36. Mergina lede (#10)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pietų Londono tvenkinyje randamas brutaliai nužudytos aukštuomenės merginos kūnas. Įtakingi tėvai nenori suteršti šeimos reputacijos, dėl to “šokdina“ policijos pareigūnus pagal savo dūdelę, tačiau Erikai Foster – tyrimai vadovaujančiai pareigūnei, tai nė motais. Ji visais būdais siekia teisingumo, net jei rizikuoja ne tik savo karjera, bet ir gyvybe.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Na ką, tikėjausi kažko daugiau. Knyga lyginama su Tess kūryba ir iš karto sakau – neapsigaukite. Toks jausmas, kad pats autorius prisiskaitė Tess ir sugalvojo parašyti detektyvą. Knygoje nėra nieko unikalaus – pagrindinė veikėja – Erika Foster – asmeninių netekčių kamuojama detektyvė, kuri nepaklūsta taisyklėms, remiasi intuicija ir nuoširdžiai rūpinasi teisingumu. Galiausiai pati dėl to nukenčia, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, įsitaiso priešų, tačiau turi ir tikrų draugų. Na, nieko, absoliučiai nieko išskirtinio. Knyga gana nuspėjama, jau pradžioje aišku, kad tyrimas eina ne ta linkme, kad Erikos nuojauta neapgauna ir reiktų nepaisyti įtakingo politiko užgaidų išsaugoti nužudytos dukters privatumą, nes tai trukdo tyrimui. Vėliau (kaip netikėta) atsiranda dar kelios panašios bylos, kurios siejasi su pagrindine, tad tyrimas įgauna pagreitį, kalbama apie serijinį žudiką. Bet tas žudikas tooooks silpnas ir neišvystytas personažas, kad net kyla klausimas – ar tyčia autorius taip norėjo padaryti, ar jam tiesiog nepavyko sukurti bent minimalios baimės, kurią nusikaltėlis keltų?

Svarbu paminėti, kad paties žudiko aš “neišrišau“, iki pat galo visai gerai buvau vedžiojama už nosies. Apskritai – knyga nuo maždaug vidurio prikaustė daug labiau, nei pati pradžia. Dėl to ją perskaičiau greitai, perskaičiusi nesigailiu. Galvoju, kad jei tik autorius atras savo braižą, nemėgdžios jau egzistuojančių rašytojų kūrybos, tai jis visai turi potencialo. Antrą jo knygą paskaityti norėčiau, kažkada tą ir padarysiu.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Robert Bryndza
  • Leidykla: Jotema, 2017
  • Puslapių skaičius: 384
  • Vertėja: Sandra Siaurodinė

Knygos dėka susimąsčiau, kad šiais laikais nereikia sukurti kažko unikalaus, kad išleistum knygą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s