40. Marso kronikos (#14)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 7 dienas (su pertrauka)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: knygą drįsčiau pavadinti nuoseklių novelių rinkiniu, kuriame plėtojamas žmonių invazijos į Marsą siužetas, atskleidžiantis daugybę ir šiandienai aktualių problemų bei visuomenės ydų. Tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame Bradbury vėl nukelia mus į ateitį ir bando įspėti apie galimas grėsmes.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmieji knygos puslapiai glumino. Reikėjo laiko priprasti prie “normalumo“, kuriuo aprašomas Marso gyventojų gyvenimas, jo kasdienybė, neįtikėčiausi įvykiai. Tačiau pamažu knygos tėkmę pagauti darosi lengviau, mažiau painu, vis nuosekliau. Supažindinęs su marsiečiais, Bradbury pristato pirmąsias žmonių ekspedicijas į Marsą, jų bandymus kontaktuoti su Marso gyventojais, įvairius nesusipratimus. Knygoje viskas įmanoma – stebuklai čia lengvai randa vietą, rašytojas subtiliai žaidžia su skaitytoju taip, kaip marsiečiai žaidžia su žmonėmis – prireikia laiko suprasti, kur realybė.

Marso gyventojams puikiai einasi ir be žemiečių, tačiau pastarieji bėgdami nuo Žemėje vyraujančių negandų, ieško geresnio gyvenimo Marse ir tikisi jį padaryti savu. Taip jie susiduria su marsiečių pasipriešinimu, pasireiškiančiu baksnojant į žmonių silpnybes – viliojant žmones pasivertus jų mirusiais artimaisiais, keičiant pavidalus į tuos, kuriuos žmonės nori matyti, godiems atiduodami dar daugiau, nei jie pajėgūs susitvarkyti. Autorius subtiliai baksnoja į žmonių ydas, paviršutiniškumą, egoizmą. Knygoje nesunku pastebėti emigracijos, rasizmo, susvetimėjimo, vienatvės temas, kurios galiausiai priveda Žemę prie susinaikinimo. Kitaip tariant – nuo ko žmonės bėgo į Marsą, tai juos sėkmingai čia pasivijo ir scenarijus vėlei kartojasi.

Kai kurios istorijos sudomino labiau, kitos mažiau, buvo ir tokių, kurių nesupratau ir tokių, kurios užbūrė. Stipriausias kūrinio akcentas yra žmonių sąmonės, psichologijos ir pasirinkimų nagrinėjimas. Augant galimybėms auga ir egocentriškumas, žmonės nebemoka džiaugtis tuo, ką turi, nori vis daugiau, su marsiečiais elgiasi kaip Hitleris su žydais, jaučiasi geresne rūšimi, Marse elgiasi kaip namuose, net nesusimąstydami, jog yra svečiai ir žūtbūt siekdami užvaldyti. Aprašomos technologijos šiek tiek pynėsi – egzistuojant tokiam stebuklingam dalykui kaip, pavyzdžiui, teleportacija, miestai vis tiek buvo statomi iš medienos, bet čia tik menkutis priekaištas. Unikalu vien tai, kokią visgi fantaziją turi Ray Bradbury, tad kabinėtis prie “netikslios“ ateities numatymo būtų kažkaip šventvagiška.

Apibendrinant, manau, jog knyga patiktų ne visiems. Kuo įvairesnę literatūrą skaitote, tuo labiau kūrinys kabins. Tai būtų šviežus oro gurkšnis po detektyvų, romanų krūvos, bet negarantuoju, kad mėgstantys vien pastarojo žanro knygas ir vengiantys mokslinės fantastikos, nekraipysite galvų, mintyse skanduodami “wtf“. Visgi, rekomenduoju pabandyti susipažinti su Bradbury, tačiau kaip skaičiusi 3 jo knygas pirmai pažinčiai siūlyčiau “Pienių vyną“.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Ray Bradbury
  • Leidykla: Alma littera, 2016
  • Puslapių skaičius: 240
  • Vertėjas: Gražvydas Kirvaitis

Knygos dėka užsimaniau vėl perskaityti “Pienių vyną“, kuris man paauglystėje nunešę stogą.

39. Kur tada buvo tavo Dievas? (#13)

ECB4710B-D46F-4D63-8C68-11BD14AF172D.JPG

Subjektyvus mano įvertinimas: 4
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Vieno žmogaus istorija apie kelionę į vidinę ramybę, savasties paieškos, egzistencinės dilemos ir atradimai.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmiausia skubu pasakyti, kad iki šios knygos nieko nežinojau ir nebuvau girdėjusi apie jokį Sausį Upę. Iki pat dabar jo neguglinau, norėjau perskaityti knygą be jokių išankstinių lūkesčių. Užtat eisiu guglinti kai tik parašysiu paskutinį šios apžvalgos žodį.

Knyga sukėlė man begalę emocijų. Pačių pačių įvairiausių. Ir malonių, ir nemalonių. Tiesą sakant, net nelabai žinau, nuo ko čia pradėti, kad pavyktų tinkamai perteikti savo mintis. Bandau pradėti nuo pradžių.

Estetiška, balta, 160 puslapių knyga. Neilga, tiesa? Galėtume pavadinti knygele, bet liežuvis neapsiverčia. Tai tikrai yra knyga. Atvira, nuoširdi, nuoga. Knygą būtų galima perskaityti vienu prisėdimu, tačiau, kaip mama, tokios prabangos neturiu, todėl man tai užtruko 4-5 vaiko miegus. Visgi, jei turite galimybę, raginu atsisėsti, įsipilti kokio gėralo (be laipsnių), prisikrauti kokios užkandos, išsijungti telefoną, pasiimti užrašų knygelę mintims pasižymėti, apsikabinti katiną arba šunį, užsidegti žvakę ir skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Skaitant vis galvojau, kad tai yra knyga, kurios vien turinio aprašyti neišeis. Ją pagvildenti norisi keliais rakursais. Patinkančią išvaizdą jau aprašiau. Greta einančios knygos iliustracijos taip pat labai unikalios. Maketas – išskirtinis: paveikslėliai, istorijos, papildančios pagrindinę liniją (jos man ypač patiko, autorius jų gale pasirašo “Asmeninio/viešo dienoraščio ištrauka“). Bet kas mane žavėjo užvis labiausiai – žodynas. Platus, turtingas, išsilavinusio žmogaus, su gausybe sinonimų ir nekasdienių žodžių (pvz., panegirika), metaforų. Skaityti šia prasme buvo vienas malonumas ir, jei atvirai, autoriaus aprašomo turinio dėka susidarius vaizdą apie patį autorių man vis “nesuėjo galai“ – kaip toks, iš pažiūros, protingas ir raštingas žmogus papuolė į tokias peklas? No offence.

Na, o pereinant prie turinio čia ir išlenda toji mano patirtų emocijų gausybė. Knyga suskirstyta etapais – apie paieškų pradžią, pokalbius su atsitiktiniais žmonėmis, pabėgimą į Rytus, įklimpimą į sektą, išmoktas pamokas bei išvadas.

Ypač įdomu buvo skaityti apie išmoktas pamokas, išvadas bei jau anksčiau paminėtas dienoraščio ištraukas. Kai kurias istorijas ir mintis skaičiau ir šiurpuliukai bėgiojo, prisirankiojau citatų, apie kurias galvojau prieš užmiegant, jaučiausi įkvėpