27. Devyniolika minučių (#1)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: “Sterlingas yra nedidelis, niekuo neišsiskiriantis JAV miestelis, kur niekada nieko nevyksta – iki tos dienos, kai jį sukrečia pritrenkiantis smurto aktas. Atsipeikėję miestelio gyventojai privalės ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir suvokti savo vaidmenį tragedijoje. Džouzė Kormjer, bylą nagrinėjančios teisėjos paauglė dukra, buvo pačiame tragiškų įvykių centre ir galėtų būti kaltinimo liudytoja, tačiau neprisimena, kas įvyko prieš jos akis… O gal prisimena, bet dėl paslaptingų priežasčių sąmoningai pasirinko tylą?“ aprašymą pasiskolinau iš knygos.lt puslapio.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knyga kėlė begalinį susidomėjimą. Nenorėjau veikti nieko kito – tik skaityti. Pati šaudymo mokykloje tema labai domino, ir man norėjosi kuo greičiau išgirsti Piterio motyvus, įsijausti tiek į jo, tiek į šaudymo aukų emocijas. Autorė kaip visada puikiai įsigilino į teisinius ir visus kitus specifinius dalykus, kurie jos kūriniams suteikia tikroviškumo, padeda įtikinti skaitytoją. Gana įdomus buvo ir vertėjos darbas, nustebdavau tekste radusi tokius žodžius kaip “aure“ ar išsireiškimus “tau ant manęs kaip iš penkto aukšto“. Iš pradžių tai kiek glumino, bet po to pripratau.

Knygai stiprų ketvertą duodu už svarbios temos gvildenimą, už tai, kad buvo labai įdomu skaityti apie teismo procesą, jo užkulisius, psichologines teisiamojo charakteristikas, socialinį paauglių gyvenimą, maloniai nustebau tekste radusi jau pažįstamą veikėją Patriką (iš kitos autorės knygos “Lemtingas sutapimas“). Bene stipriausias ir labiausiai nustebinęs dalykas knygoje man buvo jos pabaiga. Dėl Piterio likimo neabejojau, numaniau, kad baigsis taip, kaip ir baigėsi, bet kas bus su Džouze, nė neįtariau. O įdomiausiai ir greičiausiai “susiskaitė“ paskutinieji puslapiai, kuriame vyko teismo procesas, vis pastebiu, kad teisminiai dalykai mane labai domina.

Visgi iki penketo pritrūko tam tikrų niuansų. Pirmiausia, labai anksti sumečiau, kurie veikėjai “sukibs poron“. Taip pat knygose mane erzina, kuomet moterys, suaugusios, turinčios vaikų, padariusios stulbinančią karjerą, piešiamos kaip visiškos analfabetės virtuvėje. Nu niekaip niekaip nepatikėsiu tuo. Juk kažkaip vaiką tai užaugino? O čia rašoma, kad nemoka užsikaisti virdulio ar iškepti blynų. Buvo bandoma kažkaip komiškai pavaizduoti tą veikėją, bet ji man visgi gavosi netikra. Dar kiek prailgo skaityti apie visą Piterio ir Džouzės vaikystę, nes gana greitai buvo galima susidaryti jų portretą, tad kokiu šimtu puslapių trumpinčiau knygą išmesdama tuos plačius aprašymus. Tačiau labiausiai mane stebino ir pykdė patyčių situacija, o tiksliau – suaugusiųjų reakcija. Na kaipgi įmanoma nekreipti dėmesio į tai, kad vaiką stumdo koridoriuose, trenkia jį į spinteles, numauna kelnes prie visų, kiša galvą į unitazą (čia iš viso, visada galvojau, kad tik amerikietiškų filmų klišė yra). Man nesitiki, kad suaugusieji tokie abejingi gali būti, tad knyga neįtikino šiuo aspektu. Pati iš profesinės pusės į patyčių reiškinį esu gana įsigilinusi, matau, kaip su tuo dirbama mūsų aplinkoje, pati su tuo dirbu, tad labai sunku patikėti tokiu suaugusiųjų žiaurumu.

