2. Pirmąkart mama

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai knyga apie vienos mamos istoriją. Į šį sakinį sutelpa viskas – gyveno gyveno moteris ir… jai atsitiko vaikas. Kokia ji buvo iki tol, kokia tapo po to, kaip jautėsi nėštumo metu, kaip jaučiasi jau susilaukusi dukrytės. Autorė – 2 dukrų mama, parašiusi 7 knygas. Šiuo metu su vyru gyvenanti Havajuose ir (man svarbus faktas) laiko save Prieraišiosios tėvystės atstove.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Skaitant šią knygą manyje maišėsi jausmų uraganas. Pradžioje labai atbaidanti, svetima ir liūdinanti istorija pamažu, man ne visai suvokiamu būdu, tapo jauki, verčianti nusišypsoti, nusijuokti, šiek tiek pabliauti.

Skaitydama knygą, kaip visiška keistuolė 3 kartus pafollowinau ir unfollowinau autorę instagrame. Pradėjusi skaityti – pradėjau ją sekti, bet nuotraukų dar nežiūrėjau. Paskaičiau knygos pradžią (apie 50-60psl.), galvoju  – vajetus, mes neturime nieko bendro, kaip reiks pabaigti knygą? Ir kam man tada ją sekti? Nuėjau į IG ir spustelėjau “unfollow“. Knyga dovanota, gavau ją gimtadienio proga iš labai geros draugės – negaliu jos neperskaityti. Skaitau toliau. Skaitau skaitau ir pamažu, su lengvais kluptelėjimais man Vaivos istorija pasidaro jauki, įdomi, staiga užplūsta noras su ja susipažinti, galvoju, kad jei gyvenčiau Havajuose tikrai norėčiau su ja draugauti. Ir nuėjusi į IG vėl ją pafollowinu. Šį kartą peržiūriu visas nuotraukas. Taip patenkinu mažytį “susidraugavimo“ norą. Iš tiesų – kaip faina skaityti knygą žmogaus, į kurio gyvenimą gali žvilgtelėti esamuoju laiku. Eina sau, tas internetas, ką? 🙂 Perskaičius knygą žinau – jau nebeatfollowinsiu.

O dabar apie pačią knygą. Kas man ten taip netiko, jog liūdėjau ir guodžiausi, kad visai ne apie mane? Ilgai apie tai galvojau. Kodėl iš viso skaitydama knygą svarstau – apie mane ar ne apie mane? Dėl ko negaliu tiesiog skaityti, kaip eilinės istorijos, kaip kokio Tess detektyvo ar Chamberlain romano? Įpusėjus knygą supratau – nes tai apie motinystę. Nes nori nenori, kai kita moteris rašo apie savo kelią, niekaip negali nustoti vertinti to kelio ir “matuotis“ jo. Ar man buvo taip pat? Jei buvo – ta moteris man būtų draugė, jei nebuvo – kam gaišti laiką gilinantis į kažką svetimo? Ir čia pat save sustabdžiau – koks absurdas! Natūralus, žmogiškas, moteriškas, mamiškas, bet visgi – absurdas. Ir koks iš tiesų stiprus tas pasąmoningas noras šlietis prie moterų, mamystę patyrusių, išgyvenusių taip pat ar bent jau panašiai. Na niekaip nepavyks atsiriboti nuo to lyginimosi man. Bet gal ir nereikia? Gal čia nieko baisaus? IG daug kas man rašėte – vienoms knyga labai labai tiko, kitos – nerado joje savęs, svarsto, ar verta ją pabaigti. Dabar galiu atsakyti, kad mano galva, tikrai verta.

