3. Kaladėlių berniukas

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Sutuoktinių Alekso ir  Džodės šeimą ištinka dramatiška krizė, kurios pagrindinė priežastis ne itin sunkia autizmo forma sergantis jųdviejų sūnus Semas. Aleksas, taip ir nesugebėjęs rasti bendros kalbos su užsisklendusiu savyje, sunkiai prognozuojamo elgesio aštuonmečiu Semu ir pavargęs nuo nesibaigiančių rūpesčių šeimoje, palieka ją ir kuriam laikui apsistoja pas vaikystės laikų bičiulį. Aprašymas skolintas iš jotema.lt.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Graži, šilta istorija. Knygos centre – tėtis Aleksas ir jo aštuonmetis sūnus Semas, kuriam diagnozuotas lengvos formos autizmo spektro sutrikimas. Kūrinyje daug dėmesio skiriama vidiniams Alekso išgyvenimams. Išsikėlęs iš namų jis pradeda gilintis į priežastis, atvedusias jo šeimą iki šio taško. Aleksas atvirai pripažįsta sunkumus, kuriuos jam kėlė sūnaus auginimas, neslepia, jog vengdavo grįžti namo, “slėpdavosi“ darbe, paliko žmoną vieną dorotis su iššūkiais. Visgi gyvenimas atskirai nuo šeimos vyrą supurto, jis labai myli žmoną, sūnų, todėl ieško būdų viską sutvarkyti.

Knygoje supažindinama su sunkumais, kuriuos išgyvena tėvai, augindami specialiųjų poreikių turintį vaiką. Kalbama apie jų santykį su visuomene, apie patiriamą gėdą, spaudimą, apie tai, kaip jiems viskas yra kitaip, kad negali tiesiog nueiti ramiai į kavinę ir pavalgyti, pasišnekučiuoti su vaiku. Kad nesulaukia atsako ir nėra tikri, ar vaikas juos supranta, myli. Kad jaučiasi autsaideriai ir nesuprasti kitų tėvų, siūlančių visokius patarimus, kurie nė iš tolo neveikia.

Kūrinyje yra ir šalutinių “dramų“ – Alekso vaikystės vaiduokliai, santykiai su mama, seserimi, tos sesers vidiniai demonai ir pan. Tad siužeto vingių čia netrūksta. Nors man asmeniškai buvo įdomiausia skaityti apie Semą, jo pasaulio suvokimą, elgesį, kasdienes situacijas, būdingas autistukams – specifinio maisto mėgimas, ritualų, dienotvarkių svarba ir pan. Iš tiesų labai įdomu buvo tai, kad kompiuterinio žaidimo “Minecraft“ aplinka jam yra žymiai logiškesnė ir suprantamesnė, nei realybė. Berniukas tiesiog atsiskleidžia žaisdamas! O į žaidimą įsigilinus ir Aleksui, tėvas ir sūnus iš naujo atranda vienas kitą.

Tai kitokia knyga, unikali istorija, man asmeniškai patiko, kad būtent tėčio ir vaiko ryšys yra nagrinėjamas, nes dažniausiai juk knygose figūruoja mamos. Svarbu paminėti, kad autorius taip pat turi sūnų su autizmo spektro sutrikimu, tad istorija parašyta remiantis tikrais išgyvenimais. Visgi, kas man nelipo – matėsi, kad autorius nori parašyti knygą, skirtą pardavimams. Ne papasakoti kažkokią autentišką asmeninę patirtį (nors būtent ryšys per “Minecraft“ tikrai unikalus atradimas), o šalia to ir užsidirbti. Tai tikrai nėra blogai, bet man kai kas pasirodė stiiiipriai prikurta. Na tie šalutiniai įvykiai, kai kurios nerealistiškos situacijos pabosdavo. Dar Alekso monologai kartais būdavo per ilgi ir norėjosi praskipinti juos.

Visumoje – knygą labai rekomenduoju, ji įtrauks ir norėsite sužinoti, kaip ten viskas tai šeimai pasibaigė. Apie autizmo spektro sutrikimus daug nesužinosite, tam verčiau rekomenduoju “Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, ten yra pasakojama paties vaiko, turinčio Aspergerio sindromą, lūpomis. O jei norisi nerti į gilesnius psichinės sveikatos vandenis, paskaitykite apie šizofreniją, autentišką, tikrą istoriją, parašytą sirgusios moters (liga ją užklupo paauglystėje) “Auštant aš virsdavau liūtu“.

