Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Ruta ilgus metus dirba akušere. Ji myli savo darbą, savo pacientes, jų kūdikius. Yra rūpestinga ir visada padaro daugiau, nei iš jos prašoma. Ji taip pat yra juodaodė. Būtent šis, o ne anksčiau minėti jos bruožai, tampa esminiu, kuomet viena rasistų šeima apkaltina ją nužudžius jų naujagimį.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Jau kuris laikas neskaičiau Jodie Picoult knygų. Buvau kiek persisotinusi tų dramų ir vingrybių. Tačiau šią skaičiau su dideliu malonumu. Rasizmo tema yra viena iš tų nemaloniųjų temų, kurios mane visada domina: karas, vergovė, pagrobimai, persekiojimai… Gal čia kažkoks proto sadomazo? Nes visada skaitydama šios tematikos kūrinius arba bliaunu, arba krūpčioju.
Kadangi pastaruoju metu skaitau dvi knygas iškart (vieną grožinę, kitą apie tėvystę), tai grožinėms šiai dienai daug reikalavimų neturiu. Pats esminis – kad būtų įdomu skaityti. Ir viskas. Ši knyga tikrai atitiko minėtą lūkestį. Įtikinantys charakteriai, nors nuspėjami, bet įdomūs veiksmo posūkiai. Pagrindiniai herojai čia trys. Pačiame centre – Ruta. Juodaodė, visą gyvenimą bandanti pritapti prie baltųjų pasaulio, įrodyti kitiems, kad ji – tai daugiau nei odos spalva. Ruta yra geraširdė, kategoriška, atsidavusi darbui ir sūnui. Mane ji ir žavėjo, ir pykdė. Žavėjausi jos ryžtu, valia, tuo pačiu erzino kietakaktiškumas. Kita svarbi figūra – Turkas. Rasistas, nacionalistas, homofobas ir veikėjas, kuris mane siutino iki negalėjimo. Autorė, kaip visada, rašydama iš kiekvieno veikėjo perspektyvos, buvo labai smulkmeniška, kad kuo įtikinamiau viskas atrodytų. Skaitydama apie Rutą ir jos advokatę (trečioji pagrindinė veikėja) kiekvieną sakinį godžiai dorojau. Tačiau skaitydama Turko gyvenimo istoriją norėjau greičiau ją prašokti. Žinau, kad tie jo gyvenimo epizodai paaiškina, dėl ko jis toks, koks yra, bet nuo to man nebuvo lengviau. Pykino nuo to jo pykčio pasauliui ir vimdė skaitant apie jo poelgius. Kita vertus – dabar turiu suvokimą, kaip “veikia“ tų neonacių grūpuotės, kaip jie “užsimaskuoja“ ir įsimaišo į minias, kaip verbuojami nauji nariai ir pan. Ši informacija mane šokiravo. Turbūt esu naivi ir nelabai suvokiau, jog čia kaip kokia sekta. Grįžtant prie veikėjų, dar yra Turko žmona, bet apie ją iš viso tingiu rašyti. Nesuvokiamo žiaurumo porelė. Nenoriu skirti jiems daug eterio. Dar liko Kenedė – valstybės skiriama gynėja, dirbanti iš pašaukimo, norinti padėti apsiginti tiems, kurie neturi galimybės nusisamdyti brangių advokatų. Nors didžioji jos darbo dalis – ginti n-tąjį kartą į teisėsaugos akiratį pakliuvusius narkomanus ar vagišius, savo darbą ji myli. Imdamasi Rutos bylos neria į “nepažintus“ vandenis, kur, paaiškėja, jai tenka gilintis ne tik į bylos detales, tačiau ir į savo vidų, įsitikinimus ir vertybes.
Taigi, kūrinio veiksme – teismas, nusikaltimas, kurio Ruta nepadarė (čia ne spoilas, ji kaltinama, ne tiesiogiai kūdikį užmušusi, o jį “lietusi“ ir “lietusi per mažai, kai reikėjo“, bei “lietusi per stipriai, kai reikėjo“). Svarbu ne kaltinimas, o teismų sistema ir požiūris į juodaodžius, atpirkimo ožių ieškojimas (Ruta vienintelė juodaodė akušerė ligoninėje, kurioje dirbo ir nors jos vadovė įvardino ją, kaip pačią geriausią, visgi būtent ji sėdi teisiamųjų suole). Kūrinio esmė – rasizmas ir jo apraiškos šiandien. Kai nebėra vergovės, kai Amerika turėjo juodaodį prezidentą, kai viskas lyg ir… gerai? Bet ar tikrai? Čia pristatoma daug mažų smulkių dalykėlių, kurie skaudina juodaodžius ir primena jiems – čia baltųjų pasaulis. Na, aš jautri tokiems momentams, man labai gaila, kad gyvenimai taip susiklosto, jog žmonės turi kentėti dėl to, kaip jie atrodo, kuo tiki, ką myli.
Knygą rekomenduoju, ne vien dėl malonumo skaityti, o ir dėl akiračio praplėtimo. Tiek apie skustagalvius, tiek apie rasizmą, mažumas, teisinės sistemos trūkūmų jų atžvilgiu.
- Autorius: Jodi Picoult
- Leidykla: Alma littera, 2017
- Puslapių skaičius: 448
- Vertėja: Irena Kupčinskienė
Knygos dėka sužinojau, kad net jei su juodaodžiais elgiames perdėtai mandagiai, kad tik neįžeisti ar pan., tai irgi traktuojama kaip rasizmas – mes išskiriame rasę ir dėl jos su žmogumi elgiamės kitaip. Aišku, tai ne tas blogasis rasizmas, kai nekenčia kitokių ar pan., bet visgi… Kažkaip privertė susimąstyti.
skaitykim! 