Kame knygos kabliukas, dėl ko kai kurias mamas jis stabdo nuo skaitymo tęsimo? Manau dėl to, kad joje jau nuo pat pradžių nagrinėjami labai nepatogūs klausimai. Sakykime, abortas. Jei iki nėštumo buvau tiesiog prieš – na niekada nesidaryčiau ir nėra net ką kalbėti, tai pagimdžius ši tema tapo iš viso tokia nemaloni, nenoriu apie ją nei diskutuoti, nei galvoti, nei skaityti. Kitas, man kliuvęs niuansas – feminizmas. Aš gal antifeministė? 😀 Ne, iš tiesų nežinau. Negaliu, savęs priskirti nei prie feminisčių, nei nuo jų atskirti, nes nesu įsigilinusi į šį reiškinį, bet kai kurios idėjos man toookios svetimos, kad knygoje nuo žodžio “patriarchatas“ mane jau vimdė. Surogatinė motinystė – irgi negaliu suprasti, kaip galima atiduoti savo kūną ir kraują. Ekologinė gimstamumo pusė (kiek vieno žmogaus gimimas pridaro žalos gamtai) – irgi neeeeeįdomu (kai kalbama apie mano vaiką!), aišku – neapsakomai egoistiška, savanaudiška ir t.t., bet neeeeeįdomu. Deivės judėjimas. What? Tokiems judėjimams aš dar per tamsuolė turbūt. Moters seksualumas ir motinos aseksualumas. Taip, tiesa, kad visuomenėje žodžiai motina ir seksuali eina tikrai ne koja kojon, bet ar iš tiesų taip stipriai tas erzina – na jei norisi, atrodyk seksualiai ir nesuk galvos. Žindymas viešai – taip, daug kam tai kelia šoką, bet irgi – so what? Jei aš norėčiau, tai ir žindyčiau. Aš nenoriu, nes mano vaikas valgydamas blaškosi, net jei kitam kambary išgirsta praeinantį tėtį, bet jei norėčiau – na koks man skirtumas, kad kokia baba “sugėdintų“? Ir dar nemažai kitų temų, kuriose aš tiesiog jaučiausi nutolusi, man tas nei svarbu, nei aktualu, nes tikrai jaučiu, kad galiu auginti (ir auginu) dukrą kaip noriu. Aš net patarimų ir klausimų “ar turi pieno“ negirdėjau. Gal man pasisekė? Gal. Bet savo sprendimais esu užtikrinta ir patarėjams turėčiau ką atsakyti. Svarstau – gal ir kitoms mamoms, kurioms knyga nelipo, kliuvo tie patys dalykai?

Grįžtant prie lyginimosi momentų – autorei, kaip ji pati rašo, motinystė buvo egzistencinis šokas. Ir nuo to prasideda didieji mūsų skirtumai, nuo kurių negalėjau pradžioje atsiriboti. Mano net profesija surišta su vaikais, vaikų aš norėjau nuo nežinau kada, tai filosofiniai pašnekesiai rūkant ant plačios palangės iki paryčių niekada nebuvo mano gyvenimo dalis. Nesijaučiu praradusi savo individualybės, netgi priešingai – jaučiuosi save atradusi, tad turiu pripažinti, jog skaičiau ir galvojau – eina sau, negi rimtai kažkas tiek būna susitelkęs į save, į darbą, į karjerą, kad vaikai šitaip sudrebina pasaulį? Ir čia yra tikrai negražu iš mano pusės. Ilgainiui tai supratus ir susigėdus tapo lengviau. Į knygą ėmiau žiūrėti, kaip į KITOS moters UNIKALIĄ Motinystės istoriją. Staiga viskas pasidarė įdomu. Autorė iš kaži kur ištraukia visokių įdomių mokslinių faktų, statistikų, kuriomis papildo pasakojimą, į motinystę žvelgia iš įvairių rakursų, apie kuriuos aš net nesusimąstydavau. Palietė temas, su kuriomis tenka susidurti mamoms – su įvairiausiais kaltinimais ir smerkimu (deja, labai dažnai – iš kitų mamų): mama su vaiku keliauja – blogai! Tampo kūdikį, nesuteikia jam ramybės. Mama renkasi nekeliauti – blogai! Davatka užsidariusi namuose, nesudaro vaikui galimybių pažinti pasaulį. Žindo, miega su vaiku, daug nešioja – išlepins! Maitina mišinuku, migdo lovelėje, augina BB gultuke -kokia nerūpestinga! Ir t.t.

