39. Kur tada buvo tavo Dievas? (#13)

ECB4710B-D46F-4D63-8C68-11BD14AF172D.JPG

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Vieno žmogaus istorija apie kelionę į vidinę ramybę, savasties paieškos, egzistencinės dilemos ir atradimai.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmiausia skubu pasakyti, kad iki šios knygos nieko nežinojau ir nebuvau girdėjusi apie jokį Sausį Upę. Iki pat dabar jo neguglinau, norėjau perskaityti knygą be jokių išankstinių lūkesčių. Užtat eisiu guglinti kai tik parašysiu paskutinį šios apžvalgos žodį.

Knyga sukėlė man begalę emocijų. Pačių pačių įvairiausių. Ir malonių, ir nemalonių. Tiesą sakant, net nelabai žinau, nuo ko čia pradėti, kad pavyktų tinkamai perteikti savo mintis. Bandau pradėti nuo pradžių.

Estetiška, balta, 160 puslapių knyga. Neilga, tiesa? Galėtume pavadinti knygele, bet liežuvis neapsiverčia. Tai tikrai yra knyga. Atvira, nuoširdi, nuoga. Knygą būtų galima perskaityti vienu prisėdimu, tačiau, kaip mama, tokios prabangos neturiu, todėl man tai užtruko 4-5 vaiko miegus. Visgi, jei turite galimybę, raginu atsisėsti, įsipilti kokio gėralo (be laipsnių), prisikrauti kokios užkandos, išsijungti telefoną, pasiimti užrašų knygelę mintims pasižymėti, apsikabinti katiną arba šunį, užsidegti žvakę ir skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Skaitant vis galvojau, kad tai yra knyga, kurios vien turinio aprašyti neišeis. Ją pagvildenti norisi keliais rakursais. Patinkančią išvaizdą jau aprašiau. Greta einančios knygos iliustracijos taip pat labai unikalios. Maketas – išskirtinis: paveikslėliai, istorijos, papildančios pagrindinę liniją (jos man ypač patiko, autorius jų gale pasirašo “Asmeninio/viešo dienoraščio ištrauka“). Bet kas mane žavėjo užvis labiausiai – žodynas. Platus, turtingas, išsilavinusio žmogaus, su gausybe sinonimų ir nekasdienių žodžių (pvz., panegirika), metaforų. Skaityti šia prasme buvo vienas malonumas ir, jei atvirai, autoriaus aprašomo turinio dėka susidarius vaizdą apie patį autorių man vis “nesuėjo galai“ – kaip toks, iš pažiūros, protingas ir raštingas žmogus papuolė į tokias peklas? No offence.

Na, o pereinant prie turinio čia ir išlenda toji mano patirtų emocijų gausybė. Knyga suskirstyta etapais – apie paieškų pradžią, pokalbius su atsitiktiniais žmonėmis, pabėgimą į Rytus, įklimpimą į sektą, išmoktas pamokas bei išvadas.

Ypač įdomu buvo skaityti apie išmoktas pamokas, išvadas bei jau anksčiau paminėtas dienoraščio ištraukas. Kai kurias istorijas ir mintis skaičiau ir šiurpuliukai bėgiojo, prisirankiojau citatų, apie kurias galvojau prieš užmiegant, jaučiausi įkvėpta (ir dabar tokia jaučiuosi) tam tikrais aspektais keisti savo kasdienę būtį į geresnę, šviesesnę. Keletas įkvėpusių minčių:

Galiu išeiti kaip teisusis, bet renkuosi būti teisingas. Žmogus, besivadovaujantis šia mintimi, pakyla virš ego ir į situaciją žvelgia iš paukščio skrydžio.

Nėra ką slėpti, esu iš tų žmonių, kurie mėgsta būti teisūs. Bet tuo pačiu viduje labiau už viską noriu rinktis būti teisinga. Esminis žodis čia – RENKUOSI. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, mano akimis, tai yra šios knygos kertinė šerdis. Jei reiktų jos pagrindu nagrinėti teksto suvokimą (pamenat gal kai kurie, kaip mokykloje tą darydavome?), tai į klausimą apie pagrindinę mintį, atsakyčiau būtent taip – už savo gyvenimą atsakingi esame patys.

Dar viena supurčiusi idėja:

Kaip pasielgtų žmogus, kuriuo noriu būti?

