27. Devyniolika minučių (#1)

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: “Sterlingas yra nedidelis, niekuo neišsiskiriantis JAV miestelis, kur niekada nieko nevyksta – iki tos dienos, kai jį sukrečia pritrenkiantis smurto aktas. Atsipeikėję miestelio gyventojai privalės ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir suvokti savo vaidmenį tragedijoje. Džouzė Kormjer, bylą nagrinėjančios teisėjos paauglė dukra, buvo pačiame tragiškų įvykių centre ir galėtų būti kaltinimo liudytoja, tačiau neprisimena, kas įvyko prieš jos akis… O gal prisimena, bet dėl paslaptingų priežasčių sąmoningai pasirinko tylą?“ aprašymą pasiskolinau iš knygos.lt puslapio.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knyga kėlė begalinį susidomėjimą. Nenorėjau veikti nieko kito – tik skaityti. Pati šaudymo mokykloje tema labai domino, ir man norėjosi kuo greičiau išgirsti Piterio motyvus, įsijausti tiek į jo, tiek į šaudymo aukų emocijas. Autorė kaip visada puikiai įsigilino į teisinius ir visus kitus specifinius dalykus, kurie jos kūriniams suteikia tikroviškumo, padeda įtikinti skaitytoją. Gana įdomus buvo ir vertėjos darbas, nustebdavau tekste radusi tokius žodžius kaip “aure“ ar išsireiškimus “tau ant manęs kaip iš penkto aukšto“. Iš pradžių tai kiek glumino, bet po to pripratau.

Knygai stiprų ketvertą duodu už svarbios temos gvildenimą, už tai, kad buvo labai įdomu skaityti apie teismo procesą, jo užkulisius, psichologines teisiamojo charakteristikas, socialinį paauglių gyvenimą, maloniai nustebau tekste radusi jau pažįstamą veikėją Patriką (iš kitos autorės knygos “Lemtingas sutapimas“). Bene stipriausias ir labiausiai nustebinęs dalykas knygoje man buvo jos pabaiga. Dėl Piterio likimo neabejojau, numaniau, kad baigsis taip, kaip ir baigėsi, bet kas bus su Džouze, nė neįtariau. O įdomiausiai ir greičiausiai “susiskaitė“ paskutinieji puslapiai, kuriame vyko teismo procesas, vis pastebiu, kad teisminiai dalykai mane labai domina.

Visgi iki penketo pritrūko tam tikrų niuansų. Pirmiausia, labai anksti sumečiau, kurie veikėjai “sukibs poron“. Taip pat knygose mane erzina, kuomet moterys, suaugusios, turinčios vaikų, padariusios stulbinančią karjerą, piešiamos kaip visiškos analfabetės virtuvėje. Nu niekaip niekaip nepatikėsiu tuo. Juk kažkaip vaiką tai užaugino? O čia rašoma, kad nemoka užsikaisti virdulio ar iškepti blynų. Buvo bandoma kažkaip komiškai pavaizduoti tą veikėją, bet ji man visgi gavosi netikra. Dar kiek prailgo skaityti apie visą Piterio ir Džouzės vaikystę, nes gana greitai buvo galima susidaryti jų portretą, tad kokiu šimtu puslapių trumpinčiau knygą išmesdama tuos plačius aprašymus. Tačiau labiausiai mane stebino ir pykdė patyčių situacija, o tiksliau – suaugusiųjų reakcija. Na kaipgi įmanoma nekreipti dėmesio į tai, kad vaiką stumdo koridoriuose, trenkia jį į spinteles, numauna kelnes prie visų, kiša galvą į unitazą (čia iš viso, visada galvojau, kad tik amerikietiškų filmų klišė yra). Man nesitiki, kad suaugusieji tokie abejingi gali būti, tad knyga neįtikino šiuo aspektu. Pati iš profesinės pusės į patyčių reiškinį esu gana įsigilinusi, matau, kaip su tuo dirbama mūsų aplinkoje, pati su tuo dirbu, tad labai sunku patikėti tokiu suaugusiųjų žiaurumu.

Nors tikrai nenoriu sakyti, kad visur ir visada viską suaugusieji pastebi, neabejoju, kad yra vaikų, kurių niekas negina, ir labai apgailestauju dėl to. Tikiuosi, jie ras pagalbą. Jaučiu pareigą parašyti, jei kartais skaito koks nors skriaudžiamas vaikas ar paauglys – nebijok kreiptis pagalbos. Jei artimoje aplinkoje neturi žmogaus, kuriuo pasitiki, kreipkis į savo ugdymo įstaigos psichologę/psichologą ar į Jaunimo liniją ir nelik vienas su savo sunkumais.

Faktinė informacija:

• Autorius: Jodi Picoult
• Leidykla: Alma littera, 2010
• Puslapių skaičius: 560
• Vertėja: Mėta Žukaitė

Knygos dėka iš arčiau susipažinau su Amerikoje neretai sutinkamu reiškiniu – šaudynėmis mokykloje.