Knygoje Vaiva papasakojo apie motinystę Havajuose, apie įvairius, žiauriai kietus mamų klubus (kažkas panašaus į mūsų virtualųjį Tėvų darželį, tik ten ne virtualiai!), kurio klaikiai užsimaniau ir pas mus! Daug dėmesio autorė skiria ir karjeros temai JAU susilaukus vaiko – savirealizacija, produktyvumas, buvimo TIK mama “kaina“ (vėl turiu prisipažinti – nieko ir niekada gyvenime man nebuvo prasmingiau nei buvimas TIK mama, ir pagalvojus apie darbą lengvai nusipurtau. Ir ne, nėra taip, kad savo darbo aš nemylėjau.).

Pati knyga yra gana nuosekli, yra trys didieji etapai: iki vaiko, nėštumo laikotarpis, laikas po gimdymo. Tačiau šiuose trijuose blokuose būna įsipina įvairiausių temų temelių, kurios, nors įdomios, įneša ir šiek tiek chaoso, tad truputį pasigedau tvarkos. Autorės rašymo stilius man pasirodė toks amerikoniškas – nežinau, ar tam turi įtakos tai, jog ji gyvena Havajuose – lengvas, pagaulus, vaizdingas, šiek tiek perspaustas. Labai patiko autorės idėja dukrytę vadinti Zyliuke – knygos gale paaiškinta, dėl ko pasirinktas toks pseudonimas. Taip pat frazė Giminės Moterys be galo taikli, atspindinti visas šeimos moterėles, ištisai patarinėjančias ir žinančias “geriau“.

Jei jau pradėjau apie lyginimąsi, tai ir pabaigsiu. Anksčiau minėjau, kas, man trukdė susitapatinti ir įsijausti, tai štai dabar galiu pasakyti, jog artimiausia autorei jaučiausi  aprašomame etape po gimdymo. Kai laimė veržiasi per kraštus, meilė savo vaikui sprogdina meilės suvokimo ribas, krenti į tą tobulumo burbulą ir nenori išlipti. Viena citata buvo tokia sava, kad negaliu nepacituoti. Kontekstas – kalbama apie mirtį, kad jei anksčiau tokios baimės nebuvo, dabar mirti tiesiog negalima “nes kas tada augins mano vaikus? Kas rytais išvirs avižinės košės – ne per skystos ir ne per tirštos, kas šukuos plaukus taip, kad nepeštų, kas vienu pabučiavimu pagydys skaudančią vietą, o vakarais su džiaugsmu rinks kojų tarpupirščiuose susispietusius pūkus? Aš. Aš. Aš. Noriu būti savo vaikams taip, kaip niekas kitas nemoka. Aš ir nenoriu, kad kas nors kitas mokėtų.“ Kiek beskaityčiau šią citatą – tiek šiurpai laksto kūnu ir mažumėlę graudinuosi. Taip pat svarbu paminėti, kad Vaiva yra PT (prieraišiosios tėvystės) atstovė, o tai irgi mane verčia šlietis prie jos arčiau ir nebeatfollowinti instagrame. 🙂

Taigi, turbūt supratot, kad knygoje pilna visko. Temų, kurios tikrai jums ne(pa)tiks, minčių, kurios sužavės ir leis susimąstyti, istorijų, kurios bus svetimos ir nepažintos, bei tokių, kurios bus juokingai savos ir artimos iki susigraudinimo. Tai kaip tada man įvertinti knygą? Gera, bloga? Rekomenduočiau, nerekomenduočiau? Kokią teisę turiu šitaip vertinti kitos moters istoriją? Nemanau turinti, todėl ir nevertinsiu, tik be galo džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo lentynoje ir tikrai tikrai ją dar atsiversiu kai namuose lakstys antras kleckas, nes minčių, į kurias galima pažvelgti naujai – joje apstu.