Nesuskaičiuojamą daugybę kartų elgiamės impulsyviai. Aš tai tikrai. Praėjus karštakošiškumui vis galvoju, kaip derėjo elgtis, ką vertėjo sakyti, ką reikėjo pasilaikyti sau. Bet visus šiuos klausimus galima pakeisti vienu – kaip pasielgtų žmogus, kuriuo noriu būti? Aš tiksliai žinau, kad noriu būti geresnė, na tai kaip ta geresnioji aš pasielgtų? Šios mintys skatina gerumą. Man iš viso atrodo, kad vienas pagrindinių tikslų gyvenime yra būti geru žmogumi. Sąžiningu. Teisingu. Geru. To labai noriu išmokyti savo vaiką. To vis dar noriu išmokti pati.

Visgi norisi paminėti ir momentus, kuomet kraipiau galvą. Skaitant dialogus su praeiviais man buvo kažkaip koktu. Turbūt todėl, kad šiame gyvenimo etape į tokias istorijas reaguoju jautriau, nors tai keista, nes dėl ilgų savanorystės metų esu girdėjusi šimtus tokių gyvenimų. Visgi gal tame ir šuo – jaučiuosi jau “atsiklausiusi“. Šią emociją reabilitavo aprašomas pokalbis su kunigu Algirdu (įtariu, Toliatu). Jo mintis apie tai, kad ne Dievas kaltas dėl mūsų negandų, kad mes ne marionetės, jog kažkas “tinkamu metu netimptelėjo už virvutės, neišgelbėjo“, kaip ir – nepastūmėjo! Mes laisvi rinktis. Labai daug žmonių tai pamiršta. Reabilitavo ar ne, visgi džiaugiausi, kai tie pokalbiai su liūdnus dalykus patyrusiais, baigėsi.

Dar man labai nelipo Krišnos ir sektos aprašymai. Nenoriu pasirodyti netolerantiška, bet nuoširdžiai stebiuosi, kaip žmonės į tai papuola? Studijų laikais turėjau paskaitą “Netradicinės religijos“ suprantu jų veikimo principą, bet vis tiek nepaliauju stebėtis. Kita vertus, ko gero, esu laiminga, jei man neteko to patirti. Taip pat norėjosi greičiau “prabėgti“ skyrius, kuriuose kalbama apie antrus/trečius/ketvirtus gyvenimus. Turbūt tam esu pernelyg tradicinių krikščioniškų pažiūrų.

Klausimas kurį norisi užduoti autoriui – ieškojai Dievo daug kur, tačiau, kaip supratau, išskyrus krikščionybėje? Ar klystu? Jei neklystu – dėl ko neužsukai ten? O gal dar užsuksi? 🙂

Pabaigai pasidalinsiu paskutine mintimi. Kiek iš tiesų daug žmonių yra patyrę panašias keliones, kaip Sausis Upė. Ir kiek daug žmonių, kurie to niekada nepatyrė ir nepatirs. Kokie jie tarpusavy skirtingi. O kas tai lemia? Autorius sako, kad nereikia nieko kaltinti (na, pavyzdžiui, vaikystės ar pan.), sutinku, kad kaltinimai nieko nepakeis, bet visgi – kažkas juk yra TOKIO, kas vienus verčia ramybės ieškoti tokiais drastiškais būdais, o kitiems užtenka sudalyvauti nuotolinėse Elzės efektyvių žinučių dirbtuvėse. Mano klausimas retorinis, žinoma. Visgi kuo džiaugiuosi, kad ši kelionė autorių praturtino. Tai jaučiasi skaitant, viliuosi, jog jo vidinis tobulėjimas nesustos ir vieną rytą atsibudęs supras, jog yra laimingas ir ieškoti nebereikia.

Dar keletas patikusių citatų:

Ko vertas mūsų individualumas, jei neturime šeimos, į kurią kas vakarą taip norisi sugrįžti?

Dviese tobulėjama šviesos greičiu.

Pažadu stebėti kiekvieną savo žodį, kad jis ne skaudintų, o kurtų.

Knygą rekomenduoju perskaityti visiems. Visi joje kažką rasite, absoliučiai tuo neabejoju.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Sausis Upė
  • Leidykla: ???, 2018
  • Puslapių skaičius: 160
  • Vertėja: –

Knygos dėka sužinojau apie Sausį Upę. 🙂 Psio, einu jį guglint. 😀

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s