Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 4 dienas
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Istorija apie Z. Froido šeimą, jos narių likimus, iš jo sesers Adolfinos perspektyvos. Knygoje persipina santykiai, emocijos, laikmečio įtaka, pristatomas Z. Froido kelias į psichoanalizę, kaina, kurią turi mokėti kiti, vardan Froido gerovės.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Jeigu knygos pavadinime vietoje “Zigmundo Froido…“ būtų kita pavardė (man nei kiek nežinoma pavardė), kažin ar būčiau knygą atsivertusi. Vadinasi, Froidas yra kažkuo įdomi persona, nors man nėra artima nei psichoanalizė, nei paties Froido asmenybė. Galima būtų pasakyti, kad nemėgstu jo. Tačiau iškart kyla klausimas – tai ko tada skaitau apie jį? Čia kaip medijoje – visi seka nemėgstamą žymų žmogų ir ant jo sienos veidaknygėje ar šiaip komentaruose nepraleidžia progos paburnoti. Nemėgsta, bet seka. Tai va ir aš tokia Froido nemėgėja, bet sekėja. Yra tokia knyga Marta F., šioji jau apie kitą Froidui artimą moterį – jo žmoną. Pamenu, kad ta knyga man labai patiko, nors skaičiau ją kokioje 12 klasėje, tai galvoju, kad norėčiau ją perskaityti dar kartą. Va, matot? Nemėgstu, bet netgi noriu kartoti knygą apie jį. Kaži, ką pats Froidas pasakytų apie tokį mano elgesį… 🙂
Na, o grįžtant prie sesres – visoje knygoje man įdomiausi buvo ne besirutuliojantys įvykiai, o Adolfinos asmenybė ir išgyvenimai. Nuo pat pirmų puslapių ji pelno stiprų mano palankumą ir visos knygos eigoje norisi ją ginti nuo pikto. O pikto savo gyvenime ji matė nuo pat gimimo. Iškart man vėl lenda nūdienos aktualijos – smurtas prieš vaikus. Kiek metų turėjo praeiti, kad tokias patirtis, kaip Adolfinos (ji patyrė psichologinį smurtą, kartais nepriežiūrą), būtų imta laikyti trauminėmis… Adolfiną šie patyrimai persekioja visą jos amžių: menka savivertė, suicidinės mintys, netinkami pasirinkimai yra pasekmė to, ką visą laiką nujautė – jos niekas nenorėjo. Po šios knygos ant Froido dar labiau pykstu. Toks egocentrikas ir savimyla niekaip negali pelnyti mano pagarbos. Bet kaip matot, susidomėjimą – gali.
Knyga unikali tuo, kad jos pradžia tai – pabaiga. Pirmiausia kalbama apie dabartį, esamus įvykius ir jų tėkmę, o vėliau – grįžtama į pačią Adolfinos vaikystę. Taip pamažu skaitytojas supažindinamas su visa Froidų gimine. Nejučia juos paskirstai į mėgiamus ir atstumiančius. Taigi pradžioje Zigmundas sudarė visai mielo ir geraširdžio vaikino įspūdį. Knygoje taip pat nagrinėjama moters padėtis visuomenėje, jos priklausymas nuo vyro, brolio, jos paskirtis – reprodukcinė, bei vyrą palaikančioji.
Pati kūrinio kalba neįprasta – dažnai pakartojami tie patys sakiniai, knygos gale pasigendi skyrybos ženklų, bet viskas taip ir turi būti, viskas apgalvota iki smulkmenų. Veikėjų dialogai žavūs, bet ir verčiantys svarstyti: ar senovėje žmonės iš tiesų taip kalbėjo? Taip pompastiškai, filosofiškai? Dar smalsu – kiek čia tikrų faktų ir kiek autoriaus fantazijos? Bet kuriuo atveju – supinta viskas puikiai.
Kas man knygoje nepatiko, paklausite. Man prailgdavo pasakojimai apie Froido savojo Aš koncepciją, prailgdavo filosofavimai, su kuriais nesutinku (psichikos sutrikimą turinčiųjų atžvilgiu). Tiek ir užtenka, kad penketo Froidas negautų. Tai sėsk, keturi.
Faktinė informacija:
- Autorius: Goce Smilevski
- Išvertė: Laima Masytė
- Leidykla: Metodika (2013)
- Puslapių skaičius: 336
Knygos dėka sužinojau, kad 1863 metais buvo užpatentuotas vienas reikšmingiausių mūsų visuomenės išradimų – tualeto bakelis. Aplodismentai Tomui Kreperiui.
Patikusi citata: “Tai, kas vadinama laime siaurąja žodžio reikšme, yra netikėtas susikaupusių poreikių patenkinimas, o dėl savo prigimties ji pasireiškia tik kaip epizodinis fenomenas.“ (Tarė Froidas diskusijoje su Adolfina)
skaitykim! 