5. Maži svarbūs dalykai

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Ruta ilgus metus dirba akušere. Ji myli savo darbą, savo pacientes, jų kūdikius. Yra rūpestinga ir visada padaro daugiau, nei iš jos prašoma. Ji taip pat yra juodaodė. Būtent šis, o ne anksčiau minėti jos bruožai, tampa esminiu, kuomet viena rasistų šeima apkaltina ją nužudžius jų naujagimį.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Jau kuris laikas neskaičiau Jodie Picoult knygų. Buvau kiek persisotinusi tų dramų ir vingrybių. Tačiau šią skaičiau su dideliu malonumu. Rasizmo tema yra viena iš tų nemaloniųjų temų, kurios mane visada domina: karas, vergovė, pagrobimai, persekiojimai… Gal čia kažkoks proto sadomazo? Nes visada skaitydama šios tematikos kūrinius arba bliaunu, arba krūpčioju.

Kadangi pastaruoju metu skaitau dvi knygas iškart (vieną grožinę, kitą apie tėvystę), tai grožinėms šiai dienai daug reikalavimų neturiu. Pats esminis – kad būtų įdomu skaityti. Ir viskas. Ši knyga tikrai atitiko minėtą lūkestį. Įtikinantys charakteriai, nors nuspėjami, bet įdomūs veiksmo posūkiai. Pagrindiniai herojai čia trys. Pačiame centre – Ruta. Juodaodė, visą gyvenimą bandanti pritapti prie baltųjų pasaulio, įrodyti kitiems, kad ji – tai daugiau nei odos spalva. Ruta yra geraširdė, kategoriška, atsidavusi darbui ir sūnui. Mane ji ir žavėjo, ir pykdė. Žavėjausi jos ryžtu, valia, tuo pačiu erzino kietakaktiškumas. Kita svarbi figūra – Turkas. Rasistas, nacionalistas, homofobas ir veikėjas, kuris mane siutino iki negalėjimo. Autorė, kaip visada, rašydama iš kiekvieno veikėjo perspektyvos, buvo labai smulkmeniška, kad kuo įtikinamiau viskas atrodytų. Skaitydama apie Rutą ir jos advokatę (trečioji pagrindinė veikėja) kiekvieną sakinį godžiai dorojau. Tačiau skaitydama Turko gyvenimo istoriją norėjau greičiau ją prašokti. Žinau, kad tie jo gyvenimo epizodai paaiškina, dėl ko jis toks, koks yra, bet nuo to man nebuvo lengviau. Pykino nuo to jo pykčio pasauliui ir vimdė skaitant apie jo poelgius. Kita vertus – dabar turiu suvokimą, kaip “veikia“ tų neonacių grūpuotės, kaip jie “užsimaskuoja“ ir įsimaišo į minias, kaip verbuojami nauji nariai ir pan. Ši informacija mane šokiravo. Turbūt esu naivi ir nelabai suvokiau, jog čia kaip kokia sekta. Grįžtant prie veikėjų, dar yra Turko žmona, bet apie ją iš viso tingiu rašyti. Nesuvokiamo žiaurumo porelė. Nenoriu skirti jiems daug eterio. Dar liko Kenedė – valstybės skiriama gynėja, dirbanti iš pašaukimo, norinti padėti apsiginti tiems, kurie neturi galimybės nusisamdyti brangių advokatų. Nors didžioji jos darbo dalis – ginti n-tąjį kartą į teisėsaugos akiratį pakliuvusius narkomanus ar vagišius, savo darbą ji myli. Imdamasi Rutos bylos neria į “nepažintus“ vandenis, kur, paaiškėja, jai tenka gilintis ne tik į bylos detales, tačiau ir į savo vidų, įsitikinimus ir vertybes.

Taigi, kūrinio veiksme – teismas, nusikaltimas, kurio Ruta nepadarė (čia ne spoilas, ji kaltinama, ne tiesiogiai kūdikį užmušusi, o jį “lietusi“ ir “lietusi per mažai, kai reikėjo“, bei “lietusi per stipriai, kai reikėjo“). Svarbu ne kaltinimas, o teismų sistema ir požiūris į juodaodžius, atpirkimo ožių ieškojimas (Ruta vienintelė juodaodė akušerė ligoninėje, kurioje dirbo ir nors jos vadovė įvardino ją, kaip pačią geriausią, visgi būtent ji sėdi teisiamųjų suole). Kūrinio esmė – rasizmas ir jo apraiškos šiandien. Kai nebėra vergovės, kai Amerika turėjo juodaodį prezidentą, kai viskas lyg ir… gerai? Bet ar tikrai? Čia pristatoma daug mažų smulkių dalykėlių, kurie skaudina juodaodžius ir primena jiems – čia baltųjų pasaulis. Na, aš jautri tokiems momentams, man labai gaila, kad gyvenimai taip susiklosto, jog žmonės turi kentėti dėl to, kaip jie atrodo, kuo tiki, ką myli.

Knygą rekomenduoju, ne vien dėl malonumo skaityti, o ir dėl akiračio praplėtimo. Tiek apie skustagalvius, tiek apie rasizmą, mažumas, teisinės sistemos trūkūmų jų atžvilgiu.

• Autorius: Jodi Picoult
• Leidykla: Alma littera, 2017
• Puslapių skaičius: 448
• Vertėja: Irena Kupčinskienė

Knygos dėka sužinojau, kad net jei su juodaodžiais elgiames perdėtai mandagiai, kad tik neįžeisti ar pan., tai irgi traktuojama kaip rasizmas – mes išskiriame rasę ir dėl jos su žmogumi elgiamės kitaip. Aišku, tai ne tas blogasis rasizmas, kai nekenčia kitokių ar pan., bet visgi… Kažkaip privertė susimąstyti.

4. Apginti sūnų

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Randamas nužudytas keturiolikmečio paauglio kūnas. Bylos imasi Endis Barberis, kurio sūnus mokėsi kartu su mirusiuoju. Tam tikriems šešėliams krintant ant jo paties sūnaus Endžio šeima išgyvena košmarą pavadinimu “kaltas ar nekaltas“?

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Vienintelė varomoji jėga, dėl kurios skaičiau knygą buvo mano jau aukščiau minėtas klausimas – tai kaltas tas Džeikobas ar nekaltas? Užknisau draugę, kuri man ir rekomendavo šią knygą, su savo “teorijomis“, ji sako: “nu tai neskaityk, jei tau tokia kančia!“ O aš nenorėjau mesti. Viena vertus dėl to, kad stengiuosi nemesti knygų, nebent jau traaaagiškai nepatinka, kita priežastis – na viliojo viliojo ta pabaiga.

Kuo man knyga nepatiko? Aš dorai ir nežinau. Tiesiog buvo neįdomi. Gal siužetas, gal charakteriai neįtikino. Bet draugė žadėjo – pabaiga tikrai bus netikėta. Netikėtumas ne tame, ar nužudė jis tą klasioką ar ne, nes na, sutikim, tai yra pem ant pem tikimybė, kažkokio netikėtumo tame būti nelabai gali. Bet nustebina kiti niuansai, susiję su su tuo kaltasarnekaltas.

Taip pat buvo visai įdomu stebėti tarsi į dvi stovyklas pasidalinusius tėvus – tėtis tiki sūnaus nekaltumu, mama dvejoja. O pats Džeikobas? Jo aš čia pasigedau. Svarstau, kad būtų visai įdomu, jei autorius būtų įpynęs ir antrą pasakotoją – patį Džeikobą. Tada knyga pasipildytų kažkokia emocija, arba stotum Džeikobo pusėn, arba jo nekęstum. O dabar buvo – meh.

Ai, dar pliusas – Džeikobo geriausias draugas. Jis man pasirodė toks įdomus, ne visai įspėjamas charakteris. Aš sekundei net buvau pagalvojusi – “o gal čia tu, šmiki??“. Kitaip tariant, spėlioti, kas ir kaip, man buvo smagu. Dėl to knyga ir gauna dvejetą, o ne 1.

Ar rekomenduočiau ją skaityti? Ko gero, ne. Knyga išliaupsinta, bet pamenu kaip man sykį jau buvo su liaupsintomis knygomis. Prieš kelis metus, dar prie lito, buvo skalambijama visais varpais apie Gillian Flynn “Dingusi“. Tada dar buvau studentė, dirbau Akropoly, alga, patys suprantat, ne aukso kasyklos. Už knygą buvo prašoma penkiasdešimt pinigų. Ironiška, kad mano darbovietė būtent ir buvo šalia Pegaso, kur per visą sieną priklijuotas plakatas žadėjo – šiurpi, nepamirštama, neapsakomą įtampą kelianti istorija. Galvoju – verta tų litų, bus tikrai verta! Nebuvo. Iki pat dabar aš gailiu tos penkiasdešimtinės. Še tau ir liaupsinama knyga. Tai ir čia man buvo tas pats. Neabejoju, kad atsiras žmonių, kuriems ji be galo patiko! Tai pakelkit rankas – ar yra čia tokių? 🙂

• Autorius: William Landay
• Leidykla: Alma littera, 2014
• Puslapių skaičius: 448
• Vertėja: Rita Kaminskaitė

Knygos dėka įsitikinau, kad skonis draugų neturi!

3. Kaladėlių berniukas

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Sutuoktinių Alekso ir  Džodės šeimą ištinka dramatiška krizė, kurios pagrindinė priežastis ne itin sunkia autizmo forma sergantis jųdviejų sūnus Semas. Aleksas, taip ir nesugebėjęs rasti bendros kalbos su užsisklendusiu savyje, sunkiai prognozuojamo elgesio aštuonmečiu Semu ir pavargęs nuo nesibaigiančių rūpesčių šeimoje, palieka ją ir kuriam laikui apsistoja pas vaikystės laikų bičiulį. Aprašymas skolintas iš jotema.lt.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Graži, šilta istorija. Knygos centre – tėtis Aleksas ir jo aštuonmetis sūnus Semas, kuriam diagnozuotas lengvos formos autizmo spektro sutrikimas. Kūrinyje daug dėmesio skiriama vidiniams Alekso išgyvenimams. Išsikėlęs iš namų jis pradeda gilintis į priežastis, atvedusias jo šeimą iki šio taško. Aleksas atvirai pripažįsta sunkumus, kuriuos jam kėlė sūnaus auginimas, neslepia, jog vengdavo grįžti namo, “slėpdavosi“ darbe, paliko žmoną vieną dorotis su iššūkiais. Visgi gyvenimas atskirai nuo šeimos vyrą supurto, jis labai myli žmoną, sūnų, todėl ieško būdų viską sutvarkyti.

Knygoje supažindinama su sunkumais, kuriuos išgyvena tėvai, augindami specialiųjų poreikių turintį vaiką. Kalbama apie jų santykį su visuomene, apie patiriamą gėdą, spaudimą, apie tai, kaip jiems viskas yra kitaip, kad negali tiesiog nueiti ramiai į kavinę ir pavalgyti, pasišnekučiuoti su vaiku. Kad nesulaukia atsako ir nėra tikri, ar vaikas juos supranta, myli. Kad jaučiasi autsaideriai ir nesuprasti kitų tėvų, siūlančių visokius patarimus, kurie nė iš tolo neveikia.

Kūrinyje yra ir šalutinių “dramų“ – Alekso vaikystės vaiduokliai, santykiai su mama, seserimi, tos sesers vidiniai demonai ir pan. Tad siužeto vingių čia netrūksta. Nors man asmeniškai buvo įdomiausia skaityti apie Semą, jo pasaulio suvokimą, elgesį, kasdienes situacijas, būdingas autistukams – specifinio maisto mėgimas, ritualų, dienotvarkių svarba ir pan. Iš tiesų labai įdomu buvo tai, kad kompiuterinio žaidimo “Minecraft“ aplinka jam yra žymiai logiškesnė ir suprantamesnė, nei realybė. Berniukas tiesiog atsiskleidžia žaisdamas! O į žaidimą įsigilinus ir Aleksui, tėvas ir sūnus iš naujo atranda vienas kitą.

Tai kitokia knyga, unikali istorija, man asmeniškai patiko, kad būtent tėčio ir vaiko ryšys yra nagrinėjamas, nes dažniausiai juk knygose figūruoja mamos. Svarbu paminėti, kad autorius taip pat turi sūnų su autizmo spektro sutrikimu, tad istorija parašyta remiantis tikrais išgyvenimais. Visgi, kas man nelipo – matėsi, kad autorius nori parašyti knygą, skirtą pardavimams. Ne papasakoti kažkokią autentišką asmeninę patirtį (nors būtent ryšys per “Minecraft“ tikrai unikalus atradimas), o šalia to ir užsidirbti. Tai tikrai nėra blogai, bet man kai kas pasirodė stiiiipriai prikurta. Na tie šalutiniai įvykiai, kai kurios nerealistiškos situacijos pabosdavo. Dar Alekso monologai kartais būdavo per ilgi ir norėjosi praskipinti juos.

Visumoje – knygą labai rekomenduoju, ji įtrauks ir norėsite sužinoti, kaip ten viskas tai šeimai pasibaigė. Apie autizmo spektro sutrikimus daug nesužinosite, tam verčiau rekomenduoju “Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, ten yra pasakojama paties vaiko, turinčio Aspergerio sindromą, lūpomis. O jei norisi nerti į gilesnius psichinės sveikatos vandenis, paskaitykite apie šizofreniją, autentišką, tikrą istoriją, parašytą sirgusios moters (liga ją užklupo paauglystėje) “Auštant aš virsdavau liūtu“.

• Autorius: Keith Stuart
• Leidykla: Jotema 2016
• Puslapių skaičius: 416
• Vertėja: Dalia Paslauskienė

Knygos dėka susimąsčiau apie sunkumus, kuriuos išgyvena tėvai, auginantys specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Pagalvojau, jog viešumoje tokių šeimų beveik nematau. Gal tiesiog taip sutampa, bet nenorom peršasi ir liūdnesnė išvada – visuomenė nėra pakanti joms ir tokios šeimos verčiau renkasi likti nuošalyje…

2. Pirmąkart mama

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai knyga apie vienos mamos istoriją. Į šį sakinį sutelpa viskas – gyveno gyveno moteris ir… jai atsitiko vaikas. Kokia ji buvo iki tol, kokia tapo po to, kaip jautėsi nėštumo metu, kaip jaučiasi jau susilaukusi dukrytės. Autorė – 2 dukrų mama, parašiusi 7 knygas. Šiuo metu su vyru gyvenanti Havajuose ir (man svarbus faktas) laiko save Prieraišiosios tėvystės atstove.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Skaitant šią knygą manyje maišėsi jausmų uraganas. Pradžioje labai atbaidanti, svetima ir liūdinanti istorija pamažu, man ne visai suvokiamu būdu, tapo jauki, verčianti nusišypsoti, nusijuokti, šiek tiek pabliauti.