Nors tikrai nenoriu sakyti, kad visur ir visada viską suaugusieji pastebi, neabejoju, kad yra vaikų, kurių niekas negina, ir labai apgailestauju dėl to. Tikiuosi, jie ras pagalbą. Jaučiu pareigą parašyti, jei kartais skaito koks nors skriaudžiamas vaikas ar paauglys – nebijok kreiptis pagalbos. Jei artimoje aplinkoje neturi žmogaus, kuriuo pasitiki, kreipkis į savo ugdymo įstaigos psichologę/psichologą ar į Jaunimo liniją ir nelik vienas su savo sunkumais.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jodi Picoult
  • Leidykla: Alma littera, 2010
  • Puslapių skaičius: 560
  • Vertėja: Mėta Žukaitė

Knygos dėka iš arčiau susipažinau su Amerikoje neretai sutinkamu reiškiniu – šaudynėmis mokykloje.

26. Dievas skambina vienąkart

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Nedidelio Mičigano valstijos miestelio gyventojai sulaukia keistų skambučių – jiems iš dangaus skambina jų mirę artimieji. Miestelėnai į tai reaguoja įvairiai – vieni tiki ir džiaugiasi tokia Dievo malone, bei jo egzistavimo įrodymu, kiti niršta ir smerkia tokius, jų manymų, juokus. Bet kokiu atveju – miestelis sulaukia reporterių bei visos šalies susidomėjimo, abejingų nelieka. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Kas ten skambina ir dėl ko?

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą yra iš tų, kurios skaitosi labai lengvai ir greitai. Turint laiko, ją drąsiai įmanoma praryti vienu prisėdimu. Pati jaučiausi įsitraukusi ir sudominta, buvo sunku suprasti, kas vyksta ir atspėti pabaigą, nors įtarimų kilo įvairiausių. Pagrindinis knygos herojus – Salis – praradęs žmoną ir vienas auginantis mažametį sūnų, siunta iš pykčio dėl šių skambučių ir žūtbūt stengiasi įrodyti, kad jie – kažkieno piktas pokštas, kadangi ir pats jo sūnelis pradeda laukti skambučio iš mirusios mamos. Praktiškai apie tai ir sukasi knyga – jis netiki, pyksta, o dauguma – tiki, džiaugiasi. Aišku, čia labai apibendrinau, veiksmo knygoje netrūksta, viskas aprašoma iš įvairių žmonių perspektyvos, nagrinėjami tikėjimo, vilties klausimai. Į knygą galima pažvelgti dvejopai – kaip į istoriją, su šiek tiek detektyvinių elementų, arba kaip į kūrinį, skatinanti kelti tikėjimo klausimus, kviečiantį pasvarstyti – o ką daryčiau, kuo tikėčiau, kuo apskritai tikiu aš? Manau, jog pati nejučia labiau susitelkiau į siužeto vingių, nei į moralės paieškų temą. Tam, kad pajusčiau knygos “galią“, man ji turėtų būti šiek tiek stipresnė, norėtųsi mažiau buitiškumo ir truputį tikresnių dialogų. Kaip istorija ji irgi nėra tobulai išdirbta, atskleista tiesa mane truputį nuvylė. Tačiau tikrai džiaugiuosi knygą perskaičiusi vien dėl to, kad ji kažkuo kitokia, vienu metu ir lengva, ir paliečianti emociškai. Laisvalaikiui, jaukiam savaitgaliui su arbata – tikrai puikus pasirinkimas. Be to – didelis riebus pliusas už viršelį. Man jis be galo gražus. 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Mitch Albom 
  • Leidykla: Baltos lankos, 2016
  • Puslapių skaičius: 336
  • Vertėjas: Tadas Juras 

Knygos dėka susipažinau su JAV gerbiamu ir garsiu bestselerių autoriumi, kurio knygos populiarios visame pasaulyje. Rašymo stilius užkabino, todėl svarstau paskaityti ir kitus jo kūrinius, pvz., “Laiko saugotojas“. 

23. Vegetarė

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 1 dieną

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Moteris, vieną dieną nubudusi po kankinančio košmaro nusprendžia nebevalgyti mėsos. Į šią žinią jos vyras bei šeima (tėvai, sesuo) sureaguoja nepalankiai. Nevalgymas tęsiasi iki drastiškų pasirinkimų bei pasekmių.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą taip greit perskaičiau ne dėl to, kad man ji labai patiko, o dėl to, kad dalyvavau 24 valandų skaitymo iššūkyje. Tačiau tuo  visai nenoriu pasakyti, kad knyga man nepatiko. Tiesą sakant, negaliu apsispręsti. Gal čia dėl to, kad knygą perskaičiau vienu ypu, nestabtelėjau pagalvoti, apmąstyti tam tikrų vietų. Tiesiog ėmiau ir prarijau. Visgi nuo apmąstymų nepabėgau, nes kurį laiką po to (kelias dienas) knyga man vis lindo į galvą, nepajėgiau išmesti jos iš savo minčių. 

Kūrinys viešojoje erdvėje pristatomas taip: Pietų Korėjos autorės Han Kang romanas „Vegetarė“ – graži, bet žiauri, baugi, bet kerinti istorija apie maištą ir tabu, naikinančią aistrą ir erotiką, nesutaikomą skirtingų asmenybės pusių – godžios ir primityvios bei atsakingos už šeimą ir visuomenę – konfliktą ir netikėtą, beveik kafkišką, sielos metamorfozę. Kitaip tariant – knyga gili, ją skaitant ir norint pastebėti visas pateikiamas alegorijas reikia būti atidžiam, ko gero, netgi šiek tiek išmanyti tam tikrus Pietų Korėjos niuansus, pažiūras bei žmonių gyvenimo būdą. Visgi, nagrinėjamos tiesios yra aktualios visai žmonijai, narpliojami moraliniai klausimai, etika, atsakomybės. Knyga yra tituluojama kaip  viena geriausių 2016 metų knygų, gavo The Man Booker International premiją, tačiau, tam, kad pajusti knygos jėgą reikia būti intelektualiu skaitytoju arba – labai atidžiu, smalsiu skaitytoju. Tai nėra lengvas vasaros kūrinys, vietomis dėl knygos mane ėmė pykinti, kartais galvodavau – wtf?, akimirkomis šlykštėdavausi siužeto vingiais, retsykiais – svarsčiau, kiek iš tiesų žmogus turi teisių į savo kūną? Ko gero, šis klausimas man ir yra labiausiai įstrigęs. Iki kada mes esame savo kūno šeimininkai? Kol nepradedame jo alinti? Nes tuomet įsikiša artimieji, gydytojai ir daro taip, kaip tau yra geriau, nesvarbu, nori tu to ar ne. Žinoma, tai jau laikoma psichine liga, bet visgi… 

Knygą rekomenduoju bendram išprusimui. Pati neatmetu galimybės, kad perskaitysiu ją kada nors dar kartą. Na, o dabar visai siūlau susipažinti su knygos rezenzija, ten gana tvarkingai ir aiškiai išdėstomos paslėptos prasmės, kurių, greitai skaitant, įmanoma ir nepastebėti: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-han-kang-vegetare-sukreciantis-alegoriskas-ir-groteskiskas-romanas-286-789038

Faktinė informacija:

  • Autorius: Han Kang
  • Išvertė: Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas
  • Leidykla: Vaga, 2017
  • Puslapių skaičius: 208
  • Knyga apdovanotas prestižine The Man Booker International 2016 premija, The New York Times Book Review, Time, Publisher’s Weekly, Wall Street Journall, Elle, The Economist , The Huffington Post išrinkta viena geriausių metų knygų.

Knygos dėka jaučiuosi susimąsčiusi ir supratusi, kad greitai skaityti vertėtų lengvesnio turinio knygas. O tokio pobūdžio kūriniams, ko gero, dar turiu “pribręsti“.

22. Erškėčių paukščiai

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 4/5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 22 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: “Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – draudžiama jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė.“ 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Mano šios vasaros atradimas. Kadangi dalyvauju “Vasara su knyga“ organizuojamame skaitymo iššūkyje viena iš užduočių buvo perskaityti knygą, kuri patiko mano tėvams. Paklausiau mamos patarimo – ji rekomendavo “Erškėčių paukščius“. Man taaip patiko! 

Pirmiausia labai “užkabina“ tai, kad su pagrindine veikėja – Mege – autorė leidžia susipažinti, kuomet ji yra dar maža – 4 metų mergaitė. Stebint jos augima, aplinką, auklėjimą, skausmus ir džiaugsmus aiškiai matosi, kaip formuojasi mergaitės charakteris, įsitikinimai, dėl to yra lengviau suprasti vienus ar kitus jos pasirinkimus Megei suaugus.

