juos skaityti nebuvo malonu, tačiau tai nedarė knygos prastos, tiesiog perspėju jautresnius, ypač mylinčius gyvūnus, kad tam tikrų nemalonių scenų tikrai bus.

Na, o kalbant apie siužetą, man jis pasirodė silpnas. Panašiai kaip ir “Moteris narve“ po viskuo slypi kažkieno liguisti polėkiai, patirti dėl sužalotos vaikystės. Ir nors tema rimta – vaikystės patirtys tikrai gali žaloti, tačiau pateikta kažkaip neišbaigtai. Kilo klausimas, kaip benamė sugeba šaudyti taip taikliai, kad stebisi net ilgametis detektyvas, kaip lengva čia būdavo imti ir nužudyti žmogų arba priešingai – pabėgti.

Nors “Moteris narve“ man patiko žymiai labiau, jaučiu iš autoriaus šiokią tokią desperaciją sukurti kažką tokio wooooow ir tada gaunasi šiek tiek visko per daug. Neblogos mintys, neblogi kabliukai, bet per daug, tiesiog per daug. Kita vertus, gal aš esu šiek tiek subtilesnių detektyvų mėgėja. Kur ne šimtas nužudymų, o vienas ar keli (jei kalbama apie serijinius žudikus), kur psichologijos daugiau nei fantastikos.

Visgi knyga man visai “suėjo“. Buvo įdomu tai, kad po “Moteris narve“ aš Karlą įsivaizdavau tokį panašų į tą žemą storuliuką iš “Vienas namuose“. O šioje knygoje paaiškėjo, kad jis aukštas gražuolis. 😀 Teko stipriai padirbėti vaizduotėje, kad pakeisti jo išvaizdą ir nesu tikra, ar man visgi gavosi, nes na jis toooks niurzga, ir tie niurzgėjimai tokie netikroviški.. 😀

Dar supratau, kad, kitaip nei kitose knygose, čia iš karto aišku, kas yra nusikaltėliai. Visa esmė – kaip prie jų prisikasti ir tai įrodyti. Tad galvoju, gal čia truputį prašauta, nes kai žinomi kaltininkai, nebelieka pusės intrigos.

Knygą rekomenduoju, jei turit laisvo laiko, esat atostogose, eilėje nelaukia kokia rimta knyga. Knyga stora, todėl laiko jai reiks nemažai, bet jei tas negąsdina – drąsiai imkit ir skaitykit. Beje, aš tikrai mielai perskaityčiau ir trečiąją, o gal ir tolimesnes Q skyriaus knygas. Tikrai nenurašau autoriaus, ką padariau su Nesbo.. 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Jussi Adler-Olsen
• Leidykla: Obuolys, 2017
• Puslapių skaičius: 544
• Vertėja: Agnė Mackevičiūtė

Knygos dėka supratau, kokie būtent detektyvai man patinka ir koks svarbus yra vertėjo darbas knygos tonui.

Mano nuolatinis kompanionas gaudant “Fazanų žudikus“

29. Dingusios (#3)

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Ant Moros stalo nubunda jau mirusi laikyta jauna moteris. Nugabenta į ligoninę ji sukelia tiek chaoso, kiek niekas negalėjo įsivaizduoti. Sulig tuo ir prasideda visa paini istorija – kas iš tiesų yra ši užsienietišku akcentu kalbanti Džeinė Dou ir kokias paslaptis bei baisybes ji atskleis?

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Nesitikėjau, kad kada nors taip sakysiu, bet esu truputį nusivylusi. Na, knyga manęs neįtraukė taip, kaip tikėjausi. Gal čia ir yra visa bėda? Gal per daug tikėjausi? Visada daug tikiuosi iš Tess. Mano supratimu, labai svarbi tema – prekyba žmonėmis – nebuvo iki galo atskleista. Atrodė, jog ji gvildenama kažkur paraštėse, sutelkiant dėmesį į kažkokias žymių politikų machinacijas. Taigi tos politikos man šį kartą pasirodė per daug, o štai pagrindinės temos narpliojimo – per mažai. Nepadoriai per mažai.

Žinoma, tai netrukdė man mėgautis mylimos rašytojos braižu, viena ar kita išties nustebinančia detale, jau pamėgtų personažų asmeninėmis gyvenimo peripetijomis. Todėl tikrai nesigailiu skaičiusi ir rankų nenuleidžiu. Neabejotinai perskaitysiu visas šios serijos knygas. Tik gal truputėlį pailsėsiu. Kad pasiilgčiau Tess.

Faktinė informacija:

• Autorius: Tess Gerritsen
• Leidykla: Jotema, 2013
• Puslapių skaičius: 368
• Vertėja: Paulina Kruglinskienė

Knygos dėka susimąsčiau, kad reikia nuleisti kartelę net ir patiems mylimiausiems autoriams. Per dideli lūkesčiai po to trukdo mėgautis knyga. Kita vertus – nėra ko norėti, kad visi mylimo autoriaus kūriniai patiks be išimčių. Taigi, knygos dėka likau susimąsčiusi.

25. Moteris narve

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Prieš 5 metus dingus žinomai, jaunai politikei jos dingimo aplinkybių ištirti nepavyksta, tad byla nugula “neištirtųjų“ krūvon. Tačiau atsidarius “Q“ departamentui naujasis jo vadovas, kolegoms atsibodęs Karlas, bylą atnaujina ir su savo paslaptingu padėjėju, neria į dar paslaptingesnius sudėtingo tyrimo vandenis. Tai pirmoji “Q“ departamento serijos knyga. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Įtraukė akimirksniu! Dingimai, pagrobimai – mano mylimos temos, nuo pat pradžių spėliojau, kas, kaip, kodėl. Norėjosi prisėsti ir neatsitraukti. Kaip ir daugelyje trilerių, vienas iš pagrindinių herojų – sudėtingos asmenybės tyrėjas/detektyvas. Dėl ko jis sudėtingas – atskleisti nenoriu, tai pateikiama pačioje knygoje. Kadangi kūrinyje kalbama tarsi apie 2 laikmečius (“dabar“ ir “prieš 5 metus“), nori nenori prie kažkurio prisiriši. Tada mane labai domino tas “prieš 5 metus“ laikotarpis. Dėl ko ją pagrobė? Būtent šį klausimą ir patys pagrobėjai kėlė  Meretei, į jį atsakiusi ji gautų laisvę. Bet ar atsakys? Siužeto vingiuose bandžiau pati atspėti, tai kuo gi nusikalto taip teigiamai piešiama asmenybė, tačiau man nepavyko. Nors nuojauta vedė į reikiamą pusę, tačiau visus taškus ant i autorius sudėjo knygos pabaigoje. Tiesą sakant, tikėjausi, kad atsakymas bus pikantiškesnis, nes pasirodė, jog pagrobėjas buvo tiesiog, hmm, dėl tam tikrų aplinkybių sužalotos psichikos asmuo. Kas man dar šiek tiek kliuvo – tai detektyvo – Karlo romantiniai santykiai. Jo ir buvusios žmonos bendravimas pasirodė toks nenatūralus ir netikras, kad net tingėjosi gaišti laiką apie tai skaitant. Būtent dėl to knyga gauna ne 5, o 4,5. Nekantrauju kibti į antrąją serijos knygą – Fazanų žudikai, apie kurią girdėjau dar daugiau gerų atsiliepimų nei apie Moterį narve. 

Faktinė informacija:

• Autorius: Adler Olsen 
• Leidykla: Obuolys, 2017
• Puslapių skaičius: 544
• Vertėja: Vaiva Lešinskaitė

Knygos dėka atradau dar vieną mylimą detektyvų rašytoją! Adler Olsen, mano akimis, yra žymiai geresnis už Jo Nesbo, tačiau neaplenkia mano pačios mylimiausios – Tess Gerritsen. 

Papildomas padėkos žodis Obuolio leidyklai, padovanojusiai man šias tris puikias knygas. Esu labai dėkinga už pasitikėjimą ir dosnumą. AČIŪ!