Skaitydama knygą, kaip visiška keistuolė 3 kartus pafollowinau ir unfollowinau autorę instagrame. Pradėjusi skaityti – pradėjau ją sekti, bet nuotraukų dar nežiūrėjau. Paskaičiau knygos pradžią (apie 50-60psl.), galvoju  – vajetus, mes neturime nieko bendro, kaip reiks pabaigti knygą? Ir kam man tada ją sekti? Nuėjau į IG ir spustelėjau “unfollow“. Knyga dovanota, gavau ją gimtadienio proga iš labai geros draugės – negaliu jos neperskaityti. Skaitau toliau. Skaitau skaitau ir pamažu, su lengvais kluptelėjimais man Vaivos istorija pasidaro jauki, įdomi, staiga užplūsta noras su ja susipažinti, galvoju, kad jei gyvenčiau Havajuose tikrai norėčiau su ja draugauti. Ir nuėjusi į IG vėl ją pafollowinu. Šį kartą peržiūriu visas nuotraukas. Taip patenkinu mažytį “susidraugavimo“ norą. Iš tiesų – kaip faina skaityti knygą žmogaus, į kurio gyvenimą gali žvilgtelėti esamuoju laiku. Eina sau, tas internetas, ką? 🙂 Perskaičius knygą žinau – jau nebeatfollowinsiu.

O dabar apie pačią knygą. Kas man ten taip netiko, jog liūdėjau ir guodžiausi, kad visai ne apie mane? Ilgai apie tai galvojau. Kodėl iš viso skaitydama knygą svarstau – apie mane ar ne apie mane? Dėl ko negaliu tiesiog skaityti, kaip eilinės istorijos, kaip kokio Tess detektyvo ar Chamberlain romano? Įpusėjus knygą supratau – nes tai apie motinystę. Nes nori nenori, kai kita moteris rašo apie savo kelią, niekaip negali nustoti vertinti to kelio ir “matuotis“ jo. Ar man buvo taip pat? Jei buvo – ta moteris man būtų draugė, jei nebuvo – kam gaišti laiką gilinantis į kažką svetimo? Ir čia pat save sustabdžiau – koks absurdas! Natūralus, žmogiškas, moteriškas, mamiškas, bet visgi – absurdas. Ir koks iš tiesų stiprus tas pasąmoningas noras šlietis prie moterų, mamystę patyrusių, išgyvenusių taip pat ar bent jau panašiai. Na niekaip nepavyks atsiriboti nuo to lyginimosi man. Bet gal ir nereikia? Gal čia nieko baisaus? IG daug kas man rašėte – vienoms knyga labai labai tiko, kitos – nerado joje savęs, svarsto, ar verta ją pabaigti. Dabar galiu atsakyti, kad mano galva, tikrai verta.

Kame knygos kabliukas, dėl ko kai kurias mamas jis stabdo nuo skaitymo tęsimo? Manau dėl to, kad joje jau nuo pat pradžių nagrinėjami labai nepatogūs klausimai. Sakykime, abortas. Jei iki nėštumo buvau tiesiog prieš – na niekada nesidaryčiau ir nėra net ką kalbėti, tai pagimdžius ši tema tapo iš viso tokia nemaloni, nenoriu apie ją nei diskutuoti, nei galvoti, nei skaityti. Kitas, man kliuvęs niuansas – feminizmas. Aš gal antifeministė? 😀 Ne, iš tiesų nežinau. Negaliu, savęs priskirti nei prie feminisčių, nei nuo jų atskirti, nes nesu įsigilinusi į šį reiškinį, bet kai kurios idėjos man toookios svetimos, kad knygoje nuo žodžio “patriarchatas“ mane jau vimdė. Surogatinė motinystė – irgi negaliu suprasti, kaip galima atiduoti savo kūną ir kraują. Ekologinė gimstamumo pusė (kiek vieno žmogaus gimimas pridaro žalos gamtai) – irgi neeeeeįdomu (kai kalbama apie mano vaiką!), aišku – neapsakomai egoistiška, savanaudiška ir t.t., bet neeeeeįdomu. Deivės judėjimas. What? Tokiems judėjimams aš dar per tamsuolė turbūt. Moters seksualumas ir motinos aseksualumas. Taip, tiesa, kad visuomenėje žodžiai motina ir seksuali eina tikrai ne koja kojon, bet ar iš tiesų taip stipriai tas erzina – na jei norisi, atrodyk seksualiai ir nesuk galvos. Žindymas viešai – taip, daug kam tai kelia šoką, bet irgi – so what? Jei aš norėčiau, tai ir žindyčiau. Aš nenoriu, nes mano vaikas valgydamas blaškosi, net jei kitam kambary išgirsta praeinantį tėtį, bet jei norėčiau – na koks man skirtumas, kad kokia baba “sugėdintų“? Ir dar nemažai kitų temų, kuriose aš tiesiog jaučiausi nutolusi, man tas nei svarbu, nei aktualu, nes tikrai jaučiu, kad galiu auginti (ir auginu) dukrą kaip noriu. Aš net patarimų ir klausimų “ar turi pieno“ negirdėjau. Gal man pasisekė? Gal. Bet savo sprendimais esu užtikrinta ir patarėjams turėčiau ką atsakyti. Svarstau – gal ir kitoms mamoms, kurioms knyga nelipo, kliuvo tie patys dalykai?

Grįžtant prie lyginimosi momentų – autorei, kaip ji pati rašo, motinystė buvo egzistencinis šokas. Ir nuo to prasideda didieji mūsų skirtumai, nuo kurių negalėjau pradžioje atsiriboti. Mano net profesija surišta su vaikais, vaikų aš norėjau nuo nežinau kada, tai filosofiniai pašnekesiai rūkant ant plačios palangės iki paryčių niekada nebuvo mano gyvenimo dalis. Nesijaučiu praradusi savo individualybės, netgi priešingai – jaučiuosi save atradusi, tad turiu pripažinti, jog skaičiau ir galvojau – eina sau, negi rimtai kažkas tiek būna susitelkęs į save, į darbą, į karjerą, kad vaikai šitaip sudrebina pasaulį? Ir čia yra tikrai negražu iš mano pusės. Ilgainiui tai supratus ir susigėdus tapo lengviau. Į knygą ėmiau žiūrėti, kaip į KITOS moters UNIKALIĄ Motinystės istoriją. Staiga viskas pasidarė įdomu. Autorė iš kaži kur ištraukia visokių įdomių mokslinių faktų, statistikų, kuriomis papildo pasakojimą, į motinystę žvelgia iš įvairių rakursų, apie kuriuos aš net nesusimąstydavau. Palietė temas, su kuriomis tenka susidurti mamoms – su įvairiausiais kaltinimais ir smerkimu (deja, labai dažnai – iš kitų mamų): mama su vaiku keliauja – blogai! Tampo kūdikį, nesuteikia jam ramybės. Mama renkasi nekeliauti – blogai! Davatka užsidariusi namuose, nesudaro vaikui galimybių pažinti pasaulį. Žindo, miega su vaiku, daug nešioja – išlepins! Maitina mišinuku, migdo lovelėje, augina BB gultuke -kokia nerūpestinga! Ir t.t.

Knygoje Vaiva papasakojo apie motinystę Havajuose, apie įvairius, žiauriai kietus mamų klubus (kažkas panašaus į mūsų virtualųjį Tėvų darželį, tik ten ne virtualiai!), kurio klaikiai užsimaniau ir pas mus! Daug dėmesio autorė skiria ir karjeros temai JAU susilaukus vaiko – savirealizacija, produktyvumas, buvimo TIK mama “kaina“ (vėl turiu prisipažinti – nieko ir niekada gyvenime man nebuvo prasmingiau nei buvimas TIK mama, ir pagalvojus apie darbą lengvai nusipurtau. Ir ne, nėra taip, kad savo darbo aš nemylėjau.).

