44. Motinystės kelias (#18)

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai analitinės psichologijos (C. G. Jungo) atstovės knyga apie kelią į motinystę, moteriškumą, santykius su savimi, savo kūnu, savo siela bei aplinkiniais – savo vaikas, vyru, kitais artimaisiais.

Prieš pradedant skaityti knygą, siūlau trumpai susipažinti su jungiškąja kryptimi, tada bus aiškiau, dėl ko knyga tokia gili analizėmis:

Analitinė psichologija- tai C.G. Jungo sukurta teorija, atspindinti sudėtingą psichinio gyvenimo vaizdą, kur ypatingą vietą užima pasąmoningųjų procesų analizė, atskleidžianti asmens motyvacijos sferą, nubrėžianti asmenybės struktūros ir gelminio tapatumo kontūrus, suteikianti kryptį asmenybės raidos, patologijos bei psichoterapijos sampratai. Ši teorija priskiriama tarpdalykinei paradigmai, nes integruoja savyje ne tik psichologijos, bet ir kultūros, istorijos bei religijotyros studijas. (Informacija nukopijuota iš Lietuvos analitinės psichologijos asociacijos puslapio)

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Labai gili, turinti savyje kažkokios nepaaiškinamos ramybės ir taurumo knyga. Ją skaitant jaučiau stiprią bendrystę su moterimis, nebūtinai su tomis, kurias pažįstu, greičiau jau su moterimis apskritai. Knyga verta antro skaitymo, kone kas antras puslapis turi pasibraukimo vertų minčių, minčių, skatinančių jas išjausti, apsvarstyti, pasimatuoti perskaitytą patirtį, perleisti per savą prizmę. Knygoje laipsniškai einama nuo moteriškumo užuomazgų, pirmųjų menstruacijų iki gimdymo, pasitikėjimo savo kūnu jo metu, apie tėvo vaidmenį jame, moterį užplūstančius hormonus. Kalbama apie seksualumą, pastojimą, nėštumo laikotarpį, užsimenama apie persileidimus, depresiją. Knygos trečdalis skirtas motinystės temai, ją lydinčių kaltės, gėdos jausmams, norui būti tobula mama, KITOKIA nei buvo pačios. Motinystės tematika man ypač patiko, taip viskas paprastai, žemiškai apkalbama. Tas paprastumas “nuginkluoja“, parodo, kad neprivalome būti tobulos mamos, kad tokių iš viso nėra. Tai įkvepia stiprybės ir pasitikėjimo savimi, kaip mama. Visi šie aspektai knygoje paliečiami kiek kitokiu rakursu, nei mums įprasta, einama ne paviršiukais, o giliai, net sakyčiau klampiai, kad pabūti, išjausti. Nors aš asmeniškai nesu analitinės psichologijos gerbėja, man prie širdies labiau humanistinė ar kognityvioji, tačiau čia visai pasidaviau tam gilumui, man jis netrukdė, kaip tik – tiko. Ko šiek tiek buvo per daug, tai antropologinių intarpų, man nėra visiškai įdomios laumių ir kitų praeities mitų temos. Visgi tai priduoda tam tikro konteksto, galime pasilyginti, kaip buvo anksčiau, kaip yra dabar. Tas palyginimas svarbus, nes jei anksčiau buvo stokojama medicininių žinių, sterilumo, su kaupu buvo įžvalgumo, nuojautos, įsiklausimo į savo kūną. Šiandien mes toli pažengę medicinos srityje, jos dėka daug gimdyvių ir kūdikių išgyveną, ko nebuvo įmanoma užtikrinti anksčiau, tačiau dabar trūksta emocinio lygmens, viskas daroma “prabėgomis“. Dar pagalvojau, kad tam tikros temos, pavyzdžiui, seksualumas galėjo būti panagrinėtos išsamiau.