P.S. autorės draugei Jovitai noriu skirti atskiras liaupses – kiekvienai reikia tokios draugės.

Faktinė informacija:

• Autorius: Vaiva Rykštaitė
• Leidykla: Tyto alba, 2018
• Puslapių skaičius: 304
• Vertėja: –

Knygos dėka labai daug mąsčiau apie mamų bendrystę, panašumus ir skirtumus, konkurenciją ir pagalbą viena kitai. Kaip būtų nuostabu, jei mamystėje konkurencija išnyktų.

44. Motinystės kelias (#18)

Subjektyvus mano įvertinimas: 4,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai analitinės psichologijos (C. G. Jungo) atstovės knyga apie kelią į motinystę, moteriškumą, santykius su savimi, savo kūnu, savo siela bei aplinkiniais – savo vaikas, vyru, kitais artimaisiais.

Prieš pradedant skaityti knygą, siūlau trumpai susipažinti su jungiškąja kryptimi, tada bus aiškiau, dėl ko knyga tokia gili analizėmis:

Analitinė psichologija- tai C.G. Jungo sukurta teorija, atspindinti sudėtingą psichinio gyvenimo vaizdą, kur ypatingą vietą užima pasąmoningųjų procesų analizė, atskleidžianti asmens motyvacijos sferą, nubrėžianti asmenybės struktūros ir gelminio tapatumo kontūrus, suteikianti kryptį asmenybės raidos, patologijos bei psichoterapijos sampratai. Ši teorija priskiriama tarpdalykinei paradigmai, nes integruoja savyje ne tik psichologijos, bet ir kultūros, istorijos bei religijotyros studijas. (Informacija nukopijuota iš Lietuvos analitinės psichologijos asociacijos puslapio)

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Labai gili, turinti savyje kažkokios nepaaiškinamos ramybės ir taurumo knyga. Ją skaitant jaučiau stiprią bendrystę su moterimis, nebūtinai su tomis, kurias pažįstu, greičiau jau su moterimis apskritai. Knyga verta antro skaitymo, kone kas antras puslapis turi pasibraukimo vertų minčių, minčių, skatinančių jas išjausti, apsvarstyti, pasimatuoti perskaitytą patirtį, perleisti per savą prizmę. Knygoje laipsniškai einama nuo moteriškumo užuomazgų, pirmųjų menstruacijų iki gimdymo, pasitikėjimo savo kūnu jo metu, apie tėvo vaidmenį jame, moterį užplūstančius hormonus. Kalbama apie seksualumą, pastojimą, nėštumo laikotarpį, užsimenama apie persileidimus, depresiją. Knygos trečdalis skirtas motinystės temai, ją lydinčių kaltės, gėdos jausmams, norui būti tobula mama, KITOKIA nei buvo pačios. Motinystės tematika man ypač patiko, taip viskas paprastai, žemiškai apkalbama. Tas paprastumas “nuginkluoja“, parodo, kad neprivalome būti tobulos mamos, kad tokių iš viso nėra. Tai įkvepia stiprybės ir pasitikėjimo savimi, kaip mama. Visi šie aspektai knygoje paliečiami kiek kitokiu rakursu, nei mums įprasta, einama ne paviršiukais, o giliai, net sakyčiau klampiai, kad pabūti, išjausti. Nors aš asmeniškai nesu analitinės psichologijos gerbėja, man prie širdies labiau humanistinė ar kognityvioji, tačiau čia visai pasidaviau tam gilumui, man jis netrukdė, kaip tik – tiko. Ko šiek tiek buvo per daug, tai antropologinių intarpų, man nėra visiškai įdomios laumių ir kitų praeities mitų temos. Visgi tai priduoda tam tikro konteksto, galime pasilyginti, kaip buvo anksčiau, kaip yra dabar. Tas palyginimas svarbus, nes jei anksčiau buvo stokojama medicininių žinių, sterilumo, su kaupu buvo įžvalgumo, nuojautos, įsiklausimo į savo kūną. Šiandien mes toli pažengę medicinos srityje, jos dėka daug gimdyvių ir kūdikių išgyveną, ko nebuvo įmanoma užtikrinti anksčiau, tačiau dabar trūksta emocinio lygmens, viskas daroma “prabėgomis“. Dar pagalvojau, kad tam tikros temos, pavyzdžiui, seksualumas galėjo būti panagrinėtos išsamiau.

Aš buvau Sigitos Valevičienės paskaitoje apie psichologinį pasiruošimą gimdymui. Pasidalinau su ja apie savo nerimą “išsijungti“, apalpti, nežinau dėl ko, bet labai to bijojau. Ir Sigita man atsakė – jei moteris gimdymo metu sugeba “išeiti“ tarsi į kosmosą išskristi, vadinasi, viskas bus gerai. Pasak jos, tas atsijungimas padeda ištverti skausmą, padeda atsiriboti nuo proto siunčiamų baimės signalų ir atsiduoti kūnui, plaukti paskui jį. Na aš nežinau, kaip, bet man tai pavyko. Sąrėmių metu šuoliavau ant kamuolio su nukreipta į pilvą šilto dušo srove ir mintyse buvau ne ligoninėje, o net nežinau kur, savyje, matyt. Vyras gimdykloje būdamas ateidavo pažiūrėti, ar aš kvėpuoju, nes neišleidau nei garso, tyliai sau šuoliavau ir leidau kakleliui vertis. Gal kai kurios pagalvosit – pasisekė. Na gal. O gal mano pasiruošimas turėjo tam įtakos. Aš mėgstu galvoti, kad turėjo.

Dar labai ne į temą – mane išties liūdina knygos viršelis. Nelimpa, negražus, banalus, pernelyg barbiškas. Bet kaip ten sako, nespręsk apie knygą iš viršelio… 🙂

Faktinė informacija:

• Autorius: Sigita Valevičienė
• Leidykla: Alma littera, 2018
• Puslapių skaičius: 304
• Vertėja: –

Knygos dėka dar kartą išgyvenau svarbiausius savo moteriškojo gyvenimo epizodus – menstruacijas, seksualumą, nėštumą, gimdymą ir dar šviežią motinystę.

41. Trisdešimt milijonų žodžių (#15)

Subjektyvus mano įvertinimas: 5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Knygoje pateikiami moksliniai įrodymai, kaip tėvų kalbėjimas su 0-3m. amžiaus vaikais padeda jiems pasiekti savo potencialo aukštumas ir lemia sėkmę tiek asmeniniame, tiek akademiniame gyvenime.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą skaičiau kaip gerą gerą mokslinį darbą. Lyrinis nukrypimas – kai rašiau magistrinį mano darbo vadovas (nuostabiausias iš nuostabiausių) vis sakydavo: “nu Donata, viskas ok su informacija, kurią pateiki, bet tu čia rašai kaip romaną, turi rašyti moksliškiau“. O aš su savo beletristikom, metaforom, sinonimais niekaip negalėjau susitaikyti su ta moksline, sausa kalba. Parašiau tą magistrą, apsigyniau, gavau 10, vadinasi, tilpau į tas ribas, bet iki šiol galvoju, kad nors tema mano įdomi (tarp kitko, irgi apie intervencijas, nukreiptas į vaikus – pykčio kontrolės ugdymą), bet skaitant darbą, parašyta ta sausa kalba, norisi tik miegoti. O čia! Čia norisi šokti ir dainuoti, kalba toookia maloni, paprastai pateikia mokslinius faktus, skaitai – it sviestu slysti!

Grįžtant prie knygos, nusprendžiau taip – ją ginekologės turėtų dalinti tėvams 12 nėštumo savaitę kartu su kūdikio echoskopo nuotrauka. Perskaičiusi knygą daviau ją vyrui ir klausiu jo nuomonės, tai pirmi jo žodžiai: “man be galo gaila tų vaikų, su kuriais tėvai taip nešneka“. Antrinu jam 100 proc., todėl tiesiog privalu ją perskaityti visiems būsimiems (ir esamiems) tėvams.

Kalbėjimas su kūdikiais yra apipintas visokiais mitais. Vienas dažnesnių – su kūdikiu nereikia leliakinti, jei nori, kad jis gerai kalbėtų, turi šnekėti kaip suaugęs, tvarkingai, švariai, tada kai reikia, o ne bet kada ir bet ką balbatuoti. Ot ir ne. Ir autorė pagrindžia, dėl ko. Aš nesileisiu į tuos pagrindimus, tiesiog akcentuosiu, kad turtinga, įvairi, šilta, tikslinga, kalba su vaiku daro stebuklus. Kitaip sakant – svarbu pasakoti kūdikiui kiekvieną žingsnį – “dabar mamytė tau keičia sauskelnes, oho, tau patinka būti nuogu užpakaliuku, taaaip, tu šypsaisi, kaip smagu!“, jam dainuoti, skaityti. Su vyresniais vaikais tas pats – kuo daugiau ir pozityviau kalbėsime, tuo geresnę dirvą ruošime ateičiai.

Knygoje remiamasi smegenų neuroplastiškumu, paprastai tariant – gebėjimu vis tobulėti ir reorganizuotis visą gyvenimą. Čia tapatu bet kokiam įgūdžiui – jį praktikuojant, mes tobulėjame, apleidžiant, užmirštant – gebėjimai slopsta. Taip ir su kalbine aplinka – kuo ji turtingesnė, kuo mažiau tylos namuose, kuo tėvai daugiau kalbasi tiek su vaiku, tiek tarpusavyje, tuo didesnė nauda vaikui. Jo smegenyse kuriasi naujos jungtys, padėsiančios išvystyti IQ potencialą, atsakingos už vaiko būsimą žodyną, kalbos apdorojimo greitį, gebėjimą mokytis ir siekti to, kas jam svarbu.

Bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas didžiąja dalimi įvyksta per pirmus trejus gyvenimo metus, o optimalus smegenų vystymasis priklauso nuo kalbos. D. Suskind

Ką svarbu suprasti – ne tik kiekybė, bet ir kokybė yra reikšminga. Nepatariama kalbėti trumpais, skurdžiais sakiniais, ypač vengti neiginių, draudimų (išskyrus saugumo situacija – bėgimą į gatvę ir pan.). Kalbant vartoti matematinius, erdvę nusakančius žodžius, skaičius, spalvas.

Autorė labai plačiai papasakoja apie tyrimus, kurie daryti šeimose, siekiant suskaičiuoti ir kokybiškai išanalizuoti vaikų girdimus žodžius. Tyrėjai su šeimomis leisdavo kiauras paras, netgi likdavo nakvoti, važiuodavo į giminės susitikimus ir t.t., kad tik išgauti kuo natūralesnę aplinką ir atlikti kuo tikslesnius tyrimus.

Knygoje daug kalbama apie pagyrimų svarbą, kuo skiriasi pagyrimai nukreipti į asmenį (“Tu toks protingas“) nuo pagyrimų, nukreiptų į procesą (“Tu labai stengiesi sudėti šią dėlionę ir tau pavyko! Puiku!“). Pasakojama, kaip formuojasi stereotipas, kad jei mergaitėms gerai sekasi mokslai (ypač matematika), taip yra dėl jų kruopštumo, o jei gerai mokosi berniukas, vadinasi – jis gabus.