Pagrindinė knygos tema – Megės ir kunigo meilė. Galiu pasakyti, kad būtent šis aspektas mane truputį glumino. Labiausiai turbūt tai, kad Megė ir Ralfas (kunigas) susipažino tuomet, kai Megei buvo 5-eri, o jam – gal apie 30. Jau tada iš karto mergaitė jį sužavėjo, bet, jei atvirai, sunku buvo vyti šalint mintis apie tai, kad toks susižavėjimas yra kiek keistas ir nederamas. Nors tuo metu, kunigas ėmėsi ją tiesiog globoti, suteikti rūpestį ir dėmesį, kurio ji negaudavo savo šeimoje, o jų meilė pradėjo skleistis kuomet Megė buvo beveik pilnametė vis tiek buvo ne visai jauku. Kad ir kaip bebūtų, man reikėjo dėti pastangas, kad nustumčiau į šalį savas mintis, tad džiaugiausi, kad knygoje veiksmas rutuliojasi gana greitai ir netrukus Megė tapo pilnametė.

Ir nors įvykiai keitėsi pakankamai greitai, pačia knygą galėčiau apibūdinti kaip lėtą, ramią… Ji gana ilga, tokia, kurią skaitai pamažu, apmąstant pokyčius, vykstančius veikėjų gyvenime, įsivaizduojant aplinką, kurią taip vaizdžiai autorė aprašo (kartais netgi pernelyg vaizdžiai ir ilgokai).

Knyga suskirstyta laikmečiais, kurių įvykių centre vis kitas veikėjas. Labai įdomu įsigilinti į įvairių herojų perspektyvą, geriau juos pažinti ir suprasti. Taip pat labai aiškiai vaizduojamas tuometinis moters vaidmuo – namų šeimininkė, neturinti teisės išsakyti savo nuomonę, privalanti sunkiai dirbti ir gimdyti vaikus. Tai padeda vertinti ir branginti dabar turimas galimybes, pasirinkimus bei kelia gailestį, kad kai kuriose šalyse moterys vis dar tokios pat beteisės… Knyga padeda suvokti trapią laiko tėkmę, prisiminti savo pačios šeimą, apmąstyti kartų skirtumus ir suprasti, iš kur tie skirtumai atsiranda. 

Klasika, kurią perskaičiusi labai džiaugiuosi. Knyga man kažkuo priminė “Džeinę Eir“, kuri man taip pat be galo patiko.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Colleen McCullough
  • Išvertė: Kristina Miliūnienė
  • Leidykla: Tyto alba, 2006
  • Puslapių skaičius: 646

Knygos dėka labai daug mąsčiau apie savo šeimą ir jos kartas, charakterius bei likimo vingius, moterų galimybes. Ko gero, kiekviena šeima turėtų ką papasakoti ir net jeigu tai nebūtinai taip pikantiška, kaip meilė kunigui, tačiau, neabejoju, dažnu atveju taip pat būtų verta knygos. 🙂  

Processed with VSCO with f2 preset

21. Gyvulių ūkis

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Jaučiu, kad pati neparašysiu geriau, tad cituoji knygos nugarėlę: „Gyvulių ūkis“ – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Skaičiau beveik neatsitraukdama. O dabar aprašydama jaučiuosi sumišusi – bijau, kad nederamai aprašysiu šią knygą, kad nesugebėsiu atskleisti jos svarbumo, kad neturiu ir nemoku tokių žodžių, kurie pakankamai pabrėžtų jos nuostabumą. Tad ko gero nė nesistengsiu padaryt neįmanomo, vietoje to, verčiau pamėginsiu parašyti, kuo man ji taip patiko. 

Pirmiausia, ji yra tokia dvejopa, kad iki šiol iki galo nesuvokiu autoriaus talento sujungti tokį subtilų, baisų, privertusį žmonių milijonus kentėti turinį su tokia paprasta, groteskiška, bukai genialia forma. Absoliučiai kiekvienas, bet kokio amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties bei pažiūrų žmogus net ir stengdamasis negalėtų nesuprasti to, ką autorius nori parodyti. Net ir pats akliausias ir diktatūrą garbinantis žmogus, perskaitęs šią knygą pasijustų truputį… kvailas. O masės, visi likusieji, turėtų pajusti pyktį – kaip lengvai mumis gali manipuliuoti aukštesnieji, tie, kurie buvo išrinkti tarnauti mums, tačiau elgiasi taip, tarsi jų tarnai būtume mes. 