Aš buvau Sigitos Valevičienės paskaitoje apie psichologinį pasiruošimą gimdymui. Pasidalinau su ja apie savo nerimą “išsijungti“, apalpti, nežinau dėl ko, bet labai to bijojau. Ir Sigita man atsakė – jei moteris gimdymo metu sugeba “išeiti“ tarsi į kosmosą išskristi, vadinasi, viskas bus gerai. Pasak jos, tas atsijungimas padeda ištverti skausmą, padeda atsiriboti nuo proto siunčiamų baimės signalų ir atsiduoti kūnui, plaukti paskui jį. Na aš nežinau, kaip, bet man tai pavyko. Sąrėmių metu šuoliavau ant kamuolio su nukreipta į pilvą šilto dušo srove ir mintyse buvau ne ligoninėje, o net nežinau kur, savyje, matyt. Vyras gimdykloje būdamas ateidavo pažiūrėti, ar aš kvėpuoju, nes neišleidau nei garso, tyliai sau šuoliavau ir leidau kakleliui vertis. Gal kai kurios pagalvosit – pasisekė. Na gal. O gal mano pasiruošimas turėjo tam įtakos. Aš mėgstu galvoti, kad turėjo.

Dar labai ne į temą – mane išties liūdina knygos viršelis. Nelimpa, negražus, banalus, pernelyg barbiškas. Bet kaip ten sako, nespręsk apie knygą iš viršelio… 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Sigita Valevičienė
• Leidykla: Alma littera, 2018
• Puslapių skaičius: 304
• Vertėja: –

Knygos dėka dar kartą išgyvenau svarbiausius savo moteriškojo gyvenimo epizodus – menstruacijas, seksualumą, nėštumą, gimdymą ir dar šviežią motinystę.

39. Kur tada buvo tavo Dievas? (#13)

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Vieno žmogaus istorija apie kelionę į vidinę ramybę, savasties paieškos, egzistencinės dilemos ir atradimai.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmiausia skubu pasakyti, kad iki šios knygos nieko nežinojau ir nebuvau girdėjusi apie jokį Sausį Upę. Iki pat dabar jo neguglinau, norėjau perskaityti knygą be jokių išankstinių lūkesčių. Užtat eisiu guglinti kai tik parašysiu paskutinį šios apžvalgos žodį.

Knyga sukėlė man begalę emocijų. Pačių pačių įvairiausių. Ir malonių, ir nemalonių. Tiesą sakant, net nelabai žinau, nuo ko čia pradėti, kad pavyktų tinkamai perteikti savo mintis. Bandau pradėti nuo pradžių.

Estetiška, balta, 160 puslapių knyga. Neilga, tiesa? Galėtume pavadinti knygele, bet liežuvis neapsiverčia. Tai tikrai yra knyga. Atvira, nuoširdi, nuoga. Knygą būtų galima perskaityti vienu prisėdimu, tačiau, kaip mama, tokios prabangos neturiu, todėl man tai užtruko 4-5 vaiko miegus. Visgi, jei turite galimybę, raginu atsisėsti, įsipilti kokio gėralo (be laipsnių), prisikrauti kokios užkandos, išsijungti telefoną, pasiimti užrašų knygelę mintims pasižymėti, apsikabinti katiną arba šunį, užsidegti žvakę ir skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Skaitant vis galvojau, kad tai yra knyga, kurios vien turinio aprašyti neišeis. Ją pagvildenti norisi keliais rakursais. Patinkančią išvaizdą jau aprašiau. Greta einančios knygos iliustracijos taip pat labai unikalios. Maketas – išskirtinis: paveikslėliai, istorijos, papildančios pagrindinę liniją (jos man ypač patiko, autorius jų gale pasirašo “Asmeninio/viešo dienoraščio ištrauka“). Bet kas mane žavėjo užvis labiausiai – žodynas. Platus, turtingas, išsilavinusio žmogaus, su gausybe sinonimų ir nekasdienių žodžių (pvz., panegirika), metaforų. Skaityti šia prasme buvo vienas malonumas ir, jei atvirai, autoriaus aprašomo turinio dėka susidarius vaizdą apie patį autorių man vis “nesuėjo galai“ – kaip toks, iš pažiūros, protingas ir raštingas žmogus papuolė į tokias peklas? No offence.

Na, o pereinant prie turinio čia ir išlenda toji mano patirtų emocijų gausybė. Knyga suskirstyta etapais – apie paieškų pradžią, pokalbius su atsitiktiniais žmonėmis, pabėgimą į Rytus, įklimpimą į sektą, išmoktas pamokas bei išvadas.

