Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 2 dienas
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai istorija apie 4 likimus, sudaužytus antrojo pasaulinio karo metu. 2 vokiečiai, lenkė ir lietuvė, kaip ir tūkstančiai kitų Rytprūsių bei Baltijos šalių gyventojų, bėga nuo sovietų kariuomenės. Bėga į uostą, kuriame laukia laivai, padėsiantys persikelti į Vokietiją. Tačiau persikelti pavyksta ne visiems. “Wilhelm Gustloff“ tragedija yra didžiausia istorijoje(aplenkusi garsujį Titaniką ir kitas laivų katastrofas).
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Oho. Šis žodis per menkas apibūdinti emocijas, apėmusias perskaičius knygą ir, žinoma, ją skaitant. Antrojo pasaulinio karo tema mane domina nuo pat paauglystės, pradėjusi su Ana Frank tiesiog negaliu nustoti domėtis panašiomis istorijomis. Apskritai – karo metu dužę žmonių likimai, mano manynu, negali būti pamiršti. Jie privalo nugulti į knygų puslapius ir negali išnykti. Tai yra siaubinga, baisu ir nesuvokiama, bet tokia yra realybė ir man atrodo labai niekšiška nuo jos bėgti.
Na jei kalbant apie patį romaną, pirmi puslapiai kiek glumino, nes teko perprasti rašymo stilių, tiksliau – susipažinti su vėikėjais, kadangi epizodai buvo aprašomi iš kiekvieno jų perspektyvos. Tačiau juos pažinus, išmokus vardus, skaityti tampa labai įdomu. Jutau stiprų palankumą Joanai, Florianui ir lenkiukei. Mane žavėjo, kaip karo, bado, skurdo, stingdančio šalčio akivaizdoje jie gebėjo išlikti žmonėmis, geresniais, nei kartais būname mes, toli gražu nepatiriantys nepritekliaus. Tuo pačiu, tiesiogine to žodžio prasme šlykštėjausi tuščiagarbiu vokiečių kareiviu. Tiesą sakant, kai kurių jo “laiškų“ net neprisiverčiau perskaityti, toks atgrasus jis man buvo. Vien tai, kaip stipriai veikėjų charakteriai įsismelkia į skaitančiojo sąmonę, rodo knygos unikalumą. Man atrodo, neatsirastų abejingų, skaitančių knygą “paviršiukais“, nori nenori – ji iškart įtraukia.
Knygoje gvildenamos meilės, pasiaukojimo, atsakomybės ir gerumo temos. Tuo pačiu iškyla ir baisiausios ydos – godumas, savanaudiškumas. Nejučia vis stačiau save į veikėjų pozicijas. Vis kėliau klausimą – kaip aš elgčiausi jų vietoje? Ar sugebėčiau išlikti tokia tauri, kaip jie? Prisipažinsiu, kad ir kaip kvailai beskambėtų, bet panašiose istorijose visada stebiuosi šalčiu. Man kyla nuostaba ir klausimai – kaip įmanoma stingdančiame šaltyje keliauti apsirengus vos keliom drapanėlėm? Kaip jie nesuserga?? Kaip jie miega kažkokioje vėjo košiamoje pašiūrėje?? Kaip jie alkani turi jėgų tokiame šaltyje sukarti kelis šimtus kilometrų? Žmogaus galimybės nesuvokiamos.
Manau, tai yra knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas ir taškas.
Faktinė informacija:
- Autorius: Ruta Sepetys
- Leidykla: Alma littera, 2010
- Puslapių skaičius: 320
- Vertėja: Zita Marienė
Knygos dėka sužinojau apie pačia didžiausią istorijoje laivo tragediją. Siaubingai gėda, kad iki tol nežinojau. “Wilhelm Gustloff“ katastrofa pasiglemžė per 9000 gyvybių. Gelbėjimosi valtyse, stingdančiame šaltyje buvo išgelbėti apie 1200 žmonių.
skaitykim! 