Nuo pat paauglystės, knygos, susijusios su diktatūra, karais, holokaustu, trėmimais man buvo labai įdomios, nors tai, ko gero, netinkamas žodis, kuomet kalbama apie tragedijas. Tinkamesnis būtų – svarbios, jos man yra labai svarbios. Todėl pasidalinsiu mane nustebinusiu dalyku – nuėjusi į savo biblioteką ir ieškodama Orvelo kūrybos buvau nusiųsta prie “Fantastikos skyriaus“. Nenuslėpiau savo nustebimo ir bibliotekos darbuotojos pasiteiravau, kuri “Gyvūlių ūkio“ dalis yra fantastika? Ji tik gūžtelėjo pečiais: “Nurodymą knygą perkelti į šį skyriu gavome iš aukščiau“. Iš aukščiau? Nuoširdžiai – labai norėčiau išgirstų tų “iš aukščiau“ motyvus knygą nugrūsti šalia “Saulėlydžio“… ?

Faktinė informacija:

  • Autorius: George Orwell
  • Išvertė: Edita Mažonienė
  • Leidykla: Jotema 2015 
  • Puslapių skaičius: 192

Knygos dėka sužinojau, kad tik pasirodžiusi, dėl akivaizdžios kritikos komunizmui, knyga buvo uždrausta Didžiojoje Britanijoje ir Sovietų sajungoje. O iki šiol ji draudžiama Kuboje, Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. 

19. Dešimt minučių

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pagrindinė veikėja Kjara, palikta vyro lankosi pas psichologę, kuri jai pasiūlo išbandyti Rudolfo Šteinerio terapijos metodą – trisdešimt dienų skirti po 10 minučių veiklai, kurios iki tol gyvenime nebuvo išbandžiusi. Knygoje aprašoma kiekviena diena ir kiekviena nauja veikla bei Kjaros potyriai, apmąstymai.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Knygos idėja – super, o išpildymas – pusėtinas. Kjara man pasirodė draugiška, paprasta, maloni, o tuo pačiu naivi, paaugliška. Nors jai jau virš 30 m., įsikibusi vyro ir be jo nematanti savo gyvenimo prasmės. Tiesa, visa istorija apie tai, kaip tos gyvenimo prasmės ji ieško, kaip mokosi gyventi be Vyro (knygoje šis žodis rašomas didžiąja raide), kaip atranda dalykus, kurie visada buvo šalia. Galvoju, kad man truputį atgrasu, kai tokių metų moteris nemoka pasigaminti valgyti, laikosi įsikibusi tėvų, vyro, kitaip tariant – nesubrendusi. Nebrandumas atsikartojo ir jos santykiuose su vyru. Man jų bendravimas priminė santabarbara, kuomet, atrodo, užuot paprastai išsiaiškinus paskęstama metaforose, apsisunkinama ir vengiama atsakomybės, stokojama savigarbos ir, po teisybei, meilės. Taip pat tikėjausi, kad Kjaros 10 minučių bus kupinos labai unikalių potyrių, bet kai kurios iš jų buvo leidžiamos labai primityviai (mano suvokimu). Nors gal čia tame esmė? Gal genialumas slypi paprastume? 

Tiesa, buvo viena vieta, kuomet susigraudinau. Tai buvo vieta, palietusi Kjaros ir jos mamos santykius. Pagalvojau – mano mama lygiai tokia pat: atsidavusi kitiems, pasišventusi savo vaikams, apie save galvojanti mažai. 

Jei knygoje nebūtų 10 minučių idėjos, o vietoje to – tik moters gyvenimo istorija, ko gero, būčiau knygą užvertusi jau po 50 puslapių, tačiau magėjo sužinoti – kokią gi įžvalgą pasidarys Kjara, baigusi šį eksperimentą – ar atsijunkys nuo vyro ir sekinančių santykių? 

Knyga skaityti lengva, puslapiai bėga greitai, tad visai rekomenduoju. Manau, čia viena iš tų knygų, kurios kiekvieną skaitytoją gali paliesti skirtingu aspektu: santykiuose su savimi, su tėvais, su antra puse, draugais, kaimynais, socialinėmis mažumomis, beglobių vaikų tema. Gilių įžvalgų ir minčių čia nerasite, užtat metaforų ir keistokų idėjų visai yra. Vasaros atostogoms skaitinys pats tas. 

Tiesa, knygą autorė vadina daline biografija. Tai mane ir žavi, ir stebina tuo pačiu metu: kurios gi vietos atitinka realybę?

Faktinė informacija:

  • Autorius: Chiara Gamberale
  • Išvertė: Ieva Mažeikaitė
  • Leidykla: Alma littera (2015) (parašyta 2012m.)
  • Puslapių skaičius: 200

Knygos dėka sužinojau, apie R. Šteinerio 10 minučių metodą. Nors internete informacijos apie tai neradau, tačiau pati idėja atrodo paprasta ir viliojanti. Mintyse sukasi noras tai išbandyti. Dar ne šiandien, bet, tikiu, greitu metu.

17. Salemo raganos

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Džekas, buvęs mokytojas, po 8 mėnesių paleidžiamas iš kalėjimo už nusikaltimą, kurio tvirtina nepadaręs – paauglės išprievartavimą. Vyras supranta, jog savame mieste būti nebegali, todėl ieško naujos vietos naujai gyvenimo pradžiai. Atkeliavęs į Salem Folsą jis bando įsitvirtinti dirbdamas indų plovėju, stengiasi niekam nekristi į akis, tačiau miestelis netrukus sužino apie jo praeitį ir vyro nelaimei istorija pasikartoja – jam vėl tenka stoti prieš teismą, kuriame jis kaltinamas 16-metės Džilianos išprievartavimu.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Jaučiuosi dvejopai – viena vertus, nusivyliau autore – jau taaaip viskas panašu į prieš tai skaitytas jos knygas, kad net gali nuspėti, kas įvyks. Kita vertus, teisminiai procesai man visada įdomu, tad antroji knygos dalis neprailgo. Įsivažiuoti į kūrinį buvo nelengva, nes nuo pat pradžių vardai ir veikėjai keičiasi greičiau nei spėji susigaudyti. Mano manymu, knygoje (ypač pradžioje) gausu perteklinės informacijos, kuri visiškai nekabina. Pagrindinio veikėjo ir jo darbdavės meilė kažkokia netikroviška, tad vietas apie tai norisi praskipinti, kaip ir daug ką knygoje. Kūrinyje nagrinėjami tėvų ir dukrų santykiai (jų man buvo per daug), bandoma kurti įtampa ir juntamas skatinimas rinktis – ar tikėti Džeku, ar ne. Aš iškart juo patikėjau, tad nebuvo jokios intrigos “o gal, visgi, jis galėjo tai padaryti…“. Knygą apibūdinčiau kaip paplūdimio skaitalą, kai norisi kažko lengvo, bet trupučiuką intriguojančio. Tie visi raganavimai man atrodė labai neišdirbtas reikalas, autorė galėjo daugiau pasigilinti. Taip pat liko netikroviškumo jausmas apie tai, kad prisimelavusios paauglės nesulaukia jokios atsakomybės, man atrodo, realiame gyvenime būtų truputį kitai. O pati knygos pabaiga sudaro įspūdi, kad buvo norėta skaitytoją šokiruoti, tačiau bandymas pasirodė lėkštas ir neišbaigtas. Prievarta, paauglystė, tėvų ir vaikų santykiai – temos svarbios, tačiau pojūtis, kad jomis buvo bėgama paviršiukais, nustelbia tą svarbumą ir knyga lieka tik paprastas laisvalaikio skaitinys.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jodi Picoult 
  • Išvertė: Loreta Gema Baltaduonė
  • Leidykla: Alma littera (2013)
  • Puslapių skaičius: 488

Knygos dėka sužinojau, apie wicca (tikėjimą, besiremiantį žmogaus ir Visatos santykiu, gamtos jėgų valdymu, raganavimu). Radau, kad pagal knygą yra sukurtas 2011m. filmas, tad būtinai jį pažiūrėsiu. 

12. Lemtingas sutapimas

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Prokurorė, dirbanti su smurto prieš vaikus bylomis, susiduria su smurtu iš kur kas arčiau, nei norėtų – seksualinę prievartą patiria jos penkiametis sūnus. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Jaučiuosi gana susipainiojusi. Knyga sukėlė begalę jausmų, nuo neapsakomo susidomėjimo iki stipraus erzulio. Ko gero, tai turėtų reikšti, kad knyga gera? Na, aš pasakyčiau taip, ne gera, o įdomi. Pradžia žadėjo labai daug, absoliučiai negalėjau atsitraukti, visi įvykiai tokie tikroviški, emocijos puikiai perteiktos, detalės subtilios ir intriguojančios. Na ir tada tas bum: netikėtas posūkis (skaičiusieji supras, o dar tik ketinantiems skaityti nenoriu spoilinti). Po to posūkio kažkaip susierzinau, iki pat galo manęs toks poelgis neįtikino ir visa painiava, užvirusi dėl jo, priminė telemundo presenta. Kai jau susitaikiau, kad kitaip nebus, vėl visai susidomėjau, nes vis išlendančios tam tikros detalės tikrai nustebindavo. Visgi jau po to knyga man tapo gana nuspėjama – Ninos meilės santykiai, galutinis verdiktas ir visa knygos pabaiga būtent tokia, kokią ir numaniau būsiant. 

Skainant bet kokį kūrinį jausmas, kad absoliučiai nenumanai, kur istorija veda, yra kažkas magiško. Ir vos tik pradeda atsirasti tas nuspėjamumo momentas – burtų nebelieka. Mano akimis, autorė labai stengėsi pateikti daug mums tokių BUM, kad liktume nustebę, kilstelėtume antakius. Na aš galvoju, kad truputį su tuo persistengta ir pradėjau pasigesti jausmo “realybėje irgi taip būna!“.

Kalbant apie pliusus, knyga stipri dėl klausimų, kuriuos kelia: kiek toli gali nueiti mama, ginanti savo sūnų? Kiek daug gali atleisti/iškęsti tave mylintis žmogus? Kur yra riba tarp racionalumo ir moralės, kuomet kalbama apie nusikaltimus? Ar visada ir už visas klaidas turi sumokėti? Taip pat didelis pliusas autorei už pastangas įsigilinti į specifinių profesijų niuansus. Tai, kaip ji rašė apie prokurorų, psichiatrų, soc. darbuotojų darbą mane tikrai įtikino. 

Tai yra pirmoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Iki tol esu mačiusi tik filmą “Mano sesers globėjas“, kuris man labai patiko. Bet autorė tikrai užkabino, neabejoju, kad atsiversiu dar ne vieną jos knygą.

Taip pat norisi pagirti vertėją – turtinga kalba, kažkoks lengvumo jausmas skaitant manau yra ne tik rašytojos nuopelnas. Išversti perteikiant kūrinio esmę sklandžiai ir maloniai akiai yra nemenkas talentas. 🙂 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jodi Picoult
  • Išvertė: Ina Rosenaitė
  • Leidykla: Alma littera (2015)
  • Puslapių skaičius: 400

Knygos dėka sužinojau, tiksliau – susimąsčiau, kaip daug lemia mažo vaiko liudymas teisme ir koks jis gali būti trapus, sudėtingas ir traumuojantis.

10. Stiklinė pieno

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5 su minusu
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: 15-metės paauglės iš Lietuvos, patekusios į prekybos žmonėmis pinkles, istorija. Dortė yra gera, dievobaiminga, empatiška ir jautri mergaitė. Jai protu nesuvokiama, kad pasaulyje gali būti tokių žiaurumų, į kuriuos ji pateks. Ko gero dėl to ji ir nesupranta ženklų, rodančių, kad ji tapo prekybos žmonėmis auka ir tikėjo viskuo, kas jai buvo sakoma.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Tai pirmoji mano skaityta H. Wassmo knyga. Galiu pasakyti, kad tikrai skaitysiu ir kitas. Knyga man paliko stiprų įspūdį, skaitant kėlė stiprią emociją, užvertus neleido apie ją pamiršti. Tai pirmoji knyga, kuri šiemet mane taip sudomino, kad skaičiau ją beveik nepaisydama miego ritmo, nelankstytų drabužių krūvos, gurgiančio pilvo ar televizoriaus triukšmo. Istorijų apie prekybą žmonėmis skaičiusi nesu, tačiau mačiau daugybę filmų, tad tokios istorijos man nėra naujiena. Ir visgi, maždaug ties 60-tuoju/70-tuoju puslapiais rimtai svarsčiau nebetęsti skaitymo (mane pykino, svaigo galva). Parašiau knygą skaičiusiai draugei ir ji patikino, kad žiaurumų pilna tik pradžioje, tad jos paraginta tęsiau. Visą laiką nežinojau, kas bus, net nenujaučiau, o tai išties įtraukė. Vis mąsčiau, kaip tai siaubinga, kiek daug žmonių turi patirti tokius ir dar baisesnius žiaurumus. Vis kliuvo už akies Dortės priklausomybė nuo pieno, nuolat lindo į galvą mintys: “negi jai neskauda pilvo po jo??“. Aš pieno nemėgstu, vartoju augalinį, tad ištisom stiklinėm geriamo pieno niekaip neįsivaizdavau nesusiraukus. Taip pat tie momentai su pienu atrodė šiek tiek dirbtini, per dažni ir kažkaip nederėjo su merginos patiriamais įvykiais. Kartais stipriai erzino Dortės naivumas, patiklumas ir tai, jog ji nebandė bėgti. Gėda, kad mama nusivils ja, merginai buvo svarbesnė nei patiriama prievarta. Sunku įsisąmoninti, kad tokių žmonių būna, o jei būna – jie yra pats lengviausias grobis. Manau čia yra spraga to, kad mergina gyveno rožiniame pasaulyje, menkai tesuvokdama realybę ir faktą, kad ne visi žmonės linki gero, o tėvai nejautė atsakomybės jai tą realybę pristatyti. Jei atvirai, galvoju, kad knyga skirta paaugliams. Aš manau, kad paauglystėje ji man būtų palikusi dar stipresnį įspūdį. Tikiu, kad tokios knygos budina savisaugos instinktą, todėl, kad ir kokia ji būtų (vietomis) žiauri, kiekviena paauglė turėtų ją perskaityti. O taip pat ir paauglių tėvai. Neabejoju, jog knyga įkvėps pasiryžti tokiems pokalbiams, kurie yra ir nepatogūs, ir keblūs, ir mieliau vengiami. Dėl ko knyga gauna minusą? Dėl pabaigos. Mane ji stipriai suerzino, nesupratau, kas įvyko, o neužbaigtumo jausmo aš labai nemėgstu. Tai nėra knyga, kurią norėčiau skaityti antrą kartą, bet 1 kartą būti perskaityta ji privalo.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Herbjørg Wassmo 
  • Išvertė: Agnė Navickaitė
  • Leidykla: Alma littera (2008)
  • Puslapių skaičius: 400

Knygos dėka sužinojau, kad labai svarbu šviesti paauglius apie prekybos žmonėmis pavojus.

9. Silva rerum II

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 8 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Antroji Silva rerum sagos dalis, tęsianti Norvaišų istoriją. Veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pradžioje. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmąją dalį skaičiau seniai – vos tik jai pasirodžius, o šią – tik dabar. Tad didžiausias keblumas tas, kad daug niuansų iš pirmosios dalies aš esu tiesiog pamiršusi. O be tų smulkmenų knyga skaitosi gana vangiai (ne atsitiktinai užtrukau 8 dienas). Įspūdis toks, kad po pirmosios dalies aikčiojau ir žavėjausi, o po šios likau suglumusi ir nerimaujanti, kad toliau bus tik blogiau (turiu omenyje 3 ir 4 dalis). Išvada – trečiąją dalį reikia skaityti ilgai nelaukus. Kas man dar netiko – prailgstantys epizodai – atsibodo maro laikotarpio aprašymai, atsibosdavo Uršulės mintijimai. Knyga kvepia kažkokiu tragizmu ir aiškiai perteikia niūrią nuotaiką, labai pritinkančią karams ir siautėjusioms negandoms (tas niūrumas nėra blogai, tik kažkaip nusibosta). Visgi buvo ir epizodų, kurie man tikrai patiko. Pirmojoje vietoje, žinoma, unikalus K. Sabaliauskaitės rašymo stilius, senobiniai žodžiai buvo malonūs skaityti, turtino žodyną ir kūrė atitinkamą atmosferą. Taip pat malonu tai, jog su personažais susitapatinti pavyko gana neblogai. Ypač man tiko Ona Kotryna ir gydytojas Gordonas. Visgi jaučiu, jog prie Silva rerum mane pririšo pirmoji dalis ir viduje rusena pareiga perskaityti jas visas, nepaisant to, kad ruošiuosi nusivylimui. Tris dalis turiu savo, ar pirksiu ketvirtąją – abejoju, nebent pasitaikytų gera akcija. Knygą vertinu trejetu, nes ji buvo pakankamai neblogas unikalumo ir lietuviškumo prieskonis gana importiniams paskutiniesiems skaitiniams.

Beje, pasiklausinėjusi supratau, jog ne man vienai pirmoji dalis patiko labiau, įdomu būtų išgirsti ir daugiau nuomonių. Jei netingit – brūkštelkit komentare savąją. 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Kristina Sabaliauskaitė 
  • Leidykla: baltos lankos (2011)
  • Puslapių skaičius: 292

Knygos dėka sužinojau, kad už tabako rūkymą iki 1697 metų (tada draudimas buvo panaikintas) buvo baudžiama nupjaunant prasižengėliui nosį.  

Patikusi citata: “… Aaronas Gordonas kartais sau tyliai mintyse pajuokaudavo, kad ir pats gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir anksčiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi.“