Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 2 dienas
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Helenai Greis tenka nelengva užduotis – sučiupti nusikaltėlį, grobianti žmones ir verčiantį juos rinktis – nužudyk arba mirsi pats. Tačiau čia tik paviršinė siužeto linija. Netgi sakyčiau – antraeilė. Didelį dėmesį čia gauna detektyvė Helena – dėl ko ji tokia, kokia yra, kas slepiasi po taip skrupulingai slepiamomis uždangomis?
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Antras penketukas iš eilės! Eni beni – intriguojantis, įtraukiantis, neleidžiantis atsiplėšti trileris. Pirmi puslapiai truputį šokiravo – autorius nepilsto iš tuščio į kiaurą ir nuo pirmųjų eilučių į kūrinį įveda be užuolankų. Nusikaltimo esmė kaip ir paprasta – du pagrobti žmonės, abu išgyventi negali, gyvas liks tik vienas, tačiau svarbi sąlyga – gyvas gali likti tik kito gyvybės sąskaita. Scenos, kuomet du žmonės pamažu virsta instinktų vedinais gyvūnais, aprašomos atvirai ir sakyčiau visai realistiškai, daug dėmesio skiriama fiziniams pojūčiams, pabrėžiama kaip supaprastėja primityvieji biologiniai procesai. Tai gana atgrasu, tačiau tuo pat metu ir įtikina, sukuria tikrumo jausmą. Susekti, kas tas nusikaltėlis sunku – knygoje mėtomos pėdos, tad šešėlis krinta tai ant vieno, tai ant kito, visgi laabai budriam skaitytojui, maždaug knygos viduryje, galima pradėti nujausti, į kurią pusę čia krypsta reikalai. Bet ta nuojauta neerzinanti, ji kaip tik intriguoja, nes kyla klausimas: teisi aš ar ne, taip spėdama?
Visgi knygos esmė visai ne pagrobimai, net ne tai, kaip baisu rinktis – gyventi su amžina žudiko kalte ar mirti agonijoje. Esmė čia Helena. Būtent šiuo aspektu gaaal ir sulyginčiau knygą su Nesbo kūryba – autorius čia pristato pagrindinę veikėją, subtiliai ir tuo pačiu atvirai leidžia ją pažinti, pamėgti. Nepamėgti kažkaip sunku. 🙂 Mane labai sudomino Helenos pasirinkimai, jos vidinės dramos, charakteris. Knygos nugarėlėje aprašytas siužetas sudaro įspūdį, kad knyga bus tik apie tuos pagrobimus, betgi ne, tikrai ne tik apie tai. Sakyčiau, tas aprašymas netgi truputį klaidina. Bet gal tai sąmoningas pasirinkimas?
Knygoje paliestos ir gyvenimiškos detalės – šeima, vaikai, jų svarba karjeros atžvilgiu, santykiai, priklausomybės. Pilna visko, tad nors veiksmas ir šokinėja, greit prie to pripratau, kadangi kiekvienas skyrius sudomina, turi kažkokio tikrumo.
Giriu giriu knygą, tačiau negaliu sakyti, kad tai absoliutus šedevras. Knyga tikrai turėjo kabliukų, be kurių ji būtų buvusi stipresnė. Pavyzdžiui, man pasirodė keista, kad įkalinti pagrobtieji gana nesunkiai pasirenka nužudyti. Per mažai buvo skirta dėmesio tam sunkumui parodyti. Taip pat šiek tiek prailgo pati knygos pabaiga, maždaug 20 paskutinių puslapių buvo tokie “šaudo ir gaudo“. Kai jau aišku, kas nusikaltėlis nebeįdomu pasidaro kaip jį gaudo, nes tikrai žinai – sugaus.
- Autorius: M. J. Arlidge
- Išvertė: Loreta Gema Baltaduonė
- Leidykla: Alma littera (2016)
- Puslapių skaičius: 336
Knygos dėka sužinojau, M. J. Arlidge yra profesionalus aukštos klasės kriminalinių dramų scenaristas ir prodiuseris, su Eni beni pradedantis romanų, kurių ašyje – Helena Greis, seriją.
skaitykim! 