Pati knyga yra gana nuosekli, yra trys didieji etapai: iki vaiko, nėštumo laikotarpis, laikas po gimdymo. Tačiau šiuose trijuose blokuose būna įsipina įvairiausių temų temelių, kurios, nors įdomios, įneša ir šiek tiek chaoso, tad truputį pasigedau tvarkos. Autorės rašymo stilius man pasirodė toks amerikoniškas – nežinau, ar tam turi įtakos tai, jog ji gyvena Havajuose – lengvas, pagaulus, vaizdingas, šiek tiek perspaustas. Labai patiko autorės idėja dukrytę vadinti Zyliuke – knygos gale paaiškinta, dėl ko pasirinktas toks pseudonimas. Taip pat frazė Giminės Moterys be galo taikli, atspindinti visas šeimos moterėles, ištisai patarinėjančias ir žinančias “geriau“.

Jei jau pradėjau apie lyginimąsi, tai ir pabaigsiu. Anksčiau minėjau, kas, man trukdė susitapatinti ir įsijausti, tai štai dabar galiu pasakyti, jog artimiausia autorei jaučiausi  aprašomame etape po gimdymo. Kai laimė veržiasi per kraštus, meilė savo vaikui sprogdina meilės suvokimo ribas, krenti į tą tobulumo burbulą ir nenori išlipti. Viena citata buvo tokia sava, kad negaliu nepacituoti. Kontekstas – kalbama apie mirtį, kad jei anksčiau tokios baimės nebuvo, dabar mirti tiesiog negalima “nes kas tada augins mano vaikus? Kas rytais išvirs avižinės košės – ne per skystos ir ne per tirštos, kas šukuos plaukus taip, kad nepeštų, kas vienu pabučiavimu pagydys skaudančią vietą, o vakarais su džiaugsmu rinks kojų tarpupirščiuose susispietusius pūkus? Aš. Aš. Aš. Noriu būti savo vaikams taip, kaip niekas kitas nemoka. Aš ir nenoriu, kad kas nors kitas mokėtų.“ Kiek beskaityčiau šią citatą – tiek šiurpai laksto kūnu ir mažumėlę graudinuosi. Taip pat svarbu paminėti, kad Vaiva yra PT (prieraišiosios tėvystės) atstovė, o tai irgi mane verčia šlietis prie jos arčiau ir nebeatfollowinti instagrame. 🙂

Taigi, turbūt supratot, kad knygoje pilna visko. Temų, kurios tikrai jums ne(pa)tiks, minčių, kurios sužavės ir leis susimąstyti, istorijų, kurios bus svetimos ir nepažintos, bei tokių, kurios bus juokingai savos ir artimos iki susigraudinimo. Tai kaip tada man įvertinti knygą? Gera, bloga? Rekomenduočiau, nerekomenduočiau? Kokią teisę turiu šitaip vertinti kitos moters istoriją? Nemanau turinti, todėl ir nevertinsiu, tik be galo džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo lentynoje ir tikrai tikrai ją dar atsiversiu kai namuose lakstys antras kleckas, nes minčių, į kurias galima pažvelgti naujai – joje apstu.

P.S. autorės draugei Jovitai noriu skirti atskiras liaupses – kiekvienai reikia tokios draugės.

Faktinė informacija:

• Autorius: Vaiva Rykštaitė
• Leidykla: Tyto alba, 2018
• Puslapių skaičius: 304
• Vertėja: –

Knygos dėka labai daug mąsčiau apie mamų bendrystę, panašumus ir skirtumus, konkurenciją ir pagalbą viena kitai. Kaip būtų nuostabu, jei mamystėje konkurencija išnyktų.

1. Mažoji Fadetė

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pagrindinė knygos herojė – atstumta kaimo bendruomenės mergaitė, neturtinga, gyvenanti su močiute ir turinti neįgalų brolį, tačiau sugebanti išlikti tvirta asmenybe ir savo vidiniu grožiu sužavėti turtingo vietinio ūkininko sūnų. Užsimezgusi draugystė patiria daug išbandymų ir turi atlaikyti aplinkinių rezgamas intrigas. Aprašymas skolintas iš knygos.lt

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Nugi graži istorija. Turbūt tik tiek galiu išspausti. Iš knygos tikėjausi kažko daugiau, nes ją man rekomendavo labai daug žmonių. Bet suprantu tai, kad jei knygą būčiau skaičiusi kokių 12-13 metų, tai įspūdis būtų daug didesnis. Mat ankstyvojoje paauglystėje tikrai mėgau panašias knygas. Jos labai praturtina dar naivaus protelio idealistes romantikes, kovojančias už gėrį (kokia tuomet buvau).

Įdomu buvo skaityti apie mažo Prancūzijos kaimelio gyvenimą, dorus ir sąžiningus kaimiečius, apie brolių meilę ir šeimos tvirtumą, apie prietarus ir įsitikinimus. Knyga tikrai nuspėjama, tačiau perskaičiau ją greitai. Patiko dialogai, buvo juntamas toks pakilus tonas, mandagus atvirumas ir tiesmukiškumas.

Knyga išties įkvepia gerumui, paprastumui, padeda susimąstyti. Tik šis efektas trunka tol, kol skaitai, vėliau jis greit išblėsta. Na kažko daugiau pasakyti negaliu, knyga tikrai jaunosios kartos auditorijai.

Faktinė informacija:

• Autorius: George Sand
• Leidykla: Baltos lankos, 2013
• Puslapių skaičius: 192
• Vertėjas: Kazys Jakubėnas

Knygos dėka grįžau į ankstyvąją paauglystę.

2018-ųjų metų apžvalga

Šie metai man buvo puikūs, kadangi pagaliau pavyko įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – perskaityti 30 knygų. Iš tiesų jų įveikiau 31! Tai netgi viršijau savo lūkesčius. Visgi, ne visas knygas aprašiau tinklaraštyje, kai kurios nepasiekė ir instagramo (pvz., Gina Ford “Sveiko kūdikio dienotvarkė“). Buvo mėnesių, kai skaičiau itin intensyviai ir mėnesių, kai knygai laiko sunkiai rasdavau. Knygų gerumo prasme sakyčiau, kad metai buvo vidutiniai. Suskaičiau keletą perliukų, tačiau papuldavo ir labai abejotinos vertės kūrinių. Nieko nelaukiant, šoku prie TOP10 (pradedant nuo geriausiųjų):

1. “Tarp pilkų debesų“ R. Sepetys
2. “Druska Jūrai“ R. Sepetys
3. “Trisdešimt milijonų žodžių“ D. Suskind
4. “Motinystės kelias“ S. Valevičienė
5. “Paskutinis pabėgimas“ D. Chamberlain 
6. “Lopšinė“ L. Slimani
7. “Nematoma gija“ L. Schroff, A. Tresniowski
8. “451 farenheito“ R. Bradbury 
9. “Vienas šūvis“ L. Child
10. “Kur tada buvo tavo Dievas?“ S. Upė

Visų knygų aprašymus rasite spustelėję ant dominančios knygos.

Šie metai buvo įdomūs ir tuo, kad su drauge leidomės į malonią avantiūrą – suorganizavome Kalėdinius knygų mainus “Slapti Kalėdiniai puslapiai“. Kas iš to gavosi – pasidalinsiu artimiausiu metu!

