4. Apginti sūnų

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Randamas nužudytas keturiolikmečio paauglio kūnas. Bylos imasi Endis Barberis, kurio sūnus mokėsi kartu su mirusiuoju. Tam tikriems šešėliams krintant ant jo paties sūnaus Endžio šeima išgyvena košmarą pavadinimu “kaltas ar nekaltas“?

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Vienintelė varomoji jėga, dėl kurios skaičiau knygą buvo mano jau aukščiau minėtas klausimas – tai kaltas tas Džeikobas ar nekaltas? Užknisau draugę, kuri man ir rekomendavo šią knygą, su savo “teorijomis“, ji sako: “nu tai neskaityk, jei tau tokia kančia!“ O aš nenorėjau mesti. Viena vertus dėl to, kad stengiuosi nemesti knygų, nebent jau traaaagiškai nepatinka, kita priežastis – na viliojo viliojo ta pabaiga.

Kuo man knyga nepatiko? Aš dorai ir nežinau. Tiesiog buvo neįdomi. Gal siužetas, gal charakteriai neįtikino. Bet draugė žadėjo – pabaiga tikrai bus netikėta. Netikėtumas ne tame, ar nužudė jis tą klasioką ar ne, nes na, sutikim, tai yra pem ant pem tikimybė, kažkokio netikėtumo tame būti nelabai gali. Bet nustebina kiti niuansai, susiję su su tuo kaltasarnekaltas.

Taip pat buvo visai įdomu stebėti tarsi į dvi stovyklas pasidalinusius tėvus – tėtis tiki sūnaus nekaltumu, mama dvejoja. O pats Džeikobas? Jo aš čia pasigedau. Svarstau, kad būtų visai įdomu, jei autorius būtų įpynęs ir antrą pasakotoją – patį Džeikobą. Tada knyga pasipildytų kažkokia emocija, arba stotum Džeikobo pusėn, arba jo nekęstum. O dabar buvo – meh.

Ai, dar pliusas – Džeikobo geriausias draugas. Jis man pasirodė toks įdomus, ne visai įspėjamas charakteris. Aš sekundei net buvau pagalvojusi – “o gal čia tu, šmiki??“. Kitaip tariant, spėlioti, kas ir kaip, man buvo smagu. Dėl to knyga ir gauna dvejetą, o ne 1.

Ar rekomenduočiau ją skaityti? Ko gero, ne. Knyga išliaupsinta, bet pamenu kaip man sykį jau buvo su liaupsintomis knygomis. Prieš kelis metus, dar prie lito, buvo skalambijama visais varpais apie Gillian Flynn “Dingusi“. Tada dar buvau studentė, dirbau Akropoly, alga, patys suprantat, ne aukso kasyklos. Už knygą buvo prašoma penkiasdešimt pinigų. Ironiška, kad mano darbovietė būtent ir buvo šalia Pegaso, kur per visą sieną priklijuotas plakatas žadėjo – šiurpi, nepamirštama, neapsakomą įtampą kelianti istorija. Galvoju – verta tų litų, bus tikrai verta! Nebuvo. Iki pat dabar aš gailiu tos penkiasdešimtinės. Še tau ir liaupsinama knyga. Tai ir čia man buvo tas pats. Neabejoju, kad atsiras žmonių, kuriems ji be galo patiko! Tai pakelkit rankas – ar yra čia tokių? 🙂

• Autorius: William Landay
• Leidykla: Alma littera, 2014
• Puslapių skaičius: 448
• Vertėja: Rita Kaminskaitė

Knygos dėka įsitikinau, kad skonis draugų neturi!

3. Kaladėlių berniukas

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Sutuoktinių Alekso ir  Džodės šeimą ištinka dramatiška krizė, kurios pagrindinė priežastis ne itin sunkia autizmo forma sergantis jųdviejų sūnus Semas. Aleksas, taip ir nesugebėjęs rasti bendros kalbos su užsisklendusiu savyje, sunkiai prognozuojamo elgesio aštuonmečiu Semu ir pavargęs nuo nesibaigiančių rūpesčių šeimoje, palieka ją ir kuriam laikui apsistoja pas vaikystės laikų bičiulį. Aprašymas skolintas iš jotema.lt.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Graži, šilta istorija. Knygos centre – tėtis Aleksas ir jo aštuonmetis sūnus Semas, kuriam diagnozuotas lengvos formos autizmo spektro sutrikimas. Kūrinyje daug dėmesio skiriama vidiniams Alekso išgyvenimams. Išsikėlęs iš namų jis pradeda gilintis į priežastis, atvedusias jo šeimą iki šio taško. Aleksas atvirai pripažįsta sunkumus, kuriuos jam kėlė sūnaus auginimas, neslepia, jog vengdavo grįžti namo, “slėpdavosi“ darbe, paliko žmoną vieną dorotis su iššūkiais. Visgi gyvenimas atskirai nuo šeimos vyrą supurto, jis labai myli žmoną, sūnų, todėl ieško būdų viską sutvarkyti.

Knygoje supažindinama su sunkumais, kuriuos išgyvena tėvai, augindami specialiųjų poreikių turintį vaiką. Kalbama apie jų santykį su visuomene, apie patiriamą gėdą, spaudimą, apie tai, kaip jiems viskas yra kitaip, kad negali tiesiog nueiti ramiai į kavinę ir pavalgyti, pasišnekučiuoti su vaiku. Kad nesulaukia atsako ir nėra tikri, ar vaikas juos supranta, myli. Kad jaučiasi autsaideriai ir nesuprasti kitų tėvų, siūlančių visokius patarimus, kurie nė iš tolo neveikia.

