4. Apginti sūnų

IMG_6705

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Randamas nužudytas keturiolikmečio paauglio kūnas. Bylos imasi Endis Barberis, kurio sūnus mokėsi kartu su mirusiuoju. Tam tikriems šešėliams krintant ant jo paties sūnaus Endžio šeima išgyvena košmarą pavadinimu “kaltas ar nekaltas“?

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Vienintelė varomoji jėga, dėl kurios skaičiau knygą buvo mano jau aukščiau minėtas klausimas – tai kaltas tas Džeikobas ar nekaltas? Užknisau draugę, kuri man ir rekomendavo šią knygą, su savo “teorijomis“, ji sako: “nu tai neskaityk, jei tau tokia kančia!“ O aš nenorėjau mesti. Viena vertus dėl to, kad stengiuosi nemesti knygų, nebent jau traaaagiškai nepatinka, kita priežastis – na viliojo viliojo ta pabaiga.

Kuo man knyga nepatiko? Aš dorai ir nežinau. Tiesiog buvo neįdomi. Gal siužetas, gal charakteriai neįtikino. Bet draugė žadėjo – pabaiga tikrai bus netikėta. Netikėtumas ne tame, ar nužudė jis tą klasioką ar ne, nes na, sutikim, tai yra pem ant pem tikimybė, kažkokio netikėtumo tame būti nelabai gali. Bet nustebina kiti niuansai, susiję su su tuo kaltasarnekaltas.

Taip pat buvo visai įdomu stebėti tarsi į dvi stovyklas pasidalinusius tėvus – tėtis tiki sūnaus nekaltumu, mama dvejoja. O pats Džeikobas? Jo aš čia pasigedau. Svarstau, kad būtų visai įdomu, jei autorius būtų įpynęs ir antrą pasakotoją – patį Džeikobą. Tada knyga pasipildytų kažkokia emocija, arba stotum Džeikobo pusėn, arba jo nekęstum. O dabar buvo – meh.

Ai, dar pliusas – Džeikobo geriausias draugas. Jis man pasirodė toks įdomus, ne visai įspėjamas charakteris. Aš sekundei net buvau pagalvojusi – “o gal čia tu, šmiki??“. Kitaip tariant, spėlioti, kas ir kaip, man buvo smagu. Dėl to knyga ir gauna dvejetą, o ne 1.

Ar rekomenduočiau ją skaityti? Ko gero, ne. Knyga išliaupsinta, bet pamenu kaip man sykį jau buvo su liaupsintomis knygomis. Prieš kelis metus, dar prie lito, buvo skalambijama visais varpais apie Gillian Flynn “Dingusi“. Tada dar buvau studentė, dirbau Akropoly, alga, patys suprantat, ne aukso kasyklos. Už knygą buvo prašoma penkiasdešimt pinigų. Ironiška, kad mano darbovietė būtent ir buvo šalia Pegaso, kur per visą sieną priklijuotas plakatas žadėjo – šiurpi, nepamirštama, neapsakomą įtampą kelianti istorija. Galvoju – verta tų litų, bus tikrai verta! Nebuvo. Iki pat dabar aš gailiu tos penkiasdešimtinės. Še tau ir liaupsinama knyga. Tai ir čia man buvo tas pats. Neabejoju, kad atsiras žmonių, kuriems ji be galo patiko! Tai pakelkit rankas – ar yra čia tokių? 🙂

  • Autorius: William Landay
  • Leidykla: Alma littera, 2014
  • Puslapių skaičius: 448
  • Vertėja: Rita Kaminskaitė

Knygos dėka įsitikinau, kad skonis draugų neturi!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s