Ką kitais metais daryčiau kitaip:

• Būtinai rašysiu atsiliepimus tinklaraštyje. Pati geriau jaučiuosi tai darydama, įdomu po kiek laiko perskaityti, ką parašiau.
• Susiplanuosiu laiką, kurį kasdien skirsiu knygai, kad išvengčiau chaotiškumo ir susierzinimo, kad negaliu skaityti. Šiai dienai galvoju taip – skaitymui skiriamas bus antras dukrytės dienos miegas arba bent jau didžioji jo dalis.
• Stengsiuosi perskaityti daugiau klasikos kūrinių. Šitas tikslas buvo ir praėjusiais metais, 2 R. Bradbury knygas galėčiau priskirti jam, o šiemet noriu perskaityti daugiau. Kadangi planuoji rinkti Remarko knygų kolekciją, tai tikiuosi perskaityti kelis jo kūrinius, taip pat – Lee Harperio “Nežudyk strazdo giesmininko“.
• Mėginsiu perskaityti pirktas, tačiau jau per ilgai lentynoje užsigulėjusias, neperskaitytas knygas. Vėlgi tikslas toks pat, kaip ir praėjusių metų. Susitvarkiau lentyną ir visa eilė joje yra pilna neperskaitytų nuosavų knygų. Ten ir detektyvai, ir klasika, ir tėvystės ir saviugdos knygos, ir romanai, ir filosofiniai kūriniai – pasirinkimo apstu!
• Dvejoju, ką daryti su skaičiumi, kurį noriu pasiekti? Auginant vaiką sunkoka suplanuoti skaitymą, bet gal pabandom? Iššūkius aš mėgstu! Na, tai kad nebūtų mažiau, nei pernai – sieksiu perskaityti 32 knygas! 🙂
• Taip pat galvoju surengti bent vieną konkursą šiemet ir padovanoti knygą vienam iš puikios skaitytojų bendruomenės. 🙂 Gėda pelėda – šis ketinimas iš praėjusių metų.. Nepadovanojau jums knygos. 😦 Užtat šiemet padovanosiu dvi. Ir tai nebus tik pažadas – tas knygas jau turiu!
• Viliuosi, jog tęsime “Slaptus Kalėdinius puslapius“!

Jei dar trumpai apie praėjusius metus – aktyvūs bookstagrameriai man pritars, kad jie buvo visokie. Instagramo platformoje netrūko intrigų, liūdino ir kiti fenomenai (tų pačių, leidyklų dovanotų, knygų vajus, išvien teigiami, nenuoširdūs aprašymai). Apie tai jau rašiau. Tad dabar tik dar kartą noriu palinkėti sau ir kitiems – išlikime ištikimi sau, savo nuomonei ir įsitikinimams, nesivelkime į intrigas, ignoruokime jas kuriančius ir labai prašau – bendraukime. Padarykime, kad viskas būtų kaip anksčiau – nuoširdu ir paprasta. 🙂

44. Motinystės kelias (#18)

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai analitinės psichologijos (C. G. Jungo) atstovės knyga apie kelią į motinystę, moteriškumą, santykius su savimi, savo kūnu, savo siela bei aplinkiniais – savo vaikas, vyru, kitais artimaisiais.

Prieš pradedant skaityti knygą, siūlau trumpai susipažinti su jungiškąja kryptimi, tada bus aiškiau, dėl ko knyga tokia gili analizėmis:

Analitinė psichologija- tai C.G. Jungo sukurta teorija, atspindinti sudėtingą psichinio gyvenimo vaizdą, kur ypatingą vietą užima pasąmoningųjų procesų analizė, atskleidžianti asmens motyvacijos sferą, nubrėžianti asmenybės struktūros ir gelminio tapatumo kontūrus, suteikianti kryptį asmenybės raidos, patologijos bei psichoterapijos sampratai. Ši teorija priskiriama tarpdalykinei paradigmai, nes integruoja savyje ne tik psichologijos, bet ir kultūros, istorijos bei religijotyros studijas. (Informacija nukopijuota iš Lietuvos analitinės psichologijos asociacijos puslapio)

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Labai gili, turinti savyje kažkokios nepaaiškinamos ramybės ir taurumo knyga. Ją skaitant jaučiau stiprią bendrystę su moterimis, nebūtinai su tomis, kurias pažįstu, greičiau jau su moterimis apskritai. Knyga verta antro skaitymo, kone kas antras puslapis turi pasibraukimo vertų minčių, minčių, skatinančių jas išjausti, apsvarstyti, pasimatuoti perskaitytą patirtį, perleisti per savą prizmę. Knygoje laipsniškai einama nuo moteriškumo užuomazgų, pirmųjų menstruacijų iki gimdymo, pasitikėjimo savo kūnu jo metu, apie tėvo vaidmenį jame, moterį užplūstančius hormonus. Kalbama apie seksualumą, pastojimą, nėštumo laikotarpį, užsimenama apie persileidimus, depresiją. Knygos trečdalis skirtas motinystės temai, ją lydinčių kaltės, gėdos jausmams, norui būti tobula mama, KITOKIA nei buvo pačios. Motinystės tematika man ypač patiko, taip viskas paprastai, žemiškai apkalbama. Tas paprastumas “nuginkluoja“, parodo, kad neprivalome būti tobulos mamos, kad tokių iš viso nėra. Tai įkvepia stiprybės ir pasitikėjimo savimi, kaip mama. Visi šie aspektai knygoje paliečiami kiek kitokiu rakursu, nei mums įprasta, einama ne paviršiukais, o giliai, net sakyčiau klampiai, kad pabūti, išjausti. Nors aš asmeniškai nesu analitinės psichologijos gerbėja, man prie širdies labiau humanistinė ar kognityvioji, tačiau čia visai pasidaviau tam gilumui, man jis netrukdė, kaip tik – tiko. Ko šiek tiek buvo per daug, tai antropologinių intarpų, man nėra visiškai įdomios laumių ir kitų praeities mitų temos. Visgi tai priduoda tam tikro konteksto, galime pasilyginti, kaip buvo anksčiau, kaip yra dabar. Tas palyginimas svarbus, nes jei anksčiau buvo stokojama medicininių žinių, sterilumo, su kaupu buvo įžvalgumo, nuojautos, įsiklausimo į savo kūną. Šiandien mes toli pažengę medicinos srityje, jos dėka daug gimdyvių ir kūdikių išgyveną, ko nebuvo įmanoma užtikrinti anksčiau, tačiau dabar trūksta emocinio lygmens, viskas daroma “prabėgomis“. Dar pagalvojau, kad tam tikros temos, pavyzdžiui, seksualumas galėjo būti panagrinėtos išsamiau.

Aš buvau Sigitos Valevičienės paskaitoje apie psichologinį pasiruošimą gimdymui. Pasidalinau su ja apie savo nerimą “išsijungti“, apalpti, nežinau dėl ko, bet labai to bijojau. Ir Sigita man atsakė – jei moteris gimdymo metu sugeba “išeiti“ tarsi į kosmosą išskristi, vadinasi, viskas bus gerai. Pasak jos, tas atsijungimas padeda ištverti skausmą, padeda atsiriboti nuo proto siunčiamų baimės signalų ir atsiduoti kūnui, plaukti paskui jį. Na aš nežinau, kaip, bet man tai pavyko. Sąrėmių metu šuoliavau ant kamuolio su nukreipta į pilvą šilto dušo srove ir mintyse buvau ne ligoninėje, o net nežinau kur, savyje, matyt. Vyras gimdykloje būdamas ateidavo pažiūrėti, ar aš kvėpuoju, nes neišleidau nei garso, tyliai sau šuoliavau ir leidau kakleliui vertis. Gal kai kurios pagalvosit – pasisekė. Na gal. O gal mano pasiruošimas turėjo tam įtakos. Aš mėgstu galvoti, kad turėjo.

Dar labai ne į temą – mane išties liūdina knygos viršelis. Nelimpa, negražus, banalus, pernelyg barbiškas. Bet kaip ten sako, nespręsk apie knygą iš viršelio… 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Sigita Valevičienė
• Leidykla: Alma littera, 2018
• Puslapių skaičius: 304
• Vertėja: –

Knygos dėka dar kartą išgyvenau svarbiausius savo moteriškojo gyvenimo epizodus – menstruacijas, seksualumą, nėštumą, gimdymą ir dar šviežią motinystę.