Tyrimai rodo, kad vaikai, girdintys daugiau pagyrimų dėl proceso ir giriami už pastangas, yra mažiau linkę pasiduoti, susidūrę su sunkimais, ir toks atkaklumas jiems labai pasitarnaus mokykloje ir gyvenime. D. Suskind

Taip pat noriu užsiminti apie tris principus, kurie gali padėti komunikuojant su vaiku. Apie šiuos principus knygoje rašoma daug ir išsamiai:

1. Būk dėmesingas. Tai sąmoningos pastangos pastebėti, kuo susidomėjęs kūdikis ar vaikas ir su juo apie tai kalbėtis.
2. Daugiau kalbėk. Tai apima pasakojimą, ką matote aplinkoje, ką daro vaikas, ką darote jūs, įvardžių vengimas pakeičiant juos konkrečiomis frazėmis (vietoje “jis man patinka“ – “tavo piešinys man patinka“).
3. “Aš tau, tu man“. Kūdikystėje tai atliepimas į vaiko poreikį, vėlesniame amžiuje tai diskusija, dialogas laukiant atsakymo iš vaiko, užduodant tinkamus klausimus (atvirus: kaip, kodėl ir pan.).

Aš tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie, pavadinkim, neapsikrauna – vaikus augina su meile, rūpesčiu, bet kažkokių inovatyvių, mokslu grįstų metodų netaiko, jais nesidomi. Gal dėl laiko stokos, gal dėl noro stokos. Jų vaikai sotūs, aprengti, sausi ir švarūs, laimingi taip pat. To visai pakanka, ar ne? Gal ir taip, o gal ir ne. Girdžiu skeptikus juokiantis – na, ir ką čia duos tas 6 mėn. vaikui akcentavimas, kad jo žaisliukas yra trikampio formos su dvejais apskritimais viduje, o mamos knyga – stačiakampis? Vaikas taps genijum? Gal ir netaps, o gal ir taps. Bet kur tikrai nėra žodžio gal, tai tame, jog jo smegenys kurs naujus neuronų tinklus, neabejotinai padėsiančius jam darželyje, vėliau – mokykloje, dar vėliau – asmeniniame gyvenime. Perskaitykite knygą ir sužinosite apie pasekmes, su kuriomis susiduria mažai kalbos artimoje aplinkoje girdėję vaikai.

Mano apžvalga gana chaotiška, labai norėjosi užsiminti apie viską po truputį, kad tik paskatinčiau jus perskaityti šią knygą. Joje viskas kur kas nuosekliau ir išsamiau. Vardan savo vaikų, vardan mūsų ateities – įsigykite (nepatariu skolintis) ir išskirkite šiai knygai garbingą vietą savo lentynoje. Einate lankyti ką tik gimusio naujagimio? Vietoje pampersų torto – neškit šią knygą. Pamatėte dvi raudonas juosteles nėštumo teste? Šalia imbierinių pastilių nuo pykinimo nusipirkite ir “Trisdešimt milijonų žodžių“. Duokit skaityti seneliams, baboms, dėdėms, tetoms, kad ir jie tinkamai kalbėtų su jūsų vaiku ir visais kitais vaikais. Nors čia akcentuojama 0-3 metų svarba, švari ir graži kalba su vaiku bus naudinga visada, net jei tokios įtakos, kaip pirmaisiais metais nebus, gražūs santykiai ir pagarba vienas kito atžvilgiu dar niekam nepakenkė.

Faktinė informacija:

• Autorius: Dana Suskind
• Leidykla: Vaga, 2018
• Puslapių skaičius: 320
• Vertėja: Agnė Sūnaitė

Knygos dėka su savo dukryte kalbu daug, stengiuosi kalbėti tinkamai ir būti geru pavyzdžiu jai.