Subjektyvus mano įvertinimas: 3,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 3 dienas
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pas detektyvą atėjusi mama praneša, kad dingo jos 16 metų sūnus Oferas. Holone (Tel avivo priemiestyje, kuriame jie gyvena) tokie dingimai dažniausiai baigiasi laimingai – vaikai pabėga ir grįžta, užsišėlsta su draugais ir pan. Tad detektyvas ramina mamą, nepažiūri į tai labai rimtai. Tačiau vaikinas negrįžta. Tada ir prasideda painios paieškos, atrodytų, vedančios į niekur.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Įdomu tai, kad šis detektyvas buvo kažkuo labai kitoks nuo visų, kuriuos iki šiol skaičiau. Man prireikė kelių dienų suprasti – o kuo gi?
Pirmiausia, daugumoje detektyvų pagrindiniai veikėjai būna kažkuo “sužaloti“, “kitokie“, “su paslaptimi“ ,“ sudėtingo charakterio“. O štai Avrahamas Avrahamas (taip, jo toks vardas) yra toks kažkoks… paprastas. Vienišas, kartais nelaimingas, tačiau jautrus, nuoširdžiai besidomintis, toks tikroviškas.
Kitas aspektas – veiksmas čia vyksta gana lėtai, paprastai mane tai labai erzina, bet čia nekliuvo. Nemažai laiko skiriama asmeniniams detektyvo išgyvenimams, taip duodama geriau jį pažinti. Dar lėtumas netrukdė ir dėl to, kad visgi yra kuriama įtampa, lėtai, pamažu, labai subtiliai, bet ji tikrai kyla. Tyrimui vykstant beveik nei kiek nepasistūmėjama į priekį ir tas skaitytojui kelia klausimų – nu tai kur gi tas vaikis? Aš pati turėjau kelis variantus, kas jam galėjo nutikti, bet nei vienas neišsipildė.
Knygos pabaiga apstulbino. Ne dėl to, kad būtų super sudėtinga, tačiau tikrai netikėta, o tuo pačiu ir elementari. Visi neaiškumai, lėtumas ir keistumai stoja į vietas ir tampa aiškūs. Tas lėtumas knygoje yra paraleliai susijęs su tyrimo lėtumu. Kituose detektyvuose tyrimai vyksta gana greitai, visokios ekspertizės tuoj pat pateikia rezultatų, o čia ne ir knygos tempas tiesiogiai su tuo susijęs. Tai kuria tikroviškumo įspūdį. Pati pabaiga pasėja klaustuką – ar tikrai viskas būtent taip ir buvo? O gal ne? Gal tiesa kiek kitokia? “Laukite tęsinio“ – paskutinis knygos sakinys užsimena apie galimybę sulaukti bent jau antros knygos su detektyvu Avrahamu. Tikrai laukčiau.
Kas man nepatiko? Na bendras jausmas toks, kad knyga tinkama laisvalaikiui, tačiau stiprumo jai trūksta. Tai kitoks detektyvas ir tas yra gerai, bet kitoniškumas šiuo atveju nebuvo toks, kad galėčiau sakyti, jog autorius pavergė mano širdį. Sudomino, užkabino, sukėlė smalsumą, bet ne tiek, kad pulčiau ieškoti kitų jo knygų. Jei pasitaikys akiraty – paskaitysiu, jei ne, tai ne. Skaityti buvo malonu, laikas neprailgo. Literatūrinės vertės, žinoma, tikėtis nereiktų, stipriai pabrėžiu, kad čia laisvalaikio knyga.
Faktinė informacija:
- Autorius: Dror Mishani
- Leidykla: Sofoklis, 2017
- Puslapių skaičius: 368
- Vertėja: Kristina Gudelytė
Knygos dėka susipažinau su kitokio pobūdžio detektyvu ir maloniai praleidau laiką.
Atskiras padėkos žodis leidyklai “Sofoklis“ padovanojusiai man šią ir kitas dvi knygas, kurias nekantrauju perskaityti. Pirmoji nenuvylė, esu dėkinga už suteiktą skaitymo malonumą, dosnumą ir pasitikėjimą!
skaitykim! 