21. Gyvulių ūkis

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Jaučiu, kad pati neparašysiu geriau, tad cituoji knygos nugarėlę: „Gyvulių ūkis“ – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Skaičiau beveik neatsitraukdama. O dabar aprašydama jaučiuosi sumišusi – bijau, kad nederamai aprašysiu šią knygą, kad nesugebėsiu atskleisti jos svarbumo, kad neturiu ir nemoku tokių žodžių, kurie pakankamai pabrėžtų jos nuostabumą. Tad ko gero nė nesistengsiu padaryt neįmanomo, vietoje to, verčiau pamėginsiu parašyti, kuo man ji taip patiko. 

Pirmiausia, ji yra tokia dvejopa, kad iki šiol iki galo nesuvokiu autoriaus talento sujungti tokį subtilų, baisų, privertusį žmonių milijonus kentėti turinį su tokia paprasta, groteskiška, bukai genialia forma. Absoliučiai kiekvienas, bet kokio amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties bei pažiūrų žmogus net ir stengdamasis negalėtų nesuprasti to, ką autorius nori parodyti. Net ir pats akliausias ir diktatūrą garbinantis žmogus, perskaitęs šią knygą pasijustų truputį… kvailas. O masės, visi likusieji, turėtų pajusti pyktį – kaip lengvai mumis gali manipuliuoti aukštesnieji, tie, kurie buvo išrinkti tarnauti mums, tačiau elgiasi taip, tarsi jų tarnai būtume mes. 

Nuo pat paauglystės, knygos, susijusios su diktatūra, karais, holokaustu, trėmimais man buvo labai įdomios, nors tai, ko gero, netinkamas žodis, kuomet kalbama apie tragedijas. Tinkamesnis būtų – svarbios, jos man yra labai svarbios. Todėl pasidalinsiu mane nustebinusiu dalyku – nuėjusi į savo biblioteką ir ieškodama Orvelo kūrybos buvau nusiųsta prie “Fantastikos skyriaus“. Nenuslėpiau savo nustebimo ir bibliotekos darbuotojos pasiteiravau, kuri “Gyvūlių ūkio“ dalis yra fantastika? Ji tik gūžtelėjo pečiais: “Nurodymą knygą perkelti į šį skyriu gavome iš aukščiau“. Iš aukščiau? Nuoširdžiai – labai norėčiau išgirstų tų “iš aukščiau“ motyvus knygą nugrūsti šalia “Saulėlydžio“… ?

Faktinė informacija:

  • Autorius: George Orwell
  • Išvertė: Edita Mažonienė
  • Leidykla: Jotema 2015 
  • Puslapių skaičius: 192

Knygos dėka sužinojau, kad tik pasirodžiusi, dėl akivaizdžios kritikos komunizmui, knyga buvo uždrausta Didžiojoje Britanijoje ir Sovietų sajungoje. O iki šiol ji draudžiama Kuboje, Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. 

20. Nusidėjėlė

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Šį kartą veiksmas sukasi apie vienuoles, viena jų – nužudyta, kita – sunkiai sužalota, negali kalbėti ir papasakoti apie savo skriaudikus. Tuo pačiu metu policija randa ir kitą lavoną – kone neatpažįstamai suniokotą moters (ne vienuolės ir ne vienuolyne nužudytos) kūną. Šioje knygoje susipina dvi, atrodytų visai nesusijusios žmogžudystės, tačiau Tess, kaip visada, sudėlioja visus taškus ant “i“.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Žinot tą jausmą, kai skaitant panašias knygas iš eilės norisi pailsėti? Na, tokio dalyko, kaip poilsio nuo Tess kūrybos aš neįsivaizduoju. Vienintelė priežastis, dėl ko nesėdu ir nesuskaitau visų jos knygų yra ta, kad noriu nuolat jausti tą saugumo jausmą – jei atsidursiu aklavietėje su klausimu “ką skaityti“, visada turėsiu atsakymą – tigi Tess!

Ši knyga unikali tuo, kad paraleliai narpliojamos dvi žmogžudystės, kurių net ir akylam skaitytojui nepavyktų susieti, tad visas knygos veiksmas apie tai ir vyksta – kaip šias mirtis susieti, kaip atrasti žudiką. 

Kitas žavus momentas yra autorės gebėjimas susieti nusikaltimo tyrimą ir asmeninius pagrindinių herojų gyvenimus. Tiek Moros, tiek Ricoli kasdienybėje vyksta labai įdomūs dalykai, apie kuriuos autorė leidžia žinoti skaitytojui, tačiau neleidžia joms žinoti apie viena kitą. Tai toks savotiškas sneak peek’as, leidžiantis skaitančiajam jausti turint pranašumą prieš knygos veikėjas. 

Pažįstantys mane (realiai ar virtualiai) žino, kad Tess man yra Rašytojų Rašytoja ir pagrindinis aspektas, dėl ko taip yra, esti tas, kad ji man kelia saugumo jausmą. Kitaip tariant – ji nebuvo manęs nuvylusi, o tai verčia pasitikėti ir atsiduoti istorijai, kurios vingiais ji veda. Būtent tai mane daro lojalia šios autorės gerbėja.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Tess Gerritsen
  • Išvertė: Paulina Kruglinskienė
  • Leidykla: Jotema 2012 (parašyta 2003m.)
  • Puslapių skaičius: 352

Knygos dėka sužinojau, tiksliau tariant, pasitvirtinau, kad drąsiai galiu Tess Gerritsen, šiai dienai, tituluoti kaip savo mėgiamiausią rašytoją.