Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 5 dienas
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Knygoje nagrinėjama smurto, išnaudojimo ir manipuliavimo vaiku pasekmės suaugusiame amžiuje, jų savasties atsižadėjimas bei raginimas atsigręžti į vaikystę, sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus ir taip “išgyti“.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą užverčiau ką tik, bet beveik neatsimenu apie ką ji. Nors knyga tikrai plona, skaitėsi man ji sunkiai. Manau dėl to, kad kartais nepritariau autorės mintims. Na, kas labiausiai trukdė, tai nekintantis ir nekvestionuojamas faktas, jog vaikystės traumos mus suaugusiame amžiuje veikia ir veiks tol, kol mes jų neįsisąmoninsime, neišveiksime. Tai būdinga psichoanalizei (autorė yra jos šalininkė), o man priimtinesnės kitos psichoterapijos rūšys, tokios, kurios nukreiptos ne į kapstymąsį po praeitį ir pasąmonę, o į elgesio pokytį.
Knygoje nagrinėjama labai svarbi – smurto prieš vaikus – tema ir suaugusiojo bandymas susidoroti su ankstyvajame amžiuje patirtomis skriaudomis, kurios pasireiškia įvairiais psichosomatiniais ar elgesio, emocijų sunkumais, priklausomybėmis ir pan. Autorė ilgus metus nagrinėjo vaikystės patirties padarinius, o knygoje juos pristato besiremdama žymių žmonių (pvz., H. Hesse) biografijos faktais bei jų kūryboje atsispindinčiais neišveiktais jausmais. Kaip jau minėjau – tema svarbi, tačiau svarstau, kad jai nagrinėti pasirinktas ne visai patrauklus būdas. Knygoje juntamas kažkoks dramatiškumas, mintys gana šokinėja, kartojasi. Galvoju – kam skirta ši knyga? Veikiausiai specialistams, nes žmonės, nesusidūrę su specifine terminologija gali ne iki galo suprasti pagrindinę mintį. Kita vertus, neatmetu galimybės, jog mano nuomonei gali įtakos turėti vertimas. Man jis pasirodė klampus.
Vertingiausiais vadinčiau puslapius nuo epilogo. Ten konkrečiai ir aiškiai kalbama tiek apie pačią knygą, jos įtaką skaičiusiems ir su autore susisiekusiems asmenims, tiek ir apie patį smurto faktą. Knygą rekomenduočiau tiems, kas turi laiko ir nori susipažinti su psichoanalitiniu požiūriu į vaikystės patirtis.
Tai yra pirmoji mano skaityti autorės knyga (beje, išgarsinusi autorė visame pasaulyje), tad nepaisant to, kad man ji įspūdžio nepaliko, bandysiu suteikti šansą kitoms jos knygoms.
Faktinė informacija:
- Autorius: Alice Miller (parašė 1979m.)
- Išvertė: Austėja Merkevičiūtė
- Leidykla: Vaga, 2011
- Puslapių skaičius: 152
Knygos dėka sužinojau, kad tuo metu, kai knyga buvo išleista iš 192 JTO valstybių tik 19 buvo uždraudę mušti vaikus, o 20 JAV valstijų buvo leidžiama vaikus ir paauglius mokyklose bausti naudojant fizinį smurtą.
skaitykim! 