20. Nusidėjėlė

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Šį kartą veiksmas sukasi apie vienuoles, viena jų – nužudyta, kita – sunkiai sužalota, negali kalbėti ir papasakoti apie savo skriaudikus. Tuo pačiu metu policija randa ir kitą lavoną – kone neatpažįstamai suniokotą moters (ne vienuolės ir ne vienuolyne nužudytos) kūną. Šioje knygoje susipina dvi, atrodytų visai nesusijusios žmogžudystės, tačiau Tess, kaip visada, sudėlioja visus taškus ant “i“.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Žinot tą jausmą, kai skaitant panašias knygas iš eilės norisi pailsėti? Na, tokio dalyko, kaip poilsio nuo Tess kūrybos aš neįsivaizduoju. Vienintelė priežastis, dėl ko nesėdu ir nesuskaitau visų jos knygų yra ta, kad noriu nuolat jausti tą saugumo jausmą – jei atsidursiu aklavietėje su klausimu “ką skaityti“, visada turėsiu atsakymą – tigi Tess!

Ši knyga unikali tuo, kad paraleliai narpliojamos dvi žmogžudystės, kurių net ir akylam skaitytojui nepavyktų susieti, tad visas knygos veiksmas apie tai ir vyksta – kaip šias mirtis susieti, kaip atrasti žudiką. 

Kitas žavus momentas yra autorės gebėjimas susieti nusikaltimo tyrimą ir asmeninius pagrindinių herojų gyvenimus. Tiek Moros, tiek Ricoli kasdienybėje vyksta labai įdomūs dalykai, apie kuriuos autorė leidžia žinoti skaitytojui, tačiau neleidžia joms žinoti apie viena kitą. Tai toks savotiškas sneak peek’as, leidžiantis skaitančiajam jausti turint pranašumą prieš knygos veikėjas. 

Pažįstantys mane (realiai ar virtualiai) žino, kad Tess man yra Rašytojų Rašytoja ir pagrindinis aspektas, dėl ko taip yra, esti tas, kad ji man kelia saugumo jausmą. Kitaip tariant – ji nebuvo manęs nuvylusi, o tai verčia pasitikėti ir atsiduoti istorijai, kurios vingiais ji veda. Būtent tai mane daro lojalia šios autorės gerbėja.

Faktinė informacija:

• Autorius: Tess Gerritsen
• Išvertė: Paulina Kruglinskienė
• Leidykla: Jotema 2012 (parašyta 2003m.)
• Puslapių skaičius: 352

Knygos dėka sužinojau, tiksliau tariant, pasitvirtinau, kad drąsiai galiu Tess Gerritsen, šiai dienai, tituluoti kaip savo mėgiamiausią rašytoją.

18. Dvynės

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pagrindinė šios knygos veikėja – Mora Ailz – teismo medicinos patologė prie savo namų randa nužudytą moterį, stulbinamai panašią į ją pačią. Kaip pasirodo vėliau, moterų DNR sutampa, jos – seserys. Nuo šio įvykio prasideda Moros savęs, savo šaknų paieškos, atskleidžiančios vis keistesnius siužeto vingius ir netikėčiausias tiesas.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Tess Gerritsen tiesiog tobula. Labiausiai žavi jos meistriškumas ir įsigilinimas į temą, apie kurią rašo, taip galima ne tik mėgautis netikėtais istorijos posūkiais, bet ir iš arti pasmalsauti, kas vyksta teismo medicinoje, policijos nuovadose, ligoninėse ir pan. Nuostabus tas jausmas, kad imdama Tess į rankas žinai – gausi kokybę. Jau drąsiai ją tituluoju savo mylimiausia detektyvinių romanų autore. Šią knygą skaičiau 5 dienas ne dėl to, kad neturėjau laiko, o dėl to, kad ją TAUPIAUSI. Paskaitau dalelę, užverčiu, apgalvoju, vėl atsiverčiu. 😀 Na ir vakar atėjo tas laikas, kai knygą pabaigiau. Istorija labai labai patiko, įtraukė ir nepaleido, absoliučiai nesitikėjau, kas bus toliau. Buvo įdomu iš arčiau pažinti Morą, nes iki tol skaitytose dominavo Džeinė Ricoli.

Prieš pradėdama skaityti galvojau – ras Mora savo sesę, ir visa intriga ties tuo pasibaigs. Betgi ne! Ko tik ji nerado. 😀 Nenoriu spoiltinti, bet labai labai rekomenduoju paskaityti. Tik pagalvojau, kad visgi reikia bandyti skaityti Tess knygas iš eilės, nes įvairios santykių, draugysčių peripetijos vis atsispindi knygose ir norisi žinoti tikslią seką. 

