12. Lemtingas sutapimas

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 4 dienas

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Prokurorė, dirbanti su smurto prieš vaikus bylomis, susiduria su smurtu iš kur kas arčiau, nei norėtų – seksualinę prievartą patiria jos penkiametis sūnus. 

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Jaučiuosi gana susipainiojusi. Knyga sukėlė begalę jausmų, nuo neapsakomo susidomėjimo iki stipraus erzulio. Ko gero, tai turėtų reikšti, kad knyga gera? Na, aš pasakyčiau taip, ne gera, o įdomi. Pradžia žadėjo labai daug, absoliučiai negalėjau atsitraukti, visi įvykiai tokie tikroviški, emocijos puikiai perteiktos, detalės subtilios ir intriguojančios. Na ir tada tas bum: netikėtas posūkis (skaičiusieji supras, o dar tik ketinantiems skaityti nenoriu spoilinti). Po to posūkio kažkaip susierzinau, iki pat galo manęs toks poelgis neįtikino ir visa painiava, užvirusi dėl jo, priminė telemundo presenta. Kai jau susitaikiau, kad kitaip nebus, vėl visai susidomėjau, nes vis išlendančios tam tikros detalės tikrai nustebindavo. Visgi jau po to knyga man tapo gana nuspėjama – Ninos meilės santykiai, galutinis verdiktas ir visa knygos pabaiga būtent tokia, kokią ir numaniau būsiant. 

Skainant bet kokį kūrinį jausmas, kad absoliučiai nenumanai, kur istorija veda, yra kažkas magiško. Ir vos tik pradeda atsirasti tas nuspėjamumo momentas – burtų nebelieka. Mano akimis, autorė labai stengėsi pateikti daug mums tokių BUM, kad liktume nustebę, kilstelėtume antakius. Na aš galvoju, kad truputį su tuo persistengta ir pradėjau pasigesti jausmo “realybėje irgi taip būna!“.

Kalbant apie pliusus, knyga stipri dėl klausimų, kuriuos kelia: kiek toli gali nueiti mama, ginanti savo sūnų? Kiek daug gali atleisti/iškęsti tave mylintis žmogus? Kur yra riba tarp racionalumo ir moralės, kuomet kalbama apie nusikaltimus? Ar visada ir už visas klaidas turi sumokėti? Taip pat didelis pliusas autorei už pastangas įsigilinti į specifinių profesijų niuansus. Tai, kaip ji rašė apie prokurorų, psichiatrų, soc. darbuotojų darbą mane tikrai įtikino. 

Tai yra pirmoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Iki tol esu mačiusi tik filmą “Mano sesers globėjas“, kuris man labai patiko. Bet autorė tikrai užkabino, neabejoju, kad atsiversiu dar ne vieną jos knygą.

Taip pat norisi pagirti vertėją – turtinga kalba, kažkoks lengvumo jausmas skaitant manau yra ne tik rašytojos nuopelnas. Išversti perteikiant kūrinio esmę sklandžiai ir maloniai akiai yra nemenkas talentas. 🙂 

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jodi Picoult
  • Išvertė: Ina Rosenaitė
  • Leidykla: Alma littera (2015)
  • Puslapių skaičius: 400

Knygos dėka sužinojau, tiksliau – susimąsčiau, kaip daug lemia mažo vaiko liudymas teisme ir koks jis gali būti trapus, sudėtingas ir traumuojantis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s