Kartą gyveno mergaitė, kuri vasaros atostogų metu keldavosi sulig tuo laiku, kada atsidarydavo biblioteka. Ji pasiimdavo krūvelę jau perskaitytų knygų ir greitomis užkandusi mamos jai paliktus pusryčius skubėdavo į “Žaliąją pelėdą“. Mergaitė kaskart mėgaudavosi nustebusiu bibliotekininkės žvilgsniu – “jau visas perskaitei??“ ir tik kukliai gūžteldavo pečiais, tačiau viduje šokdavo laimės ir pasididžiavimo savimi šokį. Bibliotekoje ji praleisdavo puikiausią pusvalandį – lėtai slampinėdama po knygų lentynas, domėdamasi naujovėmis, besirinkdama būsimus skaitinius ir mintyse kartodama “o, šitą jau perskaičiau, tą jau irgi skaičiau…“. Mergaitei itin patikdavo, kai norėdama suregistruoti atneštas ir naujai pasiimamas knygas bibliotekininkė atsiversdavo jos kortelę. Kortelė turėjo daug puslapių, daugiau, nei būdavo pas kitus vaikus ir liudydavo kažką labai vertingo. Biblioteka ir knygynas buvo dvi mėgiamiausios mergaitės vietos. Stebėtina, kaip dvi tuos pačius lobius saugančios patalpos kvepėdavo taip skirtingai, bet abi – taip maloniai.
Skaitymo ritualą mergaitė laikė labai rimtu užsiėmimu. Prieš paimdama knygą visada nusiplaudavo rankas. Skaitydama visada tapatindavo save su knygos herojais ir jei Remis iš “Be šeimos“ valgydavo motulės jam iškeptus blynus, tokių pačių mamos prašydavo ir ji. Tik tuomet galėdavo deramai susikaupti ir suprasti viską, ką jis išgyveno. Nė neverta užsiminti, kaip ji gyveno skaitydama “Mažąją princesę“. Mergaitė prašo neapsigauti – tai, kad ji mėgo skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti, nereiškė, jog socialinis gyvenimas buvo apleistas. Jis virte virė! Mergaitė buvo viena didžiausių kiemo zdraicų (prašome žiūrėti paaiškinimą nr. 2)! Kažkiek priminė Pepę arba Madikę, truputėlį ir Ronją bei Maliną.
Ūgtelėjusi, mergaitė be vargo dorojo lietuvių mokytojos duotus skaitinių sąrašus, o turėdama vyresnes drauges, skaitydavo ir tuos sąrašus į priekį. Savo malonumui – bendraamžių nuostabai – ji užsivedė ir pildė “Literatūrinių įspūdžių dienoraštį“, kuriame nagrinėjo pačios išsikeltus klausimus bei nurašinėjo mėgiamiausias skaitytos knygos citatas.
Visai užaugus – pradėjus studijuoti – pamažu pamažu skaitymą savo malonumui pakeitė privalomas profesinis skaitymas. Laiko grožinei literatūrai likdavo mažai. Ir tas mažai reiškė kelias knygas per metus. Tiesa, ji su malonumu skaitydavo profesijai aktualius straipsnius, žurnalus ir įkvepiančius I. D. Yalomo kūrinius, bet viskas jau nebuvo kaip anksčiau. Ji vis dar mėgdavo laiką leisti knygynuose, gerti ten karštuosius gėrimus ir lėtai slampinėti į savo išmanųjį įsirašydama knygų, kurias būūūtinai perskaitys “kai turės daugiau laiko“, pavadinimus.
Daaar labiau suaugus, studijas pakeitus darbui, atsirado daugiau laiko, kuomet ji pagaudavo save ramiai besiilsinčia. Kaip tik tada nubudo mažoji mergaitė – alio, damačka, ar ne metas plautis rankų ir grįžti prie to, ką kadaise mėgdavai užvis labiausia?
Kadangi šiai skaitytojai pasisekė gyventi tokiame moderniame laikotarpyje, dabar ji sakosi bandysianti “Literatūrinių įspūdžių dienoraštį“ adaptuoti šiems laikams ir registruoti viską čia, šiuose, nešiukšdančiuose, nekvepiančiuose, bet visai gražiuose ir jai jaukiuose tinklaraščio puslapiuose.
Norite padiskutuoti apie knygas? Susisiekite: skaitykimknygas@gmail.com
skaitykim! 