Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 2 dienas
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai istorija apie vieną, karo išblaškytą, šeimą ir tuo pačiu apie tūkstančius tą patį patyrusių šeimų. Veiksmas knygoje rutuliojasi penkiolikmetės paauglės Linos akimis. Nuo pat akimirkos, kuomet ją ir jos šeimą ištremia, iki žiaurumų, kuriuos jai ir jos likimo draugams tenka patirti.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Nuostabi knyga. Dar viena istorija, dar vienas karo aukų liudijimas. Aš nežinau, ar Rutos Sepetys knygos yra įtrauktos į privalomąją literatūrą mokiniams, tačiau manau, jog turėtų būti įtrauktos. Tokių istorijų mes, gimę jau laisvoje Lietuvoje, jokiais būdais negalime ignoruoti ir leisti joms užsimiršti.
Aš esu skaičiusi išties nemažai knygų apie tremtį. Šios pradžia man kažkiek priminė “Mano vardas Marytė“, “Anos Frank dienoraštis“. Tačiau nuo vidurio buvo sunku atsiplėšti. Jutau autentiką ir be galo įsigyvenau į istoriją. Nekalbu apie pačią pabaigą – verkiau nesustodama. Istorijos centre – Lina, jos brolis Jonukas, mama, tėtis. Iš vieno lagerio į kitą keliama šeima (tėtis nuo jų atskirtas) patiria visus įmanomus žiaurumus, alkį, speigą, išnaudojimą, ligas. Lina visa tai perteikia savo kūryboje – tapydama, piešdama. Kad ir kaip tai pavojinga, mergaitei tai yra vienintelis paguodos šaltinis, būdas numalšinti įniršį, paliudyti žmonių patiriamą skausmą.
Kaip ir “Druska jūrai“, čia autorė taip pat nagrinėja žmogiškumo baisiausiomis sąlygomis temą. Tad kaip ir kai kurie minėtos knygos veikėjai, čia mane taip pat be galo žavėjo tragiškiausias negandas patyrusiųjų gerumas, pakantumas, meilė kitam, netgi savo priešui. Apskritai tokios knygos (kad ir “Dievų miškas“, “Žmogus ieško prasmės“) kartoja tą patį – įmanoma išlikti žmogumi, niekas negali atimti orumo, garbės, net ir pačiomis tragiškiausiomis sąlygomis. Žinoma, tai yra neapsakomai sunku, tačiau tai palaiko viltį, neleidžia pasiduoti.
Mergaitei Linai būdingas paaugliškas maištas, stiprus neteisybės netoleravimas, karštakošiškumas vardan tiesos. Tokius jausmus mačiau ir savyje, kuomet tik pradėjau pažintį su tokio pobūdžio literatūra. O tai buvo irgi paauglystėje. Man vis kilo naivūs klausimai – na kodėl to Stalino, to Hitlerio kas nors nepaima ir nenužudo? Kaip jie gali šitaip kankinti žmones ir niekas (kitos šalys) nieko nedaro?? Tai baisu, nesuvokiama, nepakeliama.
Tremtį patyrę žmonės sumokėjo kainą, dėl kurios mes esame laisvi. Privalome amžinai tai atsiminti ir amžinai būti jiems dėkingi, su pagarba ir meile neleisti užmarštin nugrimzti baisumams, kuriuos jie patyrė. Ši tema ypač svarbi šiemet – minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Visi privalote perskaityti šią knygą.
Faktinė informacija:
- Autorius: Ruta Sepetys
- Leidykla: Alma littera, 2011
- Puslapių skaičius: 336
- Vertėja: Lina Būgienė
Knygos dėka dar kartą susimąsčiau apie laisvę, žmogaus galimybes, karų žiaurumus ir niekuo dėtas aukas. Stalinas jų išžudė apie 2 milijonus.
skaitykim! 