Kūrinyje yra ir šalutinių “dramų“ – Alekso vaikystės vaiduokliai, santykiai su mama, seserimi, tos sesers vidiniai demonai ir pan. Tad siužeto vingių čia netrūksta. Nors man asmeniškai buvo įdomiausia skaityti apie Semą, jo pasaulio suvokimą, elgesį, kasdienes situacijas, būdingas autistukams – specifinio maisto mėgimas, ritualų, dienotvarkių svarba ir pan. Iš tiesų labai įdomu buvo tai, kad kompiuterinio žaidimo “Minecraft“ aplinka jam yra žymiai logiškesnė ir suprantamesnė, nei realybė. Berniukas tiesiog atsiskleidžia žaisdamas! O į žaidimą įsigilinus ir Aleksui, tėvas ir sūnus iš naujo atranda vienas kitą.

Tai kitokia knyga, unikali istorija, man asmeniškai patiko, kad būtent tėčio ir vaiko ryšys yra nagrinėjamas, nes dažniausiai juk knygose figūruoja mamos. Svarbu paminėti, kad autorius taip pat turi sūnų su autizmo spektro sutrikimu, tad istorija parašyta remiantis tikrais išgyvenimais. Visgi, kas man nelipo – matėsi, kad autorius nori parašyti knygą, skirtą pardavimams. Ne papasakoti kažkokią autentišką asmeninę patirtį (nors būtent ryšys per “Minecraft“ tikrai unikalus atradimas), o šalia to ir užsidirbti. Tai tikrai nėra blogai, bet man kai kas pasirodė stiiiipriai prikurta. Na tie šalutiniai įvykiai, kai kurios nerealistiškos situacijos pabosdavo. Dar Alekso monologai kartais būdavo per ilgi ir norėjosi praskipinti juos.

Visumoje – knygą labai rekomenduoju, ji įtrauks ir norėsite sužinoti, kaip ten viskas tai šeimai pasibaigė. Apie autizmo spektro sutrikimus daug nesužinosite, tam verčiau rekomenduoju “Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, ten yra pasakojama paties vaiko, turinčio Aspergerio sindromą, lūpomis. O jei norisi nerti į gilesnius psichinės sveikatos vandenis, paskaitykite apie šizofreniją, autentišką, tikrą istoriją, parašytą sirgusios moters (liga ją užklupo paauglystėje) “Auštant aš virsdavau liūtu“.

• Autorius: Keith Stuart
• Leidykla: Jotema 2016
• Puslapių skaičius: 416
• Vertėja: Dalia Paslauskienė

Knygos dėka susimąsčiau apie sunkumus, kuriuos išgyvena tėvai, auginantys specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Pagalvojau, jog viešumoje tokių šeimų beveik nematau. Gal tiesiog taip sutampa, bet nenorom peršasi ir liūdnesnė išvada – visuomenė nėra pakanti joms ir tokios šeimos verčiau renkasi likti nuošalyje…

43. Lopšinė (#17)

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Istorija apie jauną prancūzų Polio ir Miriam šeimą, auginančią du vaikučius. Miriam jaučiasi pavargusi nuo motinystės, alksta savo į šalį padėtos advokatės karjeros, todėl nusprendžia, kad laikas savo mylimiems vaikams Adanui ir Milai surasti auklę. Šiuose keliuose plikuose sakiniuose telpa viso gyvenimo tragedija, baisiausias tėvų košmaras, virstantis stingdančia realybe. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą norėjau perskaityti labai seniai, bet visą pusmetį nepriėjau eilės bibliotekoje, po to kažkaip ir užmiršau. Bet štai atėjus laikui, kai mano Olivija dienos miegelius pradėjo miegoti tik ant rankų supratau, kad fiziškai nepavyks skaityti verčiant šnarančius knygų puslapius. Vienos bookstagramerės įkvėpta parsisiunčiau programėlę Milžinas. Ir už akies užkliuvo Leilos Slimani “Lopšinė“. Dieve mano, kaip aš spaudžiau Oliviją glėby skaitydama šią knygą. Tik taip atrodė, kad ji saugi ir jai niekas negresia. Nu rimtai, ant tiek įsijaučiau. Įtampa ir šiurpuliukai bėgiojo kūnų visą laiką. Knygą suskaičiau per 4 miegelius ir padariau aiškią išvadą – mano vaikai auklės niekada neturės. Sakysit, kad perdedu, klausit, o ko tada skaitei, jei taip šiurpai, na atsakymas paprastas – turiu jautrią psichiką ir keistą norą ją dar labiau jautrinti. Jei kas esat matę siaubo filmą “Veidrodžiai“ – tai jį žiūrėjau visa įsielektrinusi iš baimės ir po to savaitę negalėjau normaliai praustis (namuose tada virš vonios turėjome didelį veidrodį per visą sieną), bet vis tiek nesigailiu žiūrėjusi. Nieko čia su manimi nepadarysi, turiu savų keistumų.

Grįžtu prie knygos – jau seniai nejutau tokios įtampos perskaičiusi vos vieną puslapį. Ji iš karto užkabino, nors tuo pačiu ir be galo gąsdino. Viduje mainėsi jausmai – norėjau “atskaityti“, ką jau perskaičiau, bet tuo pačiu ir labai norėjau išsiaiškinti, kodėl?? 

Įtampos kulminacija – patys pirmieji sakiniai. Jų dėka paaiškėja siaubinga tiesa, tai, kas jau neišvengiama ir skaitytojui nepaliekama net menkiausios vilties, kad viskas gali būti gerai. Gerai jau niekada nebebus, tačiau visa knyga sutelkta į tai, kaip iki šio momento buvo prieita. Nežinau, ar atskleisti, tai kas rašoma tame pirmame puslapyje būtų spoilinimas, bet turbūt patys nujaučiat? 