Jei kam taip pat aktualu, surašysiu Džeinės Ricoli ir Moros Ailz knygų serijos seką (pataisykit, jei ką sumaišysiu):

1. Chirurgas (2001)
2. Pameistrys (2001)
3. Nusidėjėlė (2003)
4. Dvynės (2004)
5. Dingusios (2005)
6. Mefisto klubas (2006)
7. Relikvija (2008)
8. Ledinis šaltis (2010)
9. Tylioji (2011)
10. Išlikusieji (2012)
11. Numirti dar kartą (2014)
12. I know a secret (2017) nėra lietuviško vertimo

Kiti autorės trileriai bei knygos, susijusios su medicina (pavienės, be jokios siužeto sekos):

1. Donoras (1996)
2. Užkratas (1997)
3. Šėlas (1998)
4. Gravitacija (1999)
5. Kaulų sodas (2007)
6. Žaidimas ugnimi (2015)

SVARBU: Tai nėra visos autorės knygos. Kviečiu apsilankyti oficialiame Tess Gerritsen tinklapyje – http://www.tessgerritsen.com/ 

Faktinė informacija:

• Autorius: Tess Gerritsen
• Išvertė: Paulina Kruglinskienė
• Leidykla: Jotema (2011) (parašyta 2004m.)
• Puslapių skaičius: 336

Knygos dėka sužinojau, kad man labai įdomus teismo patologo darbas, o tai gana keista, turint omeny, kad aš turiu hematofobiją.  

14. Eni beni

Subjektyvus mano įvertinimas: 5

(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Helenai Greis tenka nelengva užduotis – sučiupti nusikaltėlį, grobianti žmones ir verčiantį juos rinktis – nužudyk arba mirsi pats. Tačiau čia tik paviršinė siužeto linija. Netgi sakyčiau – antraeilė. Didelį dėmesį čia gauna detektyvė Helena – dėl ko ji tokia, kokia yra, kas slepiasi po taip skrupulingai slepiamomis uždangomis? 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Antras penketukas iš eilės! Eni beni – intriguojantis, įtraukiantis, neleidžiantis atsiplėšti trileris. Pirmi puslapiai truputį šokiravo – autorius nepilsto iš tuščio į kiaurą ir nuo pirmųjų eilučių į kūrinį įveda be užuolankų. Nusikaltimo esmė kaip ir paprasta – du pagrobti žmonės, abu išgyventi negali, gyvas liks tik vienas, tačiau svarbi sąlyga – gyvas gali likti tik kito gyvybės sąskaita. Scenos, kuomet du žmonės pamažu virsta instinktų vedinais gyvūnais, aprašomos atvirai ir sakyčiau visai realistiškai, daug dėmesio skiriama fiziniams pojūčiams, pabrėžiama kaip supaprastėja primityvieji biologiniai procesai. Tai gana atgrasu, tačiau tuo pat metu ir įtikina, sukuria tikrumo jausmą. Susekti, kas tas nusikaltėlis sunku – knygoje mėtomos pėdos, tad šešėlis krinta tai ant vieno, tai ant kito, visgi laabai budriam skaitytojui, maždaug knygos viduryje, galima pradėti nujausti, į kurią pusę čia krypsta reikalai. Bet ta nuojauta neerzinanti, ji kaip tik intriguoja, nes kyla klausimas: teisi aš ar ne, taip spėdama? 

Visgi knygos esmė visai ne pagrobimai, net ne tai, kaip baisu rinktis – gyventi su amžina žudiko kalte ar mirti agonijoje. Esmė čia Helena. Būtent šiuo aspektu gaaal ir sulyginčiau knygą su Nesbo kūryba – autorius čia pristato pagrindinę veikėją, subtiliai ir tuo pačiu atvirai leidžia ją pažinti, pamėgti. Nepamėgti kažkaip sunku. 🙂 Mane labai sudomino Helenos pasirinkimai, jos vidinės dramos, charakteris. Knygos nugarėlėje aprašytas siužetas sudaro įspūdį, kad knyga bus tik apie tuos pagrobimus, betgi ne, tikrai ne tik apie tai. Sakyčiau, tas aprašymas netgi truputį klaidina. Bet gal tai sąmoningas pasirinkimas? 