• Autorius: Keith Stuart
• Leidykla: Jotema 2016
• Puslapių skaičius: 416
• Vertėja: Dalia Paslauskienė

Knygos dėka susimąsčiau apie sunkumus, kuriuos išgyvena tėvai, auginantys specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Pagalvojau, jog viešumoje tokių šeimų beveik nematau. Gal tiesiog taip sutampa, bet nenorom peršasi ir liūdnesnė išvada – visuomenė nėra pakanti joms ir tokios šeimos verčiau renkasi likti nuošalyje…

16. Geros nuotaikos vadovas

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: beveik mėnesį

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Profesoriaus dr. Davido Burnso knyga apie kognityvinės elgesio psichoterapijos metodus bei poveikį depresijos, nerimo, nuotaikų sutrikimų ir neracionalių minčių kamuojamiems žmonėms. Knygoje taip pat nagrinėjamos kaltės, kritikos temos, savivertės klausimai.  Įdomu: šios knygos teigiamas poveikis yra įrodytas klinikiniais tyrimais.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Iš karto norisi teisintis, dėl ko taip ilgai užtrukau skaitydama – tai nėra knyga, kurią reikia praryti per kelias dienas. Būtų tiesiog neprasminga taip daryti. Kodėl? Dėl to, kad knygoje plėtojamos mintys turi susigulėti, siūlomus metodus (jei norisi) reikia išbandyti praktiškai. Aš šią knygą skaičiau dėl to, kad domiuosi kognityvine elgesio psichoterapija, dar dėl to, kad žmonės, kurių literatūriniu skoniu pasitikiu, man ją rekomendavo, taip pat dėl to, kad ji laikoma vertinga padedant žmonėms, sergantiems depresija.

Pagrindinė knygos mintis – mūsų emocijas tiesiogiai veikia mintys bei neracionalūs įsitikinimai, kurių šiaip jau gyvenime nekvestionuojame. Esame linkę klijuoti sau etiketes “koks aš kvailas; aš visiška užuomarša; man niekada nepasiseks; aš nieko nesugebu padaryti gerai; mano pasiekimai menkaverčiai; aš nevertingas“ ir t.t. Knygoje nuosekliai ir įkyriai (ne blogąja prasme) keliamas klausimas – ar racionalu taip galvoti? Atsakymas vienareikšmiškas – ne. Ir autorius tai įrodo. Perskaičius knygą nori nenori vis gaudau savo mintis ir vertinu – na, ar tikrai man visada automobilis sugenda tada, kai labiausiai jo reikia? Ar aš amžinai nespėju pabaigti užsibrėžtų dienos darbų? Kaip ten sakoma – lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taip ir autorius tiesiog prisikasa prie giliausių minčių ir padeda jas įvertinti – kiek gi jos logiškos? Skamba paprastai, ar ne? Bet taip yra ne visai, tai sudėtingi procesai, jau vien pastebėti savo mintis reikia didelio atidumo, nes tam jos ir vadinamos automatinėmis – jos tiesiog šauna ir mes paprastai nesame linkę jų vertinti ar užfiksuoti. 

Knygą skaityti labai lengva – joje gausu praktinių pavyzdžių bei užduočių, kurias visai norisi išbandyti. Nesakau, kad visas ir nesakau, kad nuosekliai, bet kelias užduotis atlikau ir man tikrai patiko. Taip pat įdomu tai, kad autorius knygoje tiesiogiai bendrauja su skaitytoju. Tam tikruose skyriuose rašo “tikriausiai galvojate taip ir taip…“ ir iš tikrųjų – kartais atspėja. 🙂 

Knyga savo turiniu man buvo šiek tiek panaši į Ilzės Butkutės skleidžiamas mintis – mūsų žodžiai, mintys tiesiogiai veikia mūsų gyvenimą ir jas pakeitus, kokybiški pokyčiai stebimi daugelyje sričių. Tačiau kaip ir visur, siekiant pokyčių, čia taip pat galioja atsidavimo taisyklė. Net jei galvojate “nesąmonė“, netikite tokių idėjų nauda, tačiau atkakliai, nuosekliai ir be sukčiavimų taikote knygoje aprašytus metodus, pokyčiai tikrai turi atsirasti. 

Faktinė informacija:

• Autorius: David D. Burns
• Išvertė: Julija Davidonienė
• Leidykla: Žmogaus studijų centras (2013)
• Puslapių skaičius: 383

Knygos dėka sužinojau, kad kognityvinė elgesio psichoterapija yra viena efektyviausių padedant žmonėms kovoti su depresija tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.

5. Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Knygoje nagrinėjama smurto, išnaudojimo ir manipuliavimo vaiku pasekmės suaugusiame amžiuje, jų savasties atsižadėjimas bei raginimas atsigręžti į vaikystę, sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus ir taip “išgyti“.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą užverčiau ką tik, bet beveik neatsimenu apie ką ji. Nors knyga tikrai plona, skaitėsi man ji sunkiai. Manau dėl to, kad kartais nepritariau autorės mintims. Na, kas labiausiai trukdė, tai nekintantis ir nekvestionuojamas faktas, jog vaikystės traumos mus suaugusiame amžiuje veikia ir veiks tol, kol mes jų neįsisąmoninsime, neišveiksime. Tai būdinga psichoanalizei (autorė yra jos šalininkė), o man priimtinesnės kitos psichoterapijos rūšys, tokios, kurios nukreiptos ne į kapstymąsį po praeitį ir pasąmonę, o į elgesio pokytį.

Knygoje nagrinėjama labai svarbi – smurto prieš vaikus – tema ir suaugusiojo bandymas susidoroti su ankstyvajame amžiuje patirtomis skriaudomis, kurios pasireiškia įvairiais psichosomatiniais ar elgesio, emocijų sunkumais, priklausomybėmis ir pan. Autorė ilgus metus nagrinėjo vaikystės patirties padarinius, o knygoje juos pristato besiremdama žymių žmonių (pvz., H. Hesse) biografijos faktais bei jų kūryboje atsispindinčiais neišveiktais jausmais. Kaip jau minėjau – tema svarbi, tačiau svarstau, kad jai nagrinėti pasirinktas ne visai patrauklus būdas. Knygoje juntamas kažkoks dramatiškumas, mintys gana šokinėja, kartojasi. Galvoju – kam skirta ši knyga? Veikiausiai specialistams, nes žmonės, nesusidūrę su specifine terminologija gali ne iki galo suprasti pagrindinę mintį. Kita vertus, neatmetu galimybės, jog mano nuomonei gali įtakos turėti vertimas. Man jis pasirodė klampus.

Vertingiausiais vadinčiau puslapius nuo epilogo. Ten konkrečiai ir aiškiai kalbama tiek apie pačią knygą, jos įtaką skaičiusiems ir su autore susisiekusiems asmenims, tiek ir apie patį smurto faktą. Knygą rekomenduočiau tiems, kas turi laiko ir nori susipažinti su psichoanalitiniu požiūriu į vaikystės patirtis. 

Tai yra pirmoji mano skaityti autorės knyga (beje, išgarsinusi autorė visame pasaulyje), tad nepaisant to, kad man ji įspūdžio nepaliko, bandysiu suteikti šansą kitoms jos knygoms. 

Faktinė informacija:

• Autorius: Alice Miller (parašė 1979m.)
• Išvertė: Austėja Merkevičiūtė
• Leidykla: Vaga, 2011
• Puslapių skaičius: 152

Knygos dėka sužinojau, kad tuo metu, kai knyga buvo išleista iš 192 JTO valstybių tik 19 buvo uždraudę mušti vaikus, o 20 JAV valstijų buvo leidžiama vaikus ir paauglius mokyklose bausti naudojant fizinį smurtą. 

1. Suaugę alkoholikų vaikai

Subjektyvus mano įvertinimas: 3/4.

(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – meh…jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau savo neįkainojamą laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 savaites.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmas įvertinimas – ne iki galo atitiko lūkesčius. Ir čia iškart peršasi mintis – turėjau juos neadekvačius. Knyga sulaukė tiek liaupsių, kad nejučia susidariau vaizdą, jog tai tarsi panacėja, padėsianti išsilaisvinti iš visų demonų, kuriuos vaikystėje patyrė ir dabar dėl to kenčia jau suaugę alkoholikų vaikai (toliau – SAV). Pabandžius atsiriboti nuo tokio vertinimo užplūdo kur kas realistiškesnės mintys: knygoje iš tiesų gausu nuogos tiesos apie tai, kokius vidinius išgyvenimus gali patirti SAV. Šie aspektai nagrinėjami trijose plotmėse: kas buvo SAV vaikystėje; kaip jis dėl to elgiasi dabar ir kas dėl to gali vykti su jų vaikais. Visose šiose sferose kalbama ir apie tai, kas galėtų padėti efektyviai funkcionuoti, nepaisant patirtų negandų, bei prisiimti atsakomybę už tai, kaip elgiamasi būtent dabar. Kas šiek tiek trikdo – knygoje vartojama liepiamoji nuosaka: “dirbkite su savimi/būkite atviri…“, nes daug lengviau pasakyti, negu padaryti. Tačiau, tekste nuolat akcentuojama specialistų pagalba, tad perduodama žinutė, jog vienam gali būti išties nelengva sau padėti. Apibendrinant, rekomenduočiau ją vaikystėje ar paauglystėje susidūrusiems su alkoholizmu sergančiais artimaisiais. Tikėtina, jog autorės mintyse jie ras atsakymus į klausimą: dėl ko aš kartais elgiuosi vienaip ar kitaip? Tik čia svarbu netapti priklausomam nuo šios minties ir nepulti savo netinkamo elgesio nurašyti netikusiems tėvams. Atsakomybė knygoje stipriai akcentuojama, tad norisi tikėti, jog skaitantieji šią žinutę galiausiai supras. Taip pat knygą rekomenduočiau  specialistams: psichologams, soc. darbuotojams – kaip galinčią padėti geriau suprasti asmenis, iš arti  susidūrusius su alkoholizmu.

Faktinė informacija:

• Autorė: Dr. Janet Geringer Woititz (1938-1994) – amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė.
• Knyga parašyta 1983 m.
• Išvertė: Lina Černiauskaitė, 2016.
• Leidykla: VAGA.
• Puslapių skaičius: 198

Knygos dėka sužinojau, kad kai kurie joje aprašomi simptomai, elgesio bei išgyvenimų tendencijos būdingos ne tik alkoholizmo paveiktus tėvus turėjusiems, tačiau ir tokiems, kurių artimiausieji kentėjo nuo kitokių priklausomybių (lošimų, narkotikų), valgymo sutrikimų, lėtinių ligų ar tiesiog augę nedarnioje šeimoje.