Leila Slimani pristato gana paprastą siužetą – jauna šeima nusisamdo auklę. Ieško jos labai atsakingai ir kruopščiai, savo vaikus dievina, todėl nori jiems pačios geriausios priežiūros. Luiza juos abu pakeri iš karto. Ji tuoj pat randą kalbą su Mila ir Adanu, įveda tvarką vietoje namuose vyravusio chaoso, gamina nuostabius valgius, idealiai kuopia namus, nors to net nėra prašoma. Ir visa tai daro kukliai, tyliai, nesimaišydama po kojomis. Tėvai absoliučiai negali atsidžiaugti, todėl kartais kilusias dvejones, dėl Luizos elgesio, įtampos, kurią ilgainiui pradeda abu jausti, keistus, šiurpinančius jos poelgius “nurašo“ ir gyvena toliau. Tiesą sakant jie jau nemoka gyventi be Luizos. Ši įaugo į jų namus, susikūrė juose gūžtą ir giliai įleido šaknis. Tai tam tikra priklausomybė nuo viso gėrio, kurį auklė suteikia, nuo darbų, nuo kurių jie išvaduoti būtent Luizos dėka. 

Kartojuosi, siužetas gana paprastas. Bet žinote, kas čia yra magiška? Tai, kaip autorė mėsinėja, po kaulelį narsto Luizos asmenybę, atskleisdama visus tuos iškrypimus, nevengdama itin stiprių išsireiškimų, teksto nuogumo. Leila paliečia vidinius jaunų mamų išgyvenimus, pasitaikantį jų vyrų atsainumą, prieštaravimus tarp noro auginti savo vaikus ir tuo pačiu realizuoti save. Autorė kalba apie rasizmo problemas, nelegalius imigrantus, smurtą ir kalba apie tai meistriškai. Kažkur interneto platybėse apie Leilą skaičiau mintį: “ji rašo tai, ko nedrįsta kiti“, šiek tiek pakoreguočiau, mano akimis, ji rašo taip, KAIP nedrįsta kiti. Jei būčiau rašytoja negalėčiau taip rašyti grynai iš banalios baimės “ką apie mane pagalvos, kad taip rašau, kad kokia tai freak’ė esu“, bet apie Leilą taip negalvoju, laikau ją labai drąsia.

Dėl ko visgi knygai duodu ne 5, o 4? Gal kaip detektyvų mėgėja, nemėgstu pabaigos, kuri palieka vietos dvejonėms. Man norėjosi teismo proceso, norėjosi daugiau emocijų po to įvykio, norėjosi išgirsti Luizos “pasiteisinimą“.

Faktinė informacija:

• Autorius: Leila Slimani
• Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą, 2017
• Puslapių skaičius: 216
• Vertėja: Violeta Tauragienė

Knygos dėka atradau nuostabią autorę ir prisiekiau sau niekada nesamdyti auklės.

42. NIKSAS (#16)

Subjektyvus mano įvertinimas: 3,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Samuelio mama išeina, kai jam tėra 11 metų. Tai stipriai sukrečia vaiko pasaulį ir persekioja jį visus 20 metų, iki kol jo mama apkaltinama išpuoliu prieš žymų politiką, o Samuelis yra vienintelis, kuris gali jai padėti išvengti gresiančios atsakomybės.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Tik pradėjus skaityti Niksą manęs labai daug kas klausė: na, ar patinka, koks tavo įspūdis ir pan. Nuoširdžiai sakiau, kad patinka be galo. Nes pati pradžia tikrai ir patiko be galo. O toliau buvo visaip.

Vertėtų pradėti nuo to, kad turėjau susidariusi įspūdį, jog čia bus šiek tiek fantastinė knyga. Na, tas Niksas atrodė tokia mistika, aprašymuose apie knygą pateikta taip, tarsi ši dvasia bus knygos ašis. Gal ir buvo, tačiau metaforiškai.

Taip pat nuolat galvojau apie Nathano Hillo lyginimą su Irvingu ir Dickensu. Šiaip labai įdomu, kas čia taip sulygino? Na, prie Irvingo tai visai pritempčiau, kažkuriais momentais jaučiausi panašiai, kaip skaitydama “Malda už Ovena Minį“, bet į Dickensą, panašumų aš neįžvelgiau. Gal kas nors man paprieštarautų? Būtų tikrai įdomu padiskutuoti. Šie niuansai išlindo dėl to, kad eilinį kartą per daug domėjausi knyga prieš ją skaitydama. Na niekaip nepasimokau, lendu į goodreads ir šiaip interneto platybes bei ieškau atsiliepimų. Tada nusiteikiu vienaip ir bac, būna kitaip. Tikrai turiu liautis taip elgtis.

Grįžkime prie pačios knygos. Pradėjus skaityti susidaro įspūdis, kad pagrindinis veikėjas čia – Samuelis, jautrus berniukas, kurį palieka mama. Praktiškai įsimylėti jį galima, toks mielas, geraširdis, norisi globoti, apkabinti, padaryti jam kakavos ir iškepti bandelių su cinamonu. Visos knygos kontekste matome Samuelio vaikystę, brendimą, suaugusiojo amžių, jo besiformuojantį charakterį, kuriam didžiulės įtakos turėjo mamos išėjimas. O kam neturėtų? Galiausiai susitikimas su mama, tie visi klausimai “kodėl??“ ištariami garsiai, bet nors šios vietos laukiau užgniaužusi kvėpavimą, man ji pasirodė silpnoka. Gal labai matavau viską pagal savo kurpalių, jei mane būtų palikusi mama, aš žymiai emocionaliau reaguočiau su ja susitikusi. Iš tiesų, ko labiausiai pasigedau, tai pykčio, kuris yra neišvengiamas tokioje situacijoje. Net pagalvojau – paauglės stipriau reaguoja į jas palikusius bernus, nei kad Samuelis į susitikimą su mama. Jis kažkaip per greit jai atleidžia, tas neįtikina, tikrai ne.

