35. Pribuvėjos išpažintis (#9)

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Paini istorija apie meilę, draugystę, paslaptis ir pasiaukojimą. Noelė, Tara ir Emerson – trys artimos draugės, kurių gyvenimai apsiverčia aukštyn kojomis, kuomet Noelė randama negyva. Moters, pašventusios savo gyvenimą kūdikių atėjimui į šį pasaulį, mirtis užmena ne vieną mįslę ir priverčia suabejoti – kiek gerai moterys pažinojo viena kitą.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Tai antroji Dianos Chamberlein knyga, kurią perskaičiau. Ją pasirinkau ne atsitiktinai – knyga liaupsinama, kaip viena labiausiai autorę išgarsinusių kūrinių, internete knibžda teigiamų atsiliepimų apie ją. Tikėjausi, jog nenusivilsiu.

Tačiau realybė ta, kad pirmoji skaityta autorės knyga –  “Paskutinis pabėgimas“ – man paliko kur kas didesnį įspūdį. Pribuvėjos išpažintis, tai istorija, kuri man pasirodė pernelyg dramatiška ir paini, toli nuo tikrovės, kažkiek dirbtina.

Noelė – kaip ir jos mama dirbo pribuvėja, ji visą savo gyvenimą rūpinosi kitais, žmonės ją žino kaip nuoširdžią, visada pasiruošusią padėti, geraširdę moterį. Taros, Emerson ir Noelės draugystė tvirta, patikrinta laiko ir įvairių išbandymų. Gyvenimas teka įprasta vaga, kol mirus Noelei į paviršių pradeda lįsti sunkiai protu suvokiamos paslaptys.

Pabrėšiu – sunkiai protu suvokiamos. Skaitant knygą tikrai ne kartą varčiau akis, na tikrai – dramos ryškiai per daug. Be to, veikėjai gana paviršutiniški, be tvirto charakterio, nesudominantys. Būtent atvirkštinė emocija mane taip kaustė “Paskutiniame pabėgime“ – ten veikėjai labai pagaulūs, juos pamėgti arba nekęsti labai lengva, dar iki dabar puikiai prisimenu jausmą, kurį kėlė minėta knyga.

Visgi nesigailiu skaičiusi, žadu perskaityti dar ne vieną Chamberlain knygą, nes kas man patinka jos kūryboje, tai lengvas rašymo stilius, malonumas, kurį sukelia jos knygų skaitymas. Net jei ir išvardinau nemažai trūkumų, skaitant “Pribuvėjos išpažintį“ vis tiek apie nieką kitą negalvojau ir knyga puikiai padėjo “atsijungti“ nuo pasaulio. O kartais tik tiek ir reikia. Juk negali visos knygos būti šedevrai, ar ne? 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Diane Chamberlain
• Leidykla: Alma littera, 2012
• Puslapių skaičius: 384
• Vertėja: Regina Šeškuvienė

Knygos dėka supratau, kad negalima aklai pasikliauti internautų atsiliepimais ir visada verta susidaryti savo įspūdį apie išliaupsintą kūrinį.

30. Paskutinis pabėgimas (#4)

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Negana to, kad Suzana užtinka savo vyrą lovoje su kita moterimi, jiedu dar nori prisiteisti ir 11 mėnesių Suzanos sūnaus Tailerio globą, nors iki tol vyrui vaiko visai nereikėjo. Viską šioje situacijoe lemia pinigai ir Suzanai nelieka nieko kito, kaip pabėgti kartu su sūneliu.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Skaityti šią knygą man buvo vienas malonumas. Būtent dėl to jai duodu 5-etą. Nors akimirką pagalvojau, kad 5 gauna ir tokios rimtos, vertingos knygos kaip “Druska jūrai“ ir tarsi kažkiek keista, jog ir lengva drama, ir toks svarbus kūrinys gauna vienodą įvertinimą, tačiau noriu pabrėžti, jog “Paskutinis pabėgimas“ aukščiausią įvertinimą gauna ne dėl paties turinio, o dėl malonumo, kurį suteikė skaitymo procesas.

Ko gero tiktų sakyti, jog tokį įvertinimą gauna pati autorė. Tai yra pirmoji mano pažintis su žymiąja D. Chamberlain. Sakyčiau, jog pažintis labai vykusi. Knyga mane tiesiog prikaustė. Skaityti norėjosi kiekvieną laisvą minutę.

Pirmiausia nustebino tai, kad veikėjai pasirodė labai tikroviški, natūralūs, su tikrais jausmais ir išgyvenimais. Vieniems jų buvo labai lengva pajusti palankumą, kitiems – priešiškumą, tretiems – ir tą, ir tą vienu metu. Suzanos jaučiuosi labai pasiilgusi, gaila, kad knyga baigėsi, norėčiau tokio serialo, kad galėčiau su veikėjais “matytis“ nuolat. 🙂

Tema, kurią autorė nagrinėja, taip pat labai svarbi. Kėlė pyktį tai, jog vaiko globą gali nulemti pinigai ir tam tikros ligos. Tailerio mama gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Ir nors tai buvo būtent dėl potrauminio streso, kurį patyrė po vyro išdavystės, vien pats buvusio, laikino psichikos sutrikimo faktas teismui pasirodo svarbesnis už Suzanos motinystės įgūdžius ir atsidavimą.

Buvo kelios vietos, kurios kėlė klaustukų. Man pasirodė, kad Amerikoje šitaip dingti yra labai paprasta. Pernelyg lengva buvo gauti naujus dokumentus su naujomis pavardėmis, pasisavinti mašinos numerį, dingti visiškai be pėdsakų. Tačiau šie niuansai nebuvo įkyrūs ir mėgautis skaitymu netrukdė. Labai rekomenduoju šią knygą atostogoms, ilgajam savaitgaliui, vasarai ar popietėms, kuomet norisi gero, malonaus, kokybiško laiko su knyga.

Ilgai nelaukusi tikrai imsiu ir kitą D. Chamberlain knygą.

Faktinė informacija:

• Autorius: Diane Chamberlain
• Leidykla: Alma littera, 2017
• Puslapių skaičius: 360
• Vertėja: Loreta Gema Baltaduonė

Knygos dėka susimąsčiau, kokie talentingi būna rašytojai. Kaip įmanoma taip įtaigiai ir jausmingai, o tuo pačiu paprastai, perteikti svarbias temas, išgalvotas istorijas, sudominti skaitytoją, įtraukti jį į skaitymo procesą ir nepaleisti iki pat paskutinio puslapio.