Knygoje paliestos ir gyvenimiškos detalės – šeima, vaikai, jų svarba karjeros atžvilgiu, santykiai, priklausomybės. Pilna visko, tad nors veiksmas ir šokinėja, greit prie to pripratau, kadangi kiekvienas skyrius sudomina, turi kažkokio tikrumo.

Giriu giriu knygą, tačiau negaliu sakyti, kad tai absoliutus šedevras. Knyga tikrai turėjo kabliukų, be kurių ji būtų buvusi stipresnė. Pavyzdžiui, man pasirodė keista, kad įkalinti pagrobtieji gana nesunkiai pasirenka nužudyti. Per mažai buvo skirta dėmesio tam sunkumui parodyti. Taip pat šiek tiek prailgo pati knygos pabaiga, maždaug 20 paskutinių puslapių buvo tokie “šaudo ir gaudo“. Kai jau aišku, kas nusikaltėlis nebeįdomu pasidaro kaip jį gaudo, nes tikrai žinai – sugaus. 

Faktinė informacija:

• Autorius: M. J. Arlidge
• Išvertė: Loreta Gema Baltaduonė
• Leidykla: Alma littera (2016)
• Puslapių skaičius: 336

Knygos dėka sužinojau, M. J. Arlidge yra  profesionalus aukštos klasės kriminalinių dramų scenaristas ir prodiuseris, su Eni beni pradedantis romanų, kurių ašyje – Helena Greis, seriją.

13. Išlikusieji

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: 3 skirtingų paauglių, 3 vienodi likimai – panašiomis aplinkybėmis (nužudymu) netekę tėvų, jie taip pat mįslingai netenka ir globėjų. Kaip visa tai susiję? Kur vaikams saugiausia? Panašu, kad mokykloje (kuri man kažkuo panaši į Hogvartsą), kurioje sutelkta gana rinktinė bendruomenė… 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmoji knyga, gaunanti pelnytą penketą. 🙂 Galvoju, kaip aš čia buvau pamiršusi apie Tess? Jos knygos, kurias skaičiau anksčiau, man išties patiko. 

O kalbant apie Išlikusiuosius, tai pirmas žodis, lendantis į galvą yra subtilumas. Visų paslapčių, netikėtų posūkių, intrigos ir įtampos čia buvo būtent tiek, kiek aš mėgstu – saikingai, subtiliai, neperkrautai. Nuo pat pradžių sudominusi, autorė susidomėjimą išlaiko iki pat pabaigos. Skaitydama neturėjau jokio supratimo, kas ir kaip čia bus, nebuvo jokios nuojautos, kaip baigsis knyga, kaip išsiriš užsukta painiava. 

Akcentai, kurių mišinys kūrinį darė tokį patrauklų:

• veikėjų charakteriai (Moiros, Ricoli)
• asmeninės pagrindinių veikėjų gyvenimo linijos – Moiros meilės santykiai, vidinė drama, Ricoli šeimos situacija
• mokyklos unikalumas – norėčiau tokioje dirbti (tik ne su sąlyga, dėl kurios visa bendruomenė ten susibūrusi…)
• pats istorijos užmanymas – tėvų, globėjų netektis, paauglių patirti išgyvenimai, pastangos prisitaikyti ir gyventi toliau

Sakyčiau, kad knyga skirta tokioms dienoms, kada norisi atsipalaiduoti ir kartu patirti kažką truputį pavojingo, tačiau ne iš arti, o jaukiai įsitaisius su puodeliu karšto gėrimo. Taip pat norisi paminėti, kad knyga nėra stipri, ji – įdomi, įtraukianti. Galvoju, kad penketą knygai rašau dar ir dėl to, kad ji labai laiku ir vietoje man pasimaišė. Truputį kankinuosi su kitais savo dabartiniais skaitiniais, tad Išlikusieji buvo tikra atgaiva. 

Faktinė informacija:

• Autorius: Tess Gerritsen 
• Išvertė: Vilma Krinevičienė
• Leidykla: Jotema (2014)
• Puslapių skaičius: 336

Knygos dėka susimąsčiau, apie tai, ar tikrai egzistuoja tokios modernios spec. mokyklos/pensionatai smurtą ar kitas negandas patyrusiems asmenims.