Ilgainiui netrunkame suprasti, kad ne Samuelis čia griežia pirmu smuiku (griežia Betanė, chaha, inside joke – supras tik perskaitę), o pagrindinio veikėjo rolę jam tenka dalintis su savo mama Fėja. Garbės žodis, pačioje pradžioje jos kone nekenčiau. Na kaip galima palikti savo vaiką? Autorius labai sumaniai šią neapykantą pakursto, nes priežastis, kodėl ji taip pasielgia, atskleidžia pamažu, supažindindamas su pačios Fėjos gyvenimu, vaikyste, panikos priepuoliais, griežtu tėvu, perfekcionizmu, sukritusiomis aplinkybėmis ir panašiai. Tada nejučia imi jos gailėtis, atsiranda kažin koks prielankumas jai. Visgi, man taip ir nepaaiškėjo, dėl ko ji paliko savo vaiką. Tiksliau – tos priežastys manęs visiškai neįtikino (svarbu pabrėžti, jog, manau, kad autorius ir nesiekė įtikinti), tad toliau ją tyliai smerkiu, kad sudarkė gyvenimą savo vaikui. Padedant šį jausmą į šalį, skaityti apie Fėjos gyvenimą buvo be galo įdomu, ypač apie jos paauglystės metus, santykius su tėvais, bendraamžiais. Man patiko jos rimtumas, atsakingumas, požiūris į knygas ir mokslą, kažkuo man priminė Hermioną įkyrėlę! 🙂

Tada yra dar visas pluoštas veikėjų. Kai kurių, mano galva, buvo per mažai (tarkime, Samuelio tėčio – jo, kaip palikto žmonos, situacija čia visai neanalizuojama), o kai kurių visai nereikėjo. Na, jie suteikė šiokios tokios intrigos pasakojimui, vertė nusijuokti (pradžioje ištisai kikenau ir susižavėjusi galvojau, nuuu, nejaugi taip šmaikščiai autorius rašys visą knygą?? Nerašė.), bet taip pat suteikė knygai bereikalingos apimties. Tikrai buvo galima kai ką sutrumpinti.

Pats pasakojamas vystomas epizodiškai – šokinėjama per laikotarpius, vieno gale paliekant intrigą ir pereinant prie kito. Šis rašymo stilius yra labai pagaulus. Tačiau, mano akimis, riba, tarp noro greičiau versti puslapius, kad vėl grįžtum prie tam tikro laiko tarpsnio ir susierzinimo, kad šitaip gainiojamas esi per daug, yra labai plonytė. Turiu pripažinti, kad autorius ją šiek tiek peržengė.

Kas man asmeniškai buvo tikrai neįdomu, tai vietos apie hipių laikus. Nežinau dėl ko, bet jaučiu kažkokį subjektyvų, nepaaiškinamą priešiškumą tokiems judėjimams. Atgrasu man tokia laisvamanystė, tad skaitant apie šį laikotarpį buvo tikrai nuobodu.

Iki pat galo manęs nepaleido klausimai – na kodėl ta mama užpuolė Pakerį, kam ji metė į jį tuos akmenukus? Gale paaiškėja kam, tarsi viskas stoja į vietas, bet tas paaiškėjimas, mano galva, yra labai silpnas. Toks meh. Tarsi norėta, kad skaitytojas sakytų “aaaaaa“, bet tas “aaaaaa“ nesisako.

Apibendrinant, galvoju, kad autorius yra unikalus. Jo unikalumas atsiskleidžia rašymo manieroje, tam tikruose pasirinkimuose. Na, kad labai smulkiai papasakoti apie knygos veikėjų gyvenimus, taip priduodant istorijai tikroviškumo. Visi tie veikėjai “nešė“ po problemą: tėvų-vaikų santykiai, meilė, patyčios, vartotojiškumas, seksualinis smurtas, pedofilija, talentas, karas, žodžio laisvė, psichikos sutrikimai, priklausomybė, savasties paieškos, akademinis nesąžiningumas, švietimo problemos, leidėjų machinacijos, žaidimas masėmis. Dar labai smagiai nuteikė autoriaus pasirinkimas pabrėžti kai kuriuos charakterius pasitelkiant rašybą – vienos, ne pačios protingiausios, veikėjos monologas buvo be absoliučiai jokių skyrybos ženklų, taip 100 kartų pastiprinant jos paikumą.

Nathanas Hillas tikrai gerai padirbėjo su Niksu (kas tai yra, sąmoningai neatskleisiu, linkėčiau pačiam skaitytojui susipažinti su šia Skandinaviška legenda), jis rašymą pakėlė į kitą lygmenį – knygos daugiasluoksniškumas ir įvairios emocijos, kurias ji sukėlė, mano supratimu ir buvo autoriaus tikslas. Niekaip nepatikėčiau, kad autorius norėtų, jog apie Niksą žmonės sakytų – “tai pati geriausia mano skaityta knyga!“, man atrodo Nathanas džiūgautų išgirdęs “Niksas mane privertė susimąstyti, jis mane juokino ir pykdė, vietomis atrodė visiška nesąmonė, o tarpais krėtė šiurpuliukais“.