43. Lopšinė (#17)

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Istorija apie jauną prancūzų Polio ir Miriam šeimą, auginančią du vaikučius. Miriam jaučiasi pavargusi nuo motinystės, alksta savo į šalį padėtos advokatės karjeros, todėl nusprendžia, kad laikas savo mylimiems vaikams Adanui ir Milai surasti auklę. Šiuose keliuose plikuose sakiniuose telpa viso gyvenimo tragedija, baisiausias tėvų košmaras, virstantis stingdančia realybe. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą norėjau perskaityti labai seniai, bet visą pusmetį nepriėjau eilės bibliotekoje, po to kažkaip ir užmiršau. Bet štai atėjus laikui, kai mano Olivija dienos miegelius pradėjo miegoti tik ant rankų supratau, kad fiziškai nepavyks skaityti verčiant šnarančius knygų puslapius. Vienos bookstagramerės įkvėpta parsisiunčiau programėlę Milžinas. Ir už akies užkliuvo Leilos Slimani “Lopšinė“. Dieve mano, kaip aš spaudžiau Oliviją glėby skaitydama šią knygą. Tik taip atrodė, kad ji saugi ir jai niekas negresia. Nu rimtai, ant tiek įsijaučiau. Įtampa ir šiurpuliukai bėgiojo kūnų visą laiką. Knygą suskaičiau per 4 miegelius ir padariau aiškią išvadą – mano vaikai auklės niekada neturės. Sakysit, kad perdedu, klausit, o ko tada skaitei, jei taip šiurpai, na atsakymas paprastas – turiu jautrią psichiką ir keistą norą ją dar labiau jautrinti. Jei kas esat matę siaubo filmą “Veidrodžiai“ – tai jį žiūrėjau visa įsielektrinusi iš baimės ir po to savaitę negalėjau normaliai praustis (namuose tada virš vonios turėjome didelį veidrodį per visą sieną), bet vis tiek nesigailiu žiūrėjusi. Nieko čia su manimi nepadarysi, turiu savų keistumų.

Grįžtu prie knygos – jau seniai nejutau tokios įtampos perskaičiusi vos vieną puslapį. Ji iš karto užkabino, nors tuo pačiu ir be galo gąsdino. Viduje mainėsi jausmai – norėjau “atskaityti“, ką jau perskaičiau, bet tuo pačiu ir labai norėjau išsiaiškinti, kodėl?? 

Įtampos kulminacija – patys pirmieji sakiniai. Jų dėka paaiškėja siaubinga tiesa, tai, kas jau neišvengiama ir skaitytojui nepaliekama net menkiausios vilties, kad viskas gali būti gerai. Gerai jau niekada nebebus, tačiau visa knyga sutelkta į tai, kaip iki šio momento buvo prieita. Nežinau, ar atskleisti, tai kas rašoma tame pirmame puslapyje būtų spoilinimas, bet turbūt patys nujaučiat? 

Leila Slimani pristato gana paprastą siužetą – jauna šeima nusisamdo auklę. Ieško jos labai atsakingai ir kruopščiai, savo vaikus dievina, todėl nori jiems pačios geriausios priežiūros. Luiza juos abu pakeri iš karto. Ji tuoj pat randą kalbą su Mila ir Adanu, įveda tvarką vietoje namuose vyravusio chaoso, gamina nuostabius valgius, idealiai kuopia namus, nors to net nėra prašoma. Ir visa tai daro kukliai, tyliai, nesimaišydama po kojomis. Tėvai absoliučiai negali atsidžiaugti, todėl kartais kilusias dvejones, dėl Luizos elgesio, įtampos, kurią ilgainiui pradeda abu jausti, keistus, šiurpinančius jos poelgius “nurašo“ ir gyvena toliau. Tiesą sakant jie jau nemoka gyventi be Luizos. Ši įaugo į jų namus, susikūrė juose gūžtą ir giliai įleido šaknis. Tai tam tikra priklausomybė nuo viso gėrio, kurį auklė suteikia, nuo darbų, nuo kurių jie išvaduoti būtent Luizos dėka. 

Kartojuosi, siužetas gana paprastas. Bet žinote, kas čia yra magiška? Tai, kaip autorė mėsinėja, po kaulelį narsto Luizos asmenybę, atskleisdama visus tuos iškrypimus, nevengdama itin stiprių išsireiškimų, teksto nuogumo. Leila paliečia vidinius jaunų mamų išgyvenimus, pasitaikantį jų vyrų atsainumą, prieštaravimus tarp noro auginti savo vaikus ir tuo pačiu realizuoti save. Autorė kalba apie rasizmo problemas, nelegalius imigrantus, smurtą ir kalba apie tai meistriškai. Kažkur interneto platybėse apie Leilą skaičiau mintį: “ji rašo tai, ko nedrįsta kiti“, šiek tiek pakoreguočiau, mano akimis, ji rašo taip, KAIP nedrįsta kiti. Jei būčiau rašytoja negalėčiau taip rašyti grynai iš banalios baimės “ką apie mane pagalvos, kad taip rašau, kad kokia tai freak’ė esu“, bet apie Leilą taip negalvoju, laikau ją labai drąsia.

Dėl ko visgi knygai duodu ne 5, o 4? Gal kaip detektyvų mėgėja, nemėgstu pabaigos, kuri palieka vietos dvejonėms. Man norėjosi teismo proceso, norėjosi daugiau emocijų po to įvykio, norėjosi išgirsti Luizos “pasiteisinimą“.

Faktinė informacija:

• Autorius: Leila Slimani
• Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą, 2017
• Puslapių skaičius: 216
• Vertėja: Violeta Tauragienė

Knygos dėka atradau nuostabią autorę ir prisiekiau sau niekada nesamdyti auklės.

42. NIKSAS (#16)

Subjektyvus mano įvertinimas: 3,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Samuelio mama išeina, kai jam tėra 11 metų. Tai stipriai sukrečia vaiko pasaulį ir persekioja jį visus 20 metų, iki kol jo mama apkaltinama išpuoliu prieš žymų politiką, o Samuelis yra vienintelis, kuris gali jai padėti išvengti gresiančios atsakomybės.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Tik pradėjus skaityti Niksą manęs labai daug kas klausė: na, ar patinka, koks tavo įspūdis ir pan. Nuoširdžiai sakiau, kad patinka be galo. Nes pati pradžia tikrai ir patiko be galo. O toliau buvo visaip.

Vertėtų pradėti nuo to, kad turėjau susidariusi įspūdį, jog čia bus šiek tiek fantastinė knyga. Na, tas Niksas atrodė tokia mistika, aprašymuose apie knygą pateikta taip, tarsi ši dvasia bus knygos ašis. Gal ir buvo, tačiau metaforiškai.

Taip pat nuolat galvojau apie Nathano Hillo lyginimą su Irvingu ir Dickensu. Šiaip labai įdomu, kas čia taip sulygino? Na, prie Irvingo tai visai pritempčiau, kažkuriais momentais jaučiausi panašiai, kaip skaitydama “Malda už Ovena Minį“, bet į Dickensą, panašumų aš neįžvelgiau. Gal kas nors man paprieštarautų? Būtų tikrai įdomu padiskutuoti. Šie niuansai išlindo dėl to, kad eilinį kartą per daug domėjausi knyga prieš ją skaitydama. Na niekaip nepasimokau, lendu į goodreads ir šiaip interneto platybes bei ieškau atsiliepimų. Tada nusiteikiu vienaip ir bac, būna kitaip. Tikrai turiu liautis taip elgtis.