17. Salemo raganos

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Džekas, buvęs mokytojas, po 8 mėnesių paleidžiamas iš kalėjimo už nusikaltimą, kurio tvirtina nepadaręs – paauglės išprievartavimą. Vyras supranta, jog savame mieste būti nebegali, todėl ieško naujos vietos naujai gyvenimo pradžiai. Atkeliavęs į Salem Folsą jis bando įsitvirtinti dirbdamas indų plovėju, stengiasi niekam nekristi į akis, tačiau miestelis netrukus sužino apie jo praeitį ir vyro nelaimei istorija pasikartoja – jam vėl tenka stoti prieš teismą, kuriame jis kaltinamas 16-metės Džilianos išprievartavimu.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį:

Jaučiuosi dvejopai – viena vertus, nusivyliau autore – jau taaaip viskas panašu į prieš tai skaitytas jos knygas, kad net gali nuspėti, kas įvyks. Kita vertus, teisminiai procesai man visada įdomu, tad antroji knygos dalis neprailgo. Įsivažiuoti į kūrinį buvo nelengva, nes nuo pat pradžių vardai ir veikėjai keičiasi greičiau nei spėji susigaudyti. Mano manymu, knygoje (ypač pradžioje) gausu perteklinės informacijos, kuri visiškai nekabina. Pagrindinio veikėjo ir jo darbdavės meilė kažkokia netikroviška, tad vietas apie tai norisi praskipinti, kaip ir daug ką knygoje. Kūrinyje nagrinėjami tėvų ir dukrų santykiai (jų man buvo per daug), bandoma kurti įtampa ir juntamas skatinimas rinktis – ar tikėti Džeku, ar ne. Aš iškart juo patikėjau, tad nebuvo jokios intrigos “o gal, visgi, jis galėjo tai padaryti…“. Knygą apibūdinčiau kaip paplūdimio skaitalą, kai norisi kažko lengvo, bet trupučiuką intriguojančio. Tie visi raganavimai man atrodė labai neišdirbtas reikalas, autorė galėjo daugiau pasigilinti. Taip pat liko netikroviškumo jausmas apie tai, kad prisimelavusios paauglės nesulaukia jokios atsakomybės, man atrodo, realiame gyvenime būtų truputį kitai. O pati knygos pabaiga sudaro įspūdi, kad buvo norėta skaitytoją šokiruoti, tačiau bandymas pasirodė lėkštas ir neišbaigtas. Prievarta, paauglystė, tėvų ir vaikų santykiai – temos svarbios, tačiau pojūtis, kad jomis buvo bėgama paviršiukais, nustelbia tą svarbumą ir knyga lieka tik paprastas laisvalaikio skaitinys.

Faktinė informacija:

• Autorius: Jodi Picoult 
• Išvertė: Loreta Gema Baltaduonė
• Leidykla: Alma littera (2013)
• Puslapių skaičius: 488

Knygos dėka sužinojau, apie wicca (tikėjimą, besiremiantį žmogaus ir Visatos santykiu, gamtos jėgų valdymu, raganavimu). Radau, kad pagal knygą yra sukurtas 2011m. filmas, tad būtinai jį pažiūrėsiu. 

12. Lemtingas sutapimas

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Prokurorė, dirbanti su smurto prieš vaikus bylomis, susiduria su smurtu iš kur kas arčiau, nei norėtų – seksualinę prievartą patiria jos penkiametis sūnus. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Jaučiuosi gana susipainiojusi. Knyga sukėlė begalę jausmų, nuo neapsakomo susidomėjimo iki stipraus erzulio. Ko gero, tai turėtų reikšti, kad knyga gera? Na, aš pasakyčiau taip, ne gera, o įdomi. Pradžia žadėjo labai daug, absoliučiai negalėjau atsitraukti, visi įvykiai tokie tikroviški, emocijos puikiai perteiktos, detalės subtilios ir intriguojančios. Na ir tada tas bum: netikėtas posūkis (skaičiusieji supras, o dar tik ketinantiems skaityti nenoriu spoilinti). Po to posūkio kažkaip susierzinau, iki pat galo manęs toks poelgis neįtikino ir visa painiava, užvirusi dėl jo, priminė telemundo presenta. Kai jau susitaikiau, kad kitaip nebus, vėl visai susidomėjau, nes vis išlendančios tam tikros detalės tikrai nustebindavo. Visgi jau po to knyga man tapo gana nuspėjama – Ninos meilės santykiai, galutinis verdiktas ir visa knygos pabaiga būtent tokia, kokią ir numaniau būsiant. 

Skainant bet kokį kūrinį jausmas, kad absoliučiai nenumanai, kur istorija veda, yra kažkas magiško. Ir vos tik pradeda atsirasti tas nuspėjamumo momentas – burtų nebelieka. Mano akimis, autorė labai stengėsi pateikti daug mums tokių BUM, kad liktume nustebę, kilstelėtume antakius. Na aš galvoju, kad truputį su tuo persistengta ir pradėjau pasigesti jausmo “realybėje irgi taip būna!“.

Kalbant apie pliusus, knyga stipri dėl klausimų, kuriuos kelia: kiek toli gali nueiti mama, ginanti savo sūnų? Kiek daug gali atleisti/iškęsti tave mylintis žmogus? Kur yra riba tarp racionalumo ir moralės, kuomet kalbama apie nusikaltimus? Ar visada ir už visas klaidas turi sumokėti? Taip pat didelis pliusas autorei už pastangas įsigilinti į specifinių profesijų niuansus. Tai, kaip ji rašė apie prokurorų, psichiatrų, soc. darbuotojų darbą mane tikrai įtikino. 

Tai yra pirmoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Iki tol esu mačiusi tik filmą “Mano sesers globėjas“, kuris man labai patiko. Bet autorė tikrai užkabino, neabejoju, kad atsiversiu dar ne vieną jos knygą.

Taip pat norisi pagirti vertėją – turtinga kalba, kažkoks lengvumo jausmas skaitant manau yra ne tik rašytojos nuopelnas. Išversti perteikiant kūrinio esmę sklandžiai ir maloniai akiai yra nemenkas talentas. 🙂 

Faktinė informacija:

• Autorius: Jodi Picoult
• Išvertė: Ina Rosenaitė
• Leidykla: Alma littera (2015)
• Puslapių skaičius: 400

Knygos dėka sužinojau, tiksliau – susimąsčiau, kaip daug lemia mažo vaiko liudymas teisme ir koks jis gali būti trapus, sudėtingas ir traumuojantis.