Atskiros liaupsės vertėjai – mėgavausi kiekvienu žodžiu, išversta tikrai labai profesionaliai, neturėjau prie ko prikibti (visuose 736 puslapiuose pastebėjau tik vieną korektūros klaidą).

Man tikrai labai patiktų padiskutuoti su jau skaičiusiais knygą. Užsienio skaitytojai ją labai liaupsina, o kaip ji lietuviams? 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Nathan Hill
• Leidykla: Alma littera, 2018
• Puslapių skaičius: 736
• Vertėja: Ina Rusenaitė

Knygos dėka viliuosi, jog autorius šiuo debiutu nesustos ir sulauksime kitų jo knygų.

37. Taip sukasi pasaulis nuostabus (#11)

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 6 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: 1974 m. rugpjūtis. Brėkštančioje vėlyvos vasaros aušroje nustebę Manhatano gyventojai stebeilijasi į bokštus dvynius… Ant lyno tarp dangoraižių šoka, bėga, straksi paslaptingas akrobatas.

Tuo metu apačioje, purvinose patiltėse, metro tuneliuose, prabangiuose apartamentuose, verda žemiškesnis, bet ne mažiau jaudinantis gyvenimas. Gatvėje uždarbiaujančios prostitutės. Puolusias jų sielas globojantis dvasininkas. Motina, Vietnamo kare netekusi sūnaus. Programuotojai, žaidžiantys su vienais pirmųjų kompiuterių. Trisdešimt aštuonerių metų močiutė, besiverčianti prostitucija kartu su paaugle dukra. Skirtingi jų likimai susipina į vieną atradimų pilną istoriją apie ypatingą dieną, kai dangumi vaikščiojo vyras, o žmonės apačioje užvertę galvas ir sulaikę kvapą stebėjo „meninį amžiaus nusikaltimą“.

Romanas „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ kritikų ir skaitytojų laikomas vienu reikšmingiausių, labiausiai autoriaus kūrybą atspindinčių kūrinių. (Aprašymas skolintas iš sofoklis.lt puslapio).

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knyga tarsi linksmieji kalneliai – teko pabūvoti ir labai aukštai, ir labai žemai. Manau, taip atsitiko dėl keleto aspektų:

– aprašomų veikėjų. Jų, kaip jau supratote, yra 11 ir visi išties skirtingi. Vieni mane labai sudomino, privertė susimąstyti, kiti – nepaliko jokio įspūdžio. Tad, jei nuoširdžiai, nors knygą perskaičiau ką tik, galėčiau įvardinti 6 veikėjus. Kitų tiesiog neprisimenu. Galvoju, gal pernelyg pretenzinga buvo skaitytoją apkrauti tokia veikėjų gausa? Kita vertus, knygai įpusėjus daug kas stoja “į vietas“ ir jei pradžioje susieti herojus tarpusavy buvo sunku, vėliau viskas paaiškėja. Čia toks tarsi prizas kantriam skaitytojui, momentas, kai gali sakyti: “ahaa, tai va kaip čia“, bet ar tai atperka minutes, kuomet žvilgčiojau, kiek vieno ar kito veikėjo aprašymui dar liko puslapių, nesu tikra.

– autoriaus rašymo stiliaus. Mano skoniui jis pasirodė šiek tiek per padrikas. Tarsi norima sukurti lengvumo įspūdį, tačiau iš to lengvumo net per sunku buvo. Teko ne kartą pradėti skaityti pastraipą iš naujo, nes tiesiog visiškai nesuprasdavau, ką ja norima pasakyti, o galiausiai suvokdavau, kad nieko nenorima pasakyti, o tiesiog kuriamas veikėjo charakteris. Tačiau, kas tikrai patiko, tai kai kurios mintys, metaforos, išminties perliukai, kurių dėka stabtelėdavau ir pamąstydavau apie tam tikrus gyvenimo niuansus. Pavyzdžiui, “…kartais šiame gyvenime yra daugiau grožio, nei pasaulis gali ištverti.“ 

– kūrinio stiliaus. Tai alegorinė knyga, ji nėra paprastas romanas, tinkamas paprastam, jaukiam vakarui. O aš tikėjausi būtent to, todėl teko nusivilti. Šiam kūriniui reikia susikaupti, norint pastebėti visus slaptus palyginimus, reikia skaityti plačiai atmerktom akim. Tuomet akylas skaitytojas įžvelgs gilių prasmių ir bus maloniai nustebintas. Deja, šiuo metu nesu tokia skaitytoja, man dabar toks etapas, kuomet iš knygų noriu kažko, ko nereiktų jaukintis, noriu istorijų, kurios tiesiog “liptų“.

Įdomiausia knygoje buvo kai kurių veikėjų likimai, nuobodžiausia – momentai, kuomet buvo rašoma apie lyno akrobatą. Nors istorija su akrobatu – tikra, o visa kita – išgalvota, visgi juntama, jog knygoje mažai dėmesio buvo skiriama akrobatui ir daugiau – lyno, kaip metaforos vaizdiniui. Tačiau galvoju, jog tai buvo daroma sąmoningai.

Prieš skaitant šią knygą rekomenduoju susipažinti su autoriumi, ir perskaityti jo interviu. Manau, jog tai padės į knygą pažvelgti kitaip ir nuspręsti, kada būtent esate pasiruošęs ją skaityti, nes kartoju, bet kokiam eiliniam vakarui knyga netiks. 🙂 Interviu su autoriumi rasite čia. 