Grįžkime prie pačios knygos. Pradėjus skaityti susidaro įspūdis, kad pagrindinis veikėjas čia – Samuelis, jautrus berniukas, kurį palieka mama. Praktiškai įsimylėti jį galima, toks mielas, geraširdis, norisi globoti, apkabinti, padaryti jam kakavos ir iškepti bandelių su cinamonu. Visos knygos kontekste matome Samuelio vaikystę, brendimą, suaugusiojo amžių, jo besiformuojantį charakterį, kuriam didžiulės įtakos turėjo mamos išėjimas. O kam neturėtų? Galiausiai susitikimas su mama, tie visi klausimai “kodėl??“ ištariami garsiai, bet nors šios vietos laukiau užgniaužusi kvėpavimą, man ji pasirodė silpnoka. Gal labai matavau viską pagal savo kurpalių, jei mane būtų palikusi mama, aš žymiai emocionaliau reaguočiau su ja susitikusi. Iš tiesų, ko labiausiai pasigedau, tai pykčio, kuris yra neišvengiamas tokioje situacijoje. Net pagalvojau – paauglės stipriau reaguoja į jas palikusius bernus, nei kad Samuelis į susitikimą su mama. Jis kažkaip per greit jai atleidžia, tas neįtikina, tikrai ne.

Ilgainiui netrunkame suprasti, kad ne Samuelis čia griežia pirmu smuiku (griežia Betanė, chaha, inside joke – supras tik perskaitę), o pagrindinio veikėjo rolę jam tenka dalintis su savo mama Fėja. Garbės žodis, pačioje pradžioje jos kone nekenčiau. Na kaip galima palikti savo vaiką? Autorius labai sumaniai šią neapykantą pakursto, nes priežastis, kodėl ji taip pasielgia, atskleidžia pamažu, supažindindamas su pačios Fėjos gyvenimu, vaikyste, panikos priepuoliais, griežtu tėvu, perfekcionizmu, sukritusiomis aplinkybėmis ir panašiai. Tada nejučia imi jos gailėtis, atsiranda kažin koks prielankumas jai. Visgi, man taip ir nepaaiškėjo, dėl ko ji paliko savo vaiką. Tiksliau – tos priežastys manęs visiškai neįtikino (svarbu pabrėžti, jog, manau, kad autorius ir nesiekė įtikinti), tad toliau ją tyliai smerkiu, kad sudarkė gyvenimą savo vaikui. Padedant šį jausmą į šalį, skaityti apie Fėjos gyvenimą buvo be galo įdomu, ypač apie jos paauglystės metus, santykius su tėvais, bendraamžiais. Man patiko jos rimtumas, atsakingumas, požiūris į knygas ir mokslą, kažkuo man priminė Hermioną įkyrėlę! 🙂

Tada yra dar visas pluoštas veikėjų. Kai kurių, mano galva, buvo per mažai (tarkime, Samuelio tėčio – jo, kaip palikto žmonos, situacija čia visai neanalizuojama), o kai kurių visai nereikėjo. Na, jie suteikė šiokios tokios intrigos pasakojimui, vertė nusijuokti (pradžioje ištisai kikenau ir susižavėjusi galvojau, nuuu, nejaugi taip šmaikščiai autorius rašys visą knygą?? Nerašė.), bet taip pat suteikė knygai bereikalingos apimties. Tikrai buvo galima kai ką sutrumpinti.

Pats pasakojamas vystomas epizodiškai – šokinėjama per laikotarpius, vieno gale paliekant intrigą ir pereinant prie kito. Šis rašymo stilius yra labai pagaulus. Tačiau, mano akimis, riba, tarp noro greičiau versti puslapius, kad vėl grįžtum prie tam tikro laiko tarpsnio ir susierzinimo, kad šitaip gainiojamas esi per daug, yra labai plonytė. Turiu pripažinti, kad autorius ją šiek tiek peržengė.

Kas man asmeniškai buvo tikrai neįdomu, tai vietos apie hipių laikus. Nežinau dėl ko, bet jaučiu kažkokį subjektyvų, nepaaiškinamą priešiškumą tokiems judėjimams. Atgrasu man tokia laisvamanystė, tad skaitant apie šį laikotarpį buvo tikrai nuobodu.

Iki pat galo manęs nepaleido klausimai – na kodėl ta mama užpuolė Pakerį, kam ji metė į jį tuos akmenukus? Gale paaiškėja kam, tarsi viskas stoja į vietas, bet tas paaiškėjimas, mano galva, yra labai silpnas. Toks meh. Tarsi norėta, kad skaitytojas sakytų “aaaaaa“, bet tas “aaaaaa“ nesisako.

Apibendrinant, galvoju, kad autorius yra unikalus. Jo unikalumas atsiskleidžia rašymo manieroje, tam tikruose pasirinkimuose. Na, kad labai smulkiai papasakoti apie knygos veikėjų gyvenimus, taip priduodant istorijai tikroviškumo. Visi tie veikėjai “nešė“ po problemą: tėvų-vaikų santykiai, meilė, patyčios, vartotojiškumas, seksualinis smurtas, pedofilija, talentas, karas, žodžio laisvė, psichikos sutrikimai, priklausomybė, savasties paieškos, akademinis nesąžiningumas, švietimo problemos, leidėjų machinacijos, žaidimas masėmis. Dar labai smagiai nuteikė autoriaus pasirinkimas pabrėžti kai kuriuos charakterius pasitelkiant rašybą – vienos, ne pačios protingiausios, veikėjos monologas buvo be absoliučiai jokių skyrybos ženklų, taip 100 kartų pastiprinant jos paikumą.

Nathanas Hillas tikrai gerai padirbėjo su Niksu (kas tai yra, sąmoningai neatskleisiu, linkėčiau pačiam skaitytojui susipažinti su šia Skandinaviška legenda), jis rašymą pakėlė į kitą lygmenį – knygos daugiasluoksniškumas ir įvairios emocijos, kurias ji sukėlė, mano supratimu ir buvo autoriaus tikslas. Niekaip nepatikėčiau, kad autorius norėtų, jog apie Niksą žmonės sakytų – “tai pati geriausia mano skaityta knyga!“, man atrodo Nathanas džiūgautų išgirdęs “Niksas mane privertė susimąstyti, jis mane juokino ir pykdė, vietomis atrodė visiška nesąmonė, o tarpais krėtė šiurpuliukais“.

Atskiros liaupsės vertėjai – mėgavausi kiekvienu žodžiu, išversta tikrai labai profesionaliai, neturėjau prie ko prikibti (visuose 736 puslapiuose pastebėjau tik vieną korektūros klaidą).

Man tikrai labai patiktų padiskutuoti su jau skaičiusiais knygą. Užsienio skaitytojai ją labai liaupsina, o kaip ji lietuviams? 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Nathan Hill
• Leidykla: Alma littera, 2018
• Puslapių skaičius: 736
• Vertėja: Ina Rusenaitė

Knygos dėka viliuosi, jog autorius šiuo debiutu nesustos ir sulauksime kitų jo knygų.

41. Trisdešimt milijonų žodžių (#15)

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Knygoje pateikiami moksliniai įrodymai, kaip tėvų kalbėjimas su 0-3m. amžiaus vaikais padeda jiems pasiekti savo potencialo aukštumas ir lemia sėkmę tiek asmeniniame, tiek akademiniame gyvenime.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą skaičiau kaip gerą gerą mokslinį darbą. Lyrinis nukrypimas – kai rašiau magistrinį mano darbo vadovas (nuostabiausias iš nuostabiausių) vis sakydavo: “nu Donata, viskas ok su informacija, kurią pateiki, bet tu čia rašai kaip romaną, turi rašyti moksliškiau“. O aš su savo beletristikom, metaforom, sinonimais niekaip negalėjau susitaikyti su ta moksline, sausa kalba. Parašiau tą magistrą, apsigyniau, gavau 10, vadinasi, tilpau į tas ribas, bet iki šiol galvoju, kad nors tema mano įdomi (tarp kitko, irgi apie intervencijas, nukreiptas į vaikus – pykčio kontrolės ugdymą), bet skaitant darbą, parašyta ta sausa kalba, norisi tik miegoti. O čia! Čia norisi šokti ir dainuoti, kalba toookia maloni, paprastai pateikia mokslinius faktus, skaitai – it sviestu slysti!

