Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Istorija apie jauną prancūzų Polio ir Miriam šeimą, auginančią du vaikučius. Miriam jaučiasi pavargusi nuo motinystės, alksta savo į šalį padėtos advokatės karjeros, todėl nusprendžia, kad laikas savo mylimiems vaikams Adanui ir Milai surasti auklę. Šiuose keliuose plikuose sakiniuose telpa viso gyvenimo tragedija, baisiausias tėvų košmaras, virstantis stingdančia realybe.
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą norėjau perskaityti labai seniai, bet visą pusmetį nepriėjau eilės bibliotekoje, po to kažkaip ir užmiršau. Bet štai atėjus laikui, kai mano Olivija dienos miegelius pradėjo miegoti tik ant rankų supratau, kad fiziškai nepavyks skaityti verčiant šnarančius knygų puslapius. Vienos bookstagramerės įkvėpta parsisiunčiau programėlę Milžinas. Ir už akies užkliuvo Leilos Slimani “Lopšinė“. Dieve mano, kaip aš spaudžiau Oliviją glėby skaitydama šią knygą. Tik taip atrodė, kad ji saugi ir jai niekas negresia. Nu rimtai, ant tiek įsijaučiau. Įtampa ir šiurpuliukai bėgiojo kūnų visą laiką. Knygą suskaičiau per 4 miegelius ir padariau aiškią išvadą – mano vaikai auklės niekada neturės. Sakysit, kad perdedu, klausit, o ko tada skaitei, jei taip šiurpai, na atsakymas paprastas – turiu jautrią psichiką ir keistą norą ją dar labiau jautrinti. Jei kas esat matę siaubo filmą “Veidrodžiai“ – tai jį žiūrėjau visa įsielektrinusi iš baimės ir po to savaitę negalėjau normaliai praustis (namuose tada virš vonios turėjome didelį veidrodį per visą sieną), bet vis tiek nesigailiu žiūrėjusi. Nieko čia su manimi nepadarysi, turiu savų keistumų.
Grįžtu prie knygos – jau seniai nejutau tokios įtampos perskaičiusi vos vieną puslapį. Ji iš karto užkabino, nors tuo pačiu ir be galo gąsdino. Viduje mainėsi jausmai – norėjau “atskaityti“, ką jau perskaičiau, bet tuo pačiu ir labai norėjau išsiaiškinti, kodėl??
Įtampos kulminacija – patys pirmieji sakiniai. Jų dėka paaiškėja siaubinga tiesa, tai, kas jau neišvengiama ir skaitytojui nepaliekama net menkiausios vilties, kad viskas gali būti gerai. Gerai jau niekada nebebus, tačiau visa knyga sutelkta į tai, kaip iki šio momento buvo prieita. Nežinau, ar atskleisti, tai kas rašoma tame pirmame puslapyje būtų spoilinimas, bet turbūt patys nujaučiat?
Leila Slimani pristato gana paprastą siužetą – jauna šeima nusisamdo auklę. Ieško jos labai atsakingai ir kruopščiai, savo vaikus dievina, todėl nori jiems pačios geriausios priežiūros. Luiza juos abu pakeri iš karto. Ji tuoj pat randą kalbą su Mila ir Adanu, įveda tvarką vietoje namuose vyravusio chaoso, gamina nuostabius valgius, idealiai kuopia namus, nors to net nėra prašoma. Ir visa tai daro kukliai, tyliai, nesimaišydama po kojomis. Tėvai absoliučiai negali atsidžiaugti, todėl kartais kilusias dvejones, dėl Luizos elgesio, įtampos, kurią ilgainiui pradeda abu jausti, keistus, šiurpinančius jos poelgius “nurašo“ ir gyvena toliau. Tiesą sakant jie jau nemoka gyventi be Luizos. Ši įaugo į jų namus, susikūrė juose gūžtą ir giliai įleido šaknis. Tai tam tikra priklausomybė nuo viso gėrio, kurį auklė suteikia, nuo darbų, nuo kurių jie išvaduoti būtent Luizos dėka.
Kartojuosi, siužetas gana paprastas. Bet žinote, kas čia yra magiška? Tai, kaip autorė mėsinėja, po kaulelį narsto Luizos asmenybę, atskleisdama visus tuos iškrypimus, nevengdama itin stiprių išsireiškimų, teksto nuogumo. Leila paliečia vidinius jaunų mamų išgyvenimus, pasitaikantį jų vyrų atsainumą, prieštaravimus tarp noro auginti savo vaikus ir tuo pačiu realizuoti save. Autorė kalba apie rasizmo problemas, nelegalius imigrantus, smurtą ir kalba apie tai meistriškai. Kažkur interneto platybėse apie Leilą skaičiau mintį: “ji rašo tai, ko nedrįsta kiti“, šiek tiek pakoreguočiau, mano akimis, ji rašo taip, KAIP nedrįsta kiti. Jei būčiau rašytoja negalėčiau taip rašyti grynai iš banalios baimės “ką apie mane pagalvos, kad taip rašau, kad kokia tai freak’ė esu“, bet apie Leilą taip negalvoju, laikau ją labai drąsia.
Dėl ko visgi knygai duodu ne 5, o 4? Gal kaip detektyvų mėgėja, nemėgstu pabaigos, kuri palieka vietos dvejonėms. Man norėjosi teismo proceso, norėjosi daugiau emocijų po to įvykio, norėjosi išgirsti Luizos “pasiteisinimą“.
Faktinė informacija:
- Autorius: Leila Slimani
- Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą, 2017
- Puslapių skaičius: 216
- Vertėja: Violeta Tauragienė
Knygos dėka atradau nuostabią autorę ir prisiekiau sau niekada nesamdyti auklės.
skaitykim! 