Ypač įdomu buvo skaityti apie išmoktas pamokas, išvadas bei jau anksčiau paminėtas dienoraščio ištraukas. Kai kurias istorijas ir mintis skaičiau ir šiurpuliukai bėgiojo, prisirankiojau citatų, apie kurias galvojau prieš užmiegant, jaučiausi įkvėpta (ir dabar tokia jaučiuosi) tam tikrais aspektais keisti savo kasdienę būtį į geresnę, šviesesnę. Keletas įkvėpusių minčių:

Galiu išeiti kaip teisusis, bet renkuosi būti teisingas. Žmogus, besivadovaujantis šia mintimi, pakyla virš ego ir į situaciją žvelgia iš paukščio skrydžio.

Nėra ką slėpti, esu iš tų žmonių, kurie mėgsta būti teisūs. Bet tuo pačiu viduje labiau už viską noriu rinktis būti teisinga. Esminis žodis čia – RENKUOSI. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, mano akimis, tai yra šios knygos kertinė šerdis. Jei reiktų jos pagrindu nagrinėti teksto suvokimą (pamenat gal kai kurie, kaip mokykloje tą darydavome?), tai į klausimą apie pagrindinę mintį, atsakyčiau būtent taip – už savo gyvenimą atsakingi esame patys.

Dar viena supurčiusi idėja:

Kaip pasielgtų žmogus, kuriuo noriu būti?

Nesuskaičiuojamą daugybę kartų elgiamės impulsyviai. Aš tai tikrai. Praėjus karštakošiškumui vis galvoju, kaip derėjo elgtis, ką vertėjo sakyti, ką reikėjo pasilaikyti sau. Bet visus šiuos klausimus galima pakeisti vienu – kaip pasielgtų žmogus, kuriuo noriu būti? Aš tiksliai žinau, kad noriu būti geresnė, na tai kaip ta geresnioji aš pasielgtų? Šios mintys skatina gerumą. Man iš viso atrodo, kad vienas pagrindinių tikslų gyvenime yra būti geru žmogumi. Sąžiningu. Teisingu. Geru. To labai noriu išmokyti savo vaiką. To vis dar noriu išmokti pati.

Visgi norisi paminėti ir momentus, kuomet kraipiau galvą. Skaitant dialogus su praeiviais man buvo kažkaip koktu. Turbūt todėl, kad šiame gyvenimo etape į tokias istorijas reaguoju jautriau, nors tai keista, nes dėl ilgų savanorystės metų esu girdėjusi šimtus tokių gyvenimų. Visgi gal tame ir šuo – jaučiuosi jau “atsiklausiusi“. Šią emociją reabilitavo aprašomas pokalbis su kunigu Algirdu (įtariu, Toliatu). Jo mintis apie tai, kad ne Dievas kaltas dėl mūsų negandų, kad mes ne marionetės, jog kažkas “tinkamu metu netimptelėjo už virvutės, neišgelbėjo“, kaip ir – nepastūmėjo! Mes laisvi rinktis. Labai daug žmonių tai pamiršta. Reabilitavo ar ne, visgi džiaugiausi, kai tie pokalbiai su liūdnus dalykus patyrusiais, baigėsi.

Dar man labai nelipo Krišnos ir sektos aprašymai. Nenoriu pasirodyti netolerantiška, bet nuoširdžiai stebiuosi, kaip žmonės į tai papuola? Studijų laikais turėjau paskaitą “Netradicinės religijos“ suprantu jų veikimo principą, bet vis tiek nepaliauju stebėtis. Kita vertus, ko gero, esu laiminga, jei man neteko to patirti. Taip pat norėjosi greičiau “prabėgti“ skyrius, kuriuose kalbama apie antrus/trečius/ketvirtus gyvenimus. Turbūt tam esu pernelyg tradicinių krikščioniškų pažiūrų.

Klausimas kurį norisi užduoti autoriui – ieškojai Dievo daug kur, tačiau, kaip supratau, išskyrus krikščionybėje? Ar klystu? Jei neklystu – dėl ko neužsukai ten? O gal dar užsuksi? 🙂

Pabaigai pasidalinsiu paskutine mintimi. Kiek iš tiesų daug žmonių yra patyrę panašias keliones, kaip Sausis Upė. Ir kiek daug žmonių, kurie to niekada nepatyrė ir nepatirs. Kokie jie tarpusavy skirtingi. O kas tai lemia? Autorius sako, kad nereikia nieko kaltinti (na, pavyzdžiui, vaikystės ar pan.), sutinku, kad kaltinimai nieko nepakeis, bet visgi – kažkas juk yra TOKIO, kas vienus verčia ramybės ieškoti tokiais drastiškais būdais, o kitiems užtenka sudalyvauti nuotolinėse Elzės efektyvių žinučių dirbtuvėse. Mano klausimas retorinis, žinoma. Visgi kuo džiaugiuosi, kad ši kelionė autorių praturtino. Tai jaučiasi skaitant, viliuosi, jog jo vidinis tobulėjimas nesustos ir vieną rytą atsibudęs supras, jog yra laimingas ir ieškoti nebereikia.

Dar keletas patikusių citatų:

Ko vertas mūsų individualumas, jei neturime šeimos, į kurią kas vakarą taip norisi sugrįžti?

Dviese tobulėjama šviesos greičiu.

Pažadu stebėti kiekvieną savo žodį, kad jis ne skaudintų, o kurtų.

Knygą rekomenduoju perskaityti visiems. Visi joje kažką rasite, absoliučiai tuo neabejoju.

Faktinė informacija:

• Autorius: Sausis Upė
• Leidykla: ???, 2018
• Puslapių skaičius: 160
• Vertėja: –

Knygos dėka sužinojau apie Sausį Upę. 🙂 Psio, einu jį guglint. 😀

15. Du tėčiai – turtingas ir vargšas

Subjektyvus mano įvertinimas: 2

(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 savaites

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Autorius pasakoja apie savo finansinės sėkmės kelią – pamokas gautas iš dviejų, skirtingai mąstančių žmonių (tėčio, kuris vertina išsilavinimą, socialines garantijas, stabilumą ir draugo tėčio, kuris skatina protingą riziką, palaiko idėją, jog ne mes turime dirbti pinigams, o pinigai – mums), seminarų, knygų. Istorija pradedama autoriaus vaikystės fragmentais, gautomis pamokomis ir tęsiama jau suaugusio autoriaus akimis, įgyta patirtimi, pasirinkimais. Knygoje yra patarimų apie tai, kaip priversti pinigus dirbti mums, nuo ko pradėti, į ką investuoti.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pagaliau baigiau. Didžiuojuosi savimi, kad susiėmiau ir įveikiau šią knygą, nes jos gulėjimas ant naktinio stalelio jau ėmė kelti sąžinės graužatį (šių metų tikslas, įveikti knygų sąrašą ir nemesti, ko pradėjau). Nenoriu skirti daug laiko ir energijos šios knygos aprašymui. Tad trumpai – ją pasirinkau dėl to, kad tokio pobūdžio knygų neskaitau ir galvoju – reikia plėsti akiratį. Kūrinio pradžia sudomino, tačiau ilgainiui ėmė erzinti pasikartojančios mintys ir pateikiama informacija. Tikėjausi kažko kito. Man nesuprantama, dėl ko draugo tėtį autorius vadina ir savo tėčiu, kažkaip tas vis kliūdavo, taip pat pasirodė, jog knyga labiau skirta užsienio rinkai. Turinys man visai neatrodė artimas, tie milijonai, pastatų pirkimai ir akcijos man nėra suprantama ir netapo suprantama perskaičius knygą.

Visgi pritariu autoriaus mintims, kad vien akademinio išsilavinimo nepakanka norint gyventi pasiturinčiai, oriai. Finansinis išprusimas – pagrindinė knygos mintis ir galvoju, kad būtent tai mane visai užkabino. Aš pripažįstu, kad nesu finansiškai išprususi, tad sukilo noras pasigilinti, paieškoti informacijos apie tai daugiau. Tai laikau vieninteliu pliusu, kurį pati gavau iš šios knygos. Kita vertus, gal jei labiau nusimanyčiau finansuose, ekonomikoje, teisėje, man knyga būtų patikusi labiau? Nesigailiu, kad skaičiau, bet jaučiu palengvėjimą, kad pagaliau perskaičiau. 

Patikusios mintys: 

“Žodžiai “aš negaliu sau to leisti“ užkerta kelią protinei veiklai. Jie neverčia mąstyti. Žodžiai “kaip galėčiau tai nusipirkti?“ skatina protauti ir ieškoti sprendimo.“

“Su menku protu kalno nenuversi. Jei norite praturtėti, daugiau mąstykite.“

Faktinė informacija:

• Autorius: R. T. Kiyosaki
• Išvertė: Jurgita Ruškytė
• Leidykla: Sirokas (2001)
• Knyga parašyta: 1997 m.
• Puslapių skaičius: 240

Knygos dėka sužinojau, kad menkai nusimanau finansuose ir verčiau jau pradėčiau tuo domėtis.

1. Suaugę alkoholikų vaikai

Subjektyvus mano įvertinimas: 3/4.

(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – meh…jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau savo neįkainojamą laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 savaites.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmas įvertinimas – ne iki galo atitiko lūkesčius. Ir čia iškart peršasi mintis – turėjau juos neadekvačius. Knyga sulaukė tiek liaupsių, kad nejučia susidariau vaizdą, jog tai tarsi panacėja, padėsianti išsilaisvinti iš visų demonų, kuriuos vaikystėje patyrė ir dabar dėl to kenčia jau suaugę alkoholikų vaikai (toliau – SAV). Pabandžius atsiriboti nuo tokio vertinimo užplūdo kur kas realistiškesnės mintys: knygoje iš tiesų gausu nuogos tiesos apie tai, kokius vidinius išgyvenimus gali patirti SAV. Šie aspektai nagrinėjami trijose plotmėse: kas buvo SAV vaikystėje; kaip jis dėl to elgiasi dabar ir kas dėl to gali vykti su jų vaikais. Visose šiose sferose kalbama ir apie tai, kas galėtų padėti efektyviai funkcionuoti, nepaisant patirtų negandų, bei prisiimti atsakomybę už tai, kaip elgiamasi būtent dabar. Kas šiek tiek trikdo – knygoje vartojama liepiamoji nuosaka: “dirbkite su savimi/būkite atviri…“, nes daug lengviau pasakyti, negu padaryti. Tačiau, tekste nuolat akcentuojama specialistų pagalba, tad perduodama žinutė, jog vienam gali būti išties nelengva sau padėti. Apibendrinant, rekomenduočiau ją vaikystėje ar paauglystėje susidūrusiems su alkoholizmu sergančiais artimaisiais. Tikėtina, jog autorės mintyse jie ras atsakymus į klausimą: dėl ko aš kartais elgiuosi vienaip ar kitaip? Tik čia svarbu netapti priklausomam nuo šios minties ir nepulti savo netinkamo elgesio nurašyti netikusiems tėvams. Atsakomybė knygoje stipriai akcentuojama, tad norisi tikėti, jog skaitantieji šią žinutę galiausiai supras. Taip pat knygą rekomenduočiau  specialistams: psichologams, soc. darbuotojams – kaip galinčią padėti geriau suprasti asmenis, iš arti  susidūrusius su alkoholizmu.

Faktinė informacija:

• Autorė: Dr. Janet Geringer Woititz (1938-1994) – amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė.
• Knyga parašyta 1983 m.
• Išvertė: Lina Černiauskaitė, 2016.
• Leidykla: VAGA.
• Puslapių skaičius: 198

Knygos dėka sužinojau, kad kai kurie joje aprašomi simptomai, elgesio bei išgyvenimų tendencijos būdingos ne tik alkoholizmo paveiktus tėvus turėjusiems, tačiau ir tokiems, kurių artimiausieji kentėjo nuo kitokių priklausomybių (lošimų, narkotikų), valgymo sutrikimų, lėtinių ligų ar tiesiog augę nedarnioje šeimoje.