Grįžtant prie knygos, nusprendžiau taip – ją ginekologės turėtų dalinti tėvams 12 nėštumo savaitę kartu su kūdikio echoskopo nuotrauka. Perskaičiusi knygą daviau ją vyrui ir klausiu jo nuomonės, tai pirmi jo žodžiai: “man be galo gaila tų vaikų, su kuriais tėvai taip nešneka“. Antrinu jam 100 proc., todėl tiesiog privalu ją perskaityti visiems būsimiems (ir esamiems) tėvams.

Kalbėjimas su kūdikiais yra apipintas visokiais mitais. Vienas dažnesnių – su kūdikiu nereikia leliakinti, jei nori, kad jis gerai kalbėtų, turi šnekėti kaip suaugęs, tvarkingai, švariai, tada kai reikia, o ne bet kada ir bet ką balbatuoti. Ot ir ne. Ir autorė pagrindžia, dėl ko. Aš nesileisiu į tuos pagrindimus, tiesiog akcentuosiu, kad turtinga, įvairi, šilta, tikslinga, kalba su vaiku daro stebuklus. Kitaip sakant – svarbu pasakoti kūdikiui kiekvieną žingsnį – “dabar mamytė tau keičia sauskelnes, oho, tau patinka būti nuogu užpakaliuku, taaaip, tu šypsaisi, kaip smagu!“, jam dainuoti, skaityti. Su vyresniais vaikais tas pats – kuo daugiau ir pozityviau kalbėsime, tuo geresnę dirvą ruošime ateičiai.

Knygoje remiamasi smegenų neuroplastiškumu, paprastai tariant – gebėjimu vis tobulėti ir reorganizuotis visą gyvenimą. Čia tapatu bet kokiam įgūdžiui – jį praktikuojant, mes tobulėjame, apleidžiant, užmirštant – gebėjimai slopsta. Taip ir su kalbine aplinka – kuo ji turtingesnė, kuo mažiau tylos namuose, kuo tėvai daugiau kalbasi tiek su vaiku, tiek tarpusavyje, tuo didesnė nauda vaikui. Jo smegenyse kuriasi naujos jungtys, padėsiančios išvystyti IQ potencialą, atsakingos už vaiko būsimą žodyną, kalbos apdorojimo greitį, gebėjimą mokytis ir siekti to, kas jam svarbu.

Bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas didžiąja dalimi įvyksta per pirmus trejus gyvenimo metus, o optimalus smegenų vystymasis priklauso nuo kalbos. D. Suskind

Ką svarbu suprasti – ne tik kiekybė, bet ir kokybė yra reikšminga. Nepatariama kalbėti trumpais, skurdžiais sakiniais, ypač vengti neiginių, draudimų (išskyrus saugumo situacija – bėgimą į gatvę ir pan.). Kalbant vartoti matematinius, erdvę nusakančius žodžius, skaičius, spalvas.

Autorė labai plačiai papasakoja apie tyrimus, kurie daryti šeimose, siekiant suskaičiuoti ir kokybiškai išanalizuoti vaikų girdimus žodžius. Tyrėjai su šeimomis leisdavo kiauras paras, netgi likdavo nakvoti, važiuodavo į giminės susitikimus ir t.t., kad tik išgauti kuo natūralesnę aplinką ir atlikti kuo tikslesnius tyrimus.

Knygoje daug kalbama apie pagyrimų svarbą, kuo skiriasi pagyrimai nukreipti į asmenį (“Tu toks protingas“) nuo pagyrimų, nukreiptų į procesą (“Tu labai stengiesi sudėti šią dėlionę ir tau pavyko! Puiku!“). Pasakojama, kaip formuojasi stereotipas, kad jei mergaitėms gerai sekasi mokslai (ypač matematika), taip yra dėl jų kruopštumo, o jei gerai mokosi berniukas, vadinasi – jis gabus.

Tyrimai rodo, kad vaikai, girdintys daugiau pagyrimų dėl proceso ir giriami už pastangas, yra mažiau linkę pasiduoti, susidūrę su sunkimais, ir toks atkaklumas jiems labai pasitarnaus mokykloje ir gyvenime. D. Suskind

Taip pat noriu užsiminti apie tris principus, kurie gali padėti komunikuojant su vaiku. Apie šiuos principus knygoje rašoma daug ir išsamiai:

1. Būk dėmesingas. Tai sąmoningos pastangos pastebėti, kuo susidomėjęs kūdikis ar vaikas ir su juo apie tai kalbėtis.
2. Daugiau kalbėk. Tai apima pasakojimą, ką matote aplinkoje, ką daro vaikas, ką darote jūs, įvardžių vengimas pakeičiant juos konkrečiomis frazėmis (vietoje “jis man patinka“ – “tavo piešinys man patinka“).
3. “Aš tau, tu man“. Kūdikystėje tai atliepimas į vaiko poreikį, vėlesniame amžiuje tai diskusija, dialogas laukiant atsakymo iš vaiko, užduodant tinkamus klausimus (atvirus: kaip, kodėl ir pan.).

Aš tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie, pavadinkim, neapsikrauna – vaikus augina su meile, rūpesčiu, bet kažkokių inovatyvių, mokslu grįstų metodų netaiko, jais nesidomi. Gal dėl laiko stokos, gal dėl noro stokos. Jų vaikai sotūs, aprengti, sausi ir švarūs, laimingi taip pat. To visai pakanka, ar ne? Gal ir taip, o gal ir ne. Girdžiu skeptikus juokiantis – na, ir ką čia duos tas 6 mėn. vaikui akcentavimas, kad jo žaisliukas yra trikampio formos su dvejais apskritimais viduje, o mamos knyga – stačiakampis? Vaikas taps genijum? Gal ir netaps, o gal ir taps. Bet kur tikrai nėra žodžio gal, tai tame, jog jo smegenys kurs naujus neuronų tinklus, neabejotinai padėsiančius jam darželyje, vėliau – mokykloje, dar vėliau – asmeniniame gyvenime. Perskaitykite knygą ir sužinosite apie pasekmes, su kuriomis susiduria mažai kalbos artimoje aplinkoje girdėję vaikai.

Mano apžvalga gana chaotiška, labai norėjosi užsiminti apie viską po truputį, kad tik paskatinčiau jus perskaityti šią knygą. Joje viskas kur kas nuosekliau ir išsamiau. Vardan savo vaikų, vardan mūsų ateities – įsigykite (nepatariu skolintis) ir išskirkite šiai knygai garbingą vietą savo lentynoje. Einate lankyti ką tik gimusio naujagimio? Vietoje pampersų torto – neškit šią knygą. Pamatėte dvi raudonas juosteles nėštumo teste? Šalia imbierinių pastilių nuo pykinimo nusipirkite ir “Trisdešimt milijonų žodžių“. Duokit skaityti seneliams, baboms, dėdėms, tetoms, kad ir jie tinkamai kalbėtų su jūsų vaiku ir visais kitais vaikais. Nors čia akcentuojama 0-3 metų svarba, švari ir graži kalba su vaiku bus naudinga visada, net jei tokios įtakos, kaip pirmaisiais metais nebus, gražūs santykiai ir pagarba vienas kito atžvilgiu dar niekam nepakenkė.

Faktinė informacija:

• Autorius: Dana Suskind
• Leidykla: Vaga, 2018
• Puslapių skaičius: 320
• Vertėja: Agnė Sūnaitė

Knygos dėka su savo dukryte kalbu daug, stengiuosi kalbėti tinkamai ir būti geru pavyzdžiu jai.