Smalsumo vedina goodreads.com paskaičiau kitų skaitytojų komentarus apie knygą ir radau vieną, super taikliai apibūdinantį, ką aš jaučiau skaitydama:

Paul Bryant (irgi įvertino 2 iš 5):

“This won the national book award
Which didn’t stop me from becoming bored“ 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Colum Mccann
• Leidykla: Sofoklis, 2015
• Puslapių skaičius: 432
• Vertėja: Milda Baronaitė

Knygos dėka sužinojau, jog 1974 metais Filipas Peti iš tiesų ėjo lynu, ištiestu tarp Pasaulio prekybos centro dangoraižių.

35. Pribuvėjos išpažintis (#9)

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Paini istorija apie meilę, draugystę, paslaptis ir pasiaukojimą. Noelė, Tara ir Emerson – trys artimos draugės, kurių gyvenimai apsiverčia aukštyn kojomis, kuomet Noelė randama negyva. Moters, pašventusios savo gyvenimą kūdikių atėjimui į šį pasaulį, mirtis užmena ne vieną mįslę ir priverčia suabejoti – kiek gerai moterys pažinojo viena kitą.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Tai antroji Dianos Chamberlein knyga, kurią perskaičiau. Ją pasirinkau ne atsitiktinai – knyga liaupsinama, kaip viena labiausiai autorę išgarsinusių kūrinių, internete knibžda teigiamų atsiliepimų apie ją. Tikėjausi, jog nenusivilsiu.

Tačiau realybė ta, kad pirmoji skaityta autorės knyga –  “Paskutinis pabėgimas“ – man paliko kur kas didesnį įspūdį. Pribuvėjos išpažintis, tai istorija, kuri man pasirodė pernelyg dramatiška ir paini, toli nuo tikrovės, kažkiek dirbtina.

Noelė – kaip ir jos mama dirbo pribuvėja, ji visą savo gyvenimą rūpinosi kitais, žmonės ją žino kaip nuoširdžią, visada pasiruošusią padėti, geraširdę moterį. Taros, Emerson ir Noelės draugystė tvirta, patikrinta laiko ir įvairių išbandymų. Gyvenimas teka įprasta vaga, kol mirus Noelei į paviršių pradeda lįsti sunkiai protu suvokiamos paslaptys.

Pabrėšiu – sunkiai protu suvokiamos. Skaitant knygą tikrai ne kartą varčiau akis, na tikrai – dramos ryškiai per daug. Be to, veikėjai gana paviršutiniški, be tvirto charakterio, nesudominantys. Būtent atvirkštinė emocija mane taip kaustė “Paskutiniame pabėgime“ – ten veikėjai labai pagaulūs, juos pamėgti arba nekęsti labai lengva, dar iki dabar puikiai prisimenu jausmą, kurį kėlė minėta knyga.

Visgi nesigailiu skaičiusi, žadu perskaityti dar ne vieną Chamberlain knygą, nes kas man patinka jos kūryboje, tai lengvas rašymo stilius, malonumas, kurį sukelia jos knygų skaitymas. Net jei ir išvardinau nemažai trūkumų, skaitant “Pribuvėjos išpažintį“ vis tiek apie nieką kitą negalvojau ir knyga puikiai padėjo “atsijungti“ nuo pasaulio. O kartais tik tiek ir reikia. Juk negali visos knygos būti šedevrai, ar ne? 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Diane Chamberlain
• Leidykla: Alma littera, 2012
• Puslapių skaičius: 384
• Vertėja: Regina Šeškuvienė

Knygos dėka supratau, kad negalima aklai pasikliauti internautų atsiliepimais ir visada verta susidaryti savo įspūdį apie išliaupsintą kūrinį.

32. Dingusi Džudė (#6)

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Mažametės (5m. ir 9m.) sesės susibara. Mažoji įsižeidusi nukulniuoja gatve, o vyresnioji Kim neskuba jai įkandin. Galiausiai išsiruošusi jos ieškoti – neberanda. Po 8 metų pradeda aiškėti detalės, galų gale atskleidžiančios, kas nutiko Džudei.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygos, istorijos apie dingimus – man jau savaime patinka dėl savo jautrios temos. Tačiau ši buvo išimtis. Pirmiausia painus pasirodė autorės rašymo stilius. Dabartį labai staiga keičia prisiminimų vaizdavimas ir tik įpusėjus į pastraipą supranti, kad jau čia kalbama apie praeitį. Tai be galo erzino, be to, tie išgyvenimai nuobodūs, lėti.

Pats siužetas irgi nuvylė. Galėčiau sakyti, jog knygos esmė – artimųjų skausmo (ypač sesers Kim) vaizdavimas. O tai, turiu pripažinti, nėra taip įdomu, kaip narpliojimas – kurgi dingo ta mergaitė.

Galiausiai, paskutinis knygos trečdalis davė man tai, ko laukiau – šiek tiek intrigos ir detalių apie dingimą. Na, bet pabaiga labai nuvylė. Visa laimė, kad knyga labai plonytė. Realiai – vieno prisėdimo, tik aš ištempiau jį, nes teko prisiversti skaityti, nenorėjau mesti neperskaičius antros knygos šiemet (pirmoji, kurios nepabaigiau , J. Picoult – Kita širdis).

Knygos nerekomenduoju. Tačiau kaip ir visada – skonis draugų neturi, gal jums patiktų.

Faktinė informacija:

• Autorius: Annie Cassidy
• Leidykla: Gimtasis žodis, 2006
• Puslapių skaičius: 141
• Vertėja: Regina Šeškuvienė

Knygos dėka nieko nesužinojau.

31. Tarp pilkų debesų (#5)

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai istorija apie vieną, karo išblaškytą, šeimą ir tuo pačiu apie tūkstančius tą patį patyrusių šeimų. Veiksmas knygoje rutuliojasi penkiolikmetės paauglės Linos akimis. Nuo pat akimirkos, kuomet ją ir jos šeimą ištremia, iki žiaurumų, kuriuos jai ir jos likimo draugams tenka patirti.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Nuostabi knyga. Dar viena istorija, dar vienas karo aukų liudijimas. Aš nežinau, ar Rutos Sepetys knygos yra įtrauktos į privalomąją literatūrą mokiniams, tačiau manau, jog turėtų būti įtrauktos. Tokių istorijų mes, gimę jau laisvoje Lietuvoje, jokiais būdais negalime ignoruoti ir leisti joms užsimiršti.

Aš esu skaičiusi išties nemažai knygų apie tremtį. Šios pradžia man kažkiek priminė “Mano vardas Marytė“, “Anos Frank dienoraštis“. Tačiau nuo vidurio buvo sunku atsiplėšti. Jutau autentiką ir be galo įsigyvenau į istoriją. Nekalbu apie pačią pabaigą – verkiau nesustodama. Istorijos centre – Lina, jos brolis Jonukas, mama, tėtis. Iš vieno lagerio į kitą keliama šeima (tėtis nuo jų atskirtas) patiria visus įmanomus žiaurumus, alkį, speigą, išnaudojimą, ligas. Lina visa tai perteikia savo kūryboje – tapydama, piešdama. Kad ir kaip tai pavojinga, mergaitei tai yra vienintelis paguodos šaltinis, būdas numalšinti įniršį, paliudyti žmonių patiriamą skausmą.

Kaip ir “Druska jūrai“, čia autorė taip pat nagrinėja žmogiškumo baisiausiomis sąlygomis temą. Tad kaip ir kai kurie minėtos knygos veikėjai, čia mane taip pat be galo žavėjo tragiškiausias negandas patyrusiųjų gerumas, pakantumas, meilė kitam, netgi savo priešui. Apskritai tokios knygos (kad ir “Dievų miškas“, “Žmogus ieško prasmės“) kartoja tą patį – įmanoma išlikti žmogumi, niekas negali atimti orumo, garbės, net ir pačiomis tragiškiausiomis sąlygomis. Žinoma, tai yra neapsakomai sunku, tačiau tai palaiko viltį, neleidžia pasiduoti.

Mergaitei Linai būdingas paaugliškas maištas, stiprus neteisybės netoleravimas, karštakošiškumas vardan tiesos. Tokius jausmus mačiau ir savyje, kuomet tik pradėjau pažintį su tokio pobūdžio literatūra. O tai buvo irgi paauglystėje. Man vis kilo naivūs klausimai – na kodėl to Stalino, to Hitlerio kas nors nepaima ir nenužudo? Kaip jie gali šitaip kankinti žmones ir niekas (kitos šalys) nieko nedaro?? Tai baisu, nesuvokiama, nepakeliama.

Tremtį patyrę žmonės sumokėjo kainą, dėl kurios mes esame laisvi. Privalome amžinai tai atsiminti ir amžinai būti jiems dėkingi, su pagarba ir meile neleisti užmarštin nugrimzti baisumams, kuriuos jie patyrė. Ši tema ypač svarbi šiemet – minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Visi privalote perskaityti šią knygą.

Faktinė informacija:

• Autorius: Ruta Sepetys
• Leidykla: Alma littera, 2011
• Puslapių skaičius: 336
• Vertėja: Lina Būgienė

Knygos dėka dar kartą susimąsčiau apie laisvę, žmogaus galimybes, karų žiaurumus ir niekuo dėtas aukas. Stalinas jų išžudė apie 2 milijonus.

30. Paskutinis pabėgimas (#4)

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Negana to, kad Suzana užtinka savo vyrą lovoje su kita moterimi, jiedu dar nori prisiteisti ir 11 mėnesių Suzanos sūnaus Tailerio globą, nors iki tol vyrui vaiko visai nereikėjo. Viską šioje situacijoe lemia pinigai ir Suzanai nelieka nieko kito, kaip pabėgti kartu su sūneliu.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Skaityti šią knygą man buvo vienas malonumas. Būtent dėl to jai duodu 5-etą. Nors akimirką pagalvojau, kad 5 gauna ir tokios rimtos, vertingos knygos kaip “Druska jūrai“ ir tarsi kažkiek keista, jog ir lengva drama, ir toks svarbus kūrinys gauna vienodą įvertinimą, tačiau noriu pabrėžti, jog “Paskutinis pabėgimas“ aukščiausią įvertinimą gauna ne dėl paties turinio, o dėl malonumo, kurį suteikė skaitymo procesas.

Ko gero tiktų sakyti, jog tokį įvertinimą gauna pati autorė. Tai yra pirmoji mano pažintis su žymiąja D. Chamberlain. Sakyčiau, jog pažintis labai vykusi. Knyga mane tiesiog prikaustė. Skaityti norėjosi kiekvieną laisvą minutę.

Pirmiausia nustebino tai, kad veikėjai pasirodė labai tikroviški, natūralūs, su tikrais jausmais ir išgyvenimais. Vieniems jų buvo labai lengva pajusti palankumą, kitiems – priešiškumą, tretiems – ir tą, ir tą vienu metu. Suzanos jaučiuosi labai pasiilgusi, gaila, kad knyga baigėsi, norėčiau tokio serialo, kad galėčiau su veikėjais “matytis“ nuolat. 🙂

Tema, kurią autorė nagrinėja, taip pat labai svarbi. Kėlė pyktį tai, jog vaiko globą gali nulemti pinigai ir tam tikros ligos. Tailerio mama gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Ir nors tai buvo būtent dėl potrauminio streso, kurį patyrė po vyro išdavystės, vien pats buvusio, laikino psichikos sutrikimo faktas teismui pasirodo svarbesnis už Suzanos motinystės įgūdžius ir atsidavimą.

Buvo kelios vietos, kurios kėlė klaustukų. Man pasirodė, kad Amerikoje šitaip dingti yra labai paprasta. Pernelyg lengva buvo gauti naujus dokumentus su naujomis pavardėmis, pasisavinti mašinos numerį, dingti visiškai be pėdsakų. Tačiau šie niuansai nebuvo įkyrūs ir mėgautis skaitymu netrukdė. Labai rekomenduoju šią knygą atostogoms, ilgajam savaitgaliui, vasarai ar popietėms, kuomet norisi gero, malonaus, kokybiško laiko su knyga.

Ilgai nelaukusi tikrai imsiu ir kitą D. Chamberlain knygą.

Faktinė informacija:

• Autorius: Diane Chamberlain
• Leidykla: Alma littera, 2017
• Puslapių skaičius: 360
• Vertėja: Loreta Gema Baltaduonė

Knygos dėka susimąsčiau, kokie talentingi būna rašytojai. Kaip įmanoma taip įtaigiai ir jausmingai, o tuo pačiu paprastai, perteikti svarbias temas, išgalvotas istorijas, sudominti skaitytoją, įtraukti jį į skaitymo procesą ir nepaleisti iki pat paskutinio puslapio.

28. Druska jūrai (#2)

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai istorija apie 4 likimus, sudaužytus antrojo pasaulinio karo metu. 2 vokiečiai, lenkė ir lietuvė, kaip ir tūkstančiai kitų Rytprūsių bei Baltijos šalių gyventojų, bėga nuo sovietų kariuomenės. Bėga į uostą, kuriame laukia laivai, padėsiantys persikelti į Vokietiją. Tačiau persikelti pavyksta ne visiems. “Wilhelm Gustloff“ tragedija yra didžiausia istorijoje(aplenkusi garsujį Titaniką ir kitas laivų katastrofas).

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Oho. Šis žodis per menkas apibūdinti emocijas, apėmusias perskaičius knygą ir, žinoma, ją skaitant. Antrojo pasaulinio karo tema mane domina nuo pat paauglystės, pradėjusi su Ana Frank tiesiog negaliu nustoti domėtis panašiomis istorijomis. Apskritai – karo metu dužę žmonių likimai, mano manynu, negali būti pamiršti. Jie privalo nugulti į knygų puslapius ir negali išnykti. Tai yra siaubinga, baisu ir nesuvokiama, bet tokia yra realybė ir man atrodo labai niekšiška nuo jos bėgti.

Na jei kalbant apie patį romaną, pirmi puslapiai kiek glumino, nes teko perprasti rašymo stilių, tiksliau – susipažinti su vėikėjais, kadangi epizodai buvo aprašomi iš kiekvieno jų perspektyvos. Tačiau juos pažinus, išmokus vardus, skaityti tampa labai įdomu. Jutau stiprų palankumą Joanai, Florianui ir lenkiukei. Mane žavėjo, kaip karo, bado, skurdo, stingdančio šalčio akivaizdoje jie gebėjo išlikti žmonėmis, geresniais, nei kartais būname mes, toli gražu nepatiriantys nepritekliaus. Tuo pačiu, tiesiogine to žodžio prasme šlykštėjausi tuščiagarbiu vokiečių kareiviu. Tiesą sakant, kai kurių jo “laiškų“ net neprisiverčiau perskaityti, toks atgrasus jis man buvo. Vien tai, kaip stipriai veikėjų charakteriai įsismelkia į skaitančiojo sąmonę, rodo knygos unikalumą. Man atrodo, neatsirastų abejingų, skaitančių knygą “paviršiukais“, nori nenori – ji iškart įtraukia.

Knygoje gvildenamos meilės, pasiaukojimo, atsakomybės ir gerumo temos. Tuo pačiu iškyla ir baisiausios ydos – godumas, savanaudiškumas. Nejučia vis stačiau save į veikėjų pozicijas. Vis kėliau klausimą – kaip aš elgčiausi jų vietoje? Ar sugebėčiau išlikti tokia tauri, kaip jie? Prisipažinsiu, kad ir kaip kvailai beskambėtų, bet panašiose istorijose visada stebiuosi šalčiu. Man kyla nuostaba ir klausimai – kaip įmanoma stingdančiame šaltyje keliauti apsirengus vos keliom drapanėlėm? Kaip jie nesuserga?? Kaip jie miega kažkokioje vėjo košiamoje pašiūrėje?? Kaip jie alkani turi jėgų tokiame šaltyje sukarti kelis šimtus kilometrų? Žmogaus galimybės nesuvokiamos.

Manau, tai yra knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas ir taškas.

Faktinė informacija:

• Autorius: Ruta Sepetys
• Leidykla: Alma littera, 2010
• Puslapių skaičius: 320
• Vertėja: Zita Marienė

Knygos dėka sužinojau apie pačia didžiausią istorijoje laivo tragediją. Siaubingai gėda, kad iki tol nežinojau. “Wilhelm Gustloff“ katastrofa pasiglemžė per 9000 gyvybių. Gelbėjimosi valtyse, stingdančiame šaltyje buvo išgelbėti apie 1200 žmonių.