41. Trisdešimt milijonų žodžių (#15)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Knygoje pateikiami moksliniai įrodymai, kaip tėvų kalbėjimas su 0-3m. amžiaus vaikais padeda jiems pasiekti savo potencialo aukštumas ir lemia sėkmę tiek asmeniniame, tiek akademiniame gyvenime.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą skaičiau kaip gerą gerą mokslinį darbą. Lyrinis nukrypimas – kai rašiau magistrinį mano darbo vadovas (nuostabiausias iš nuostabiausių) vis sakydavo: “nu Donata, viskas ok su informacija, kurią pateiki, bet tu čia rašai kaip romaną, turi rašyti moksliškiau“. O aš su savo beletristikom, metaforom, sinonimais niekaip negalėjau susitaikyti su ta moksline, sausa kalba. Parašiau tą magistrą, apsigyniau, gavau 10, vadinasi, tilpau į tas ribas, bet iki šiol galvoju, kad nors tema mano įdomi (tarp kitko, irgi apie intervencijas, nukreiptas į vaikus – pykčio kontrolės ugdymą), bet skaitant darbą, parašyta ta sausa kalba, norisi tik miegoti. O čia! Čia norisi šokti ir dainuoti, kalba toookia maloni, paprastai pateikia mokslinius faktus, skaitai – it sviestu slysti!

Grįžtant prie knygos, nusprendžiau taip – ją ginekologės turėtų dalinti tėvams 12 nėštumo savaitę kartu su kūdikio echoskopo nuotrauka. Perskaičiusi knygą daviau ją vyrui ir klausiu jo nuomonės, tai pirmi jo žodžiai: “man be galo gaila tų vaikų, su kuriais tėvai taip nešneka“. Antrinu jam 100 proc., todėl tiesiog privalu ją perskaityti visiems būsimiems (ir esamiems) tėvams.

Kalbėjimas su kūdikiais yra apipintas visokiais mitais. Vienas dažnesnių – su kūdikiu nereikia leliakinti, jei nori, kad jis gerai kalbėtų, turi šnekėti kaip suaugęs, tvarkingai, švariai, tada kai reikia, o ne bet kada ir bet ką balbatuoti. Ot ir ne. Ir autorė pagrindžia, dėl ko. Aš nesileisiu į tuos pagrindimus, tiesiog akcentuosiu, kad turtinga, įvairi, šilta, tikslinga, kalba su vaiku daro stebuklus. Kitaip sakant – svarbu pasakoti kūdikiui kiekvieną žingsnį – “dabar mamytė tau keičia sauskelnes, oho, tau patinka būti nuogu užpakaliuku, taaaip, tu šypsaisi, kaip smagu!“, jam dainuoti, skaityti. Su vyresniais vaikais tas pats – kuo daugiau ir pozityviau kalbėsime, tuo geresnę dirvą ruošime ateičiai.

Knygoje remiamasi smegenų neuroplastiškumu, paprastai tariant – gebėjimu vis tobulėti ir reorganizuotis visą gyvenimą. Čia tapatu bet kokiam įgūdžiui – jį praktikuojant, mes tobulėjame, apleidžiant, užmirštant – gebėjimai slopsta. Taip ir su kalbine aplinka – kuo ji turtingesnė, kuo mažiau tylos namuose, kuo tėvai daugiau kalbasi tiek su vaiku, tiek tarpusavyje, tuo didesnė nauda vaikui. Jo smegenyse kuriasi naujos jungtys, padėsiančios išvystyti IQ potencialą, atsakingos už vaiko būsimą žodyną, kalbos apdorojimo greitį, gebėjimą mokytis ir siekti to, kas jam svarbu.

Bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas didžiąja dalimi įvyksta per pirmus trejus gyvenimo metus, o optimalus smegenų vystymasis priklauso nuo kalbos. D. Suskind

Ką svarbu suprasti – ne tik kiekybė, bet ir kokybė yra reikšminga. Nepatariama kalbėti trumpais, skurdžiais sakiniais, ypač vengti neiginių, draudimų (išskyrus saugumo situacija – bėgimą į gatvę ir pan.). Kalbant vartoti matematinius, erdvę nusakančius žodžius, skaičius, spalvas.

Autorė labai plačiai papasakoja apie tyrimus, kurie daryti šeimose, siekiant suskaičiuoti ir kokybiškai išanalizuoti vaikų girdimus žodžius. Tyrėjai su šeimomis leisdavo kiauras paras, netgi likdavo nakvoti, važiuodavo į giminės susitikimus ir t.t., kad tik išgauti kuo natūralesnę aplinką ir atlikti kuo tikslesnius tyrimus.

Knygoje daug kalbama apie pagyrimų svarbą, kuo skiriasi pagyrimai nukreipti į asmenį (“Tu toks protingas“) nuo pagyrimų, nukreiptų į procesą (“Tu labai stengiesi sudėti šią dėlionę ir tau pavyko! Puiku!“). Pasakojama, kaip formuojasi stereotipas, kad jei mergaitėms gerai sekasi mokslai (ypač matematika), taip yra dėl jų kruopštumo, o jei gerai mokosi berniukas, vadinasi – jis gabus.

Tyrimai rodo, kad vaikai, girdintys daugiau pagyrimų dėl proceso ir giriami už pastangas, yra mažiau linkę pasiduoti, susidūrę su sunkimais, ir toks atkaklumas jiems labai pasitarnaus mokykloje ir gyvenime. D. Suskind

Taip pat noriu užsiminti apie tris principus, kurie gali padėti komunikuojant su vaiku. Apie šiuos principus knygoje rašoma daug ir išsamiai:

  1. Būk dėmesingas. Tai sąmoningos pastangos pastebėti, kuo susidomėjęs kūdikis ar vaikas ir su juo apie tai kalbėtis.
  2. Daugiau kalbėk. Tai apima pasakojimą, ką matote aplinkoje, ką daro vaikas, ką darote jūs, įvardžių vengimas pakeičiant juos konkrečiomis frazėmis (vietoje “jis man patinka“ – “tavo piešinys man patinka“).
  3. “Aš tau, tu man“. Kūdikystėje tai atliepimas į vaiko poreikį, vėlesniame amžiuje tai diskusija, dialogas laukiant atsakymo iš vaiko, užduodant tinkamus klausimus (atvirus: kaip, kodėl ir pan.).

Aš tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie, pavadinkim, neapsikrauna – vaikus augina su meile, rūpesčiu, bet kažkokių inovatyvių, mokslu grįstų metodų netaiko, jais nesidomi. Gal dėl laiko stokos, gal dėl noro stokos. Jų vaikai sotūs, aprengti, sausi ir švarūs, laimingi taip pat. To visai pakanka, ar ne? Gal ir taip, o gal ir ne. Girdžiu skeptikus juokiantis – na, ir ką čia duos tas 6 mėn. vaikui akcentavimas, kad jo žaisliukas yra trikampio formos su dvejais apskritimais viduje, o mamos knyga – stačiakampis? Vaikas taps genijum? Gal ir netaps, o gal ir taps. Bet kur tikrai nėra žodžio gal, tai tame, jog jo smegenys kurs naujus neuronų tinklus, neabejotinai padėsiančius jam darželyje, vėliau – mokykloje, dar vėliau – asmeniniame gyvenime. Perskaitykite knygą ir sužinosite apie pasekmes, su kuriomis susiduria mažai kalbos artimoje aplinkoje girdėję vaikai.

Mano apžvalga gana chaotiška, labai norėjosi užsiminti apie viską po truputį, kad tik paskatinčiau jus perskaityti šią knygą. Joje viskas kur kas nuosekliau ir išsamiau. Vardan savo vaikų, vardan mūsų ateities – įsigykite (nepatariu skolintis) ir išskirkite šiai knygai garbingą vietą savo lentynoje. Einate lankyti ką tik gimusio naujagimio? Vietoje pampersų torto – neškit šią knygą. Pamatėte dvi raudonas juosteles nėštumo teste? Šalia imbierinių pastilių nuo pykinimo nusipirkite ir “Trisdešimt milijonų žodžių“. Duokit skaityti seneliams, baboms, dėdėms, tetoms, kad ir jie tinkamai kalbėtų su jūsų vaiku ir visais kitais vaikais. Nors čia akcentuojama 0-3 metų svarba, švari ir graži kalba su vaiku bus naudinga visada, net jei tokios įtakos, kaip pirmaisiais metais nebus, gražūs santykiai ir pagarba vienas kito atžvilgiu dar niekam nepakenkė.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Dana Suskind
  • Leidykla: Vaga, 2018
  • Puslapių skaičius: 320
  • Vertėja: Agnė Sūnaitė

Knygos dėka su savo dukryte kalbu daug, stengiuosi kalbėti tinkamai ir būti geru pavyzdžiu jai.

5. Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška

Processed with VSCO with t1 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Knygoje nagrinėjama smurto, išnaudojimo ir manipuliavimo vaiku pasekmės suaugusiame amžiuje, jų savasties atsižadėjimas bei raginimas atsigręžti į vaikystę, sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus ir taip “išgyti“.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą užverčiau ką tik, bet beveik neatsimenu apie ką ji. Nors knyga tikrai plona, skaitėsi man ji sunkiai. Manau dėl to, kad kartais nepritariau autorės mintims. Na, kas labiausiai trukdė, tai nekintantis ir nekvestionuojamas faktas, jog vaikystės traumos mus suaugusiame amžiuje veikia ir veiks tol, kol mes jų neįsisąmoninsime, neišveiksime. Tai būdinga psichoanalizei (autorė yra jos šalininkė), o man priimtinesnės kitos psichoterapijos rūšys, tokios, kurios nukreiptos ne į kapstymąsį po praeitį ir pasąmonę, o į elgesio pokytį.

Knygoje nagrinėjama labai svarbi – smurto prieš vaikus – tema ir suaugusiojo bandymas susidoroti su ankstyvajame amžiuje patirtomis skriaudomis, kurios pasireiškia įvairiais psichosomatiniais ar elgesio, emocijų sunkumais, priklausomybėmis ir pan. Autorė ilgus metus nagrinėjo vaikystės patirties padarinius, o knygoje juos pristato besiremdama žymių žmonių (pvz., H. Hesse) biografijos faktais bei jų kūryboje atsispindinčiais neišveiktais jausmais. Kaip jau minėjau – tema svarbi, tačiau svarstau, kad jai nagrinėti pasirinktas ne visai patrauklus būdas. Knygoje juntamas kažkoks dramatiškumas, mintys gana šokinėja, kartojasi. Galvoju – kam skirta ši knyga? Veikiausiai specialistams, nes žmonės, nesusidūrę su specifine terminologija gali ne iki galo suprasti pagrindinę mintį. Kita vertus, neatmetu galimybės, jog mano nuomonei gali įtakos turėti vertimas. Man jis pasirodė klampus.

Vertingiausiais vadinčiau puslapius nuo epilogo. Ten konkrečiai ir aiškiai kalbama tiek apie pačią knygą, jos įtaką skaičiusiems ir su autore susisiekusiems asmenims, tiek ir apie patį smurto faktą. Knygą rekomenduočiau tiems, kas turi laiko ir nori susipažinti su psichoanalitiniu požiūriu į vaikystės patirtis. 

Tai yra pirmoji mano skaityti autorės knyga (beje, išgarsinusi autorė visame pasaulyje), tad nepaisant to, kad man ji įspūdžio nepaliko, bandysiu suteikti šansą kitoms jos knygoms. 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Alice Miller (parašė 1979m.)
  • Išvertė: Austėja Merkevičiūtė
  • Leidykla: Vaga, 2011
  • Puslapių skaičius: 152

Knygos dėka sužinojau, kad tuo metu, kai knyga buvo išleista iš 192 JTO valstybių tik 19 buvo uždraudę mušti vaikus, o 20 JAV valstijų buvo leidžiama vaikus ir paauglius mokyklose bausti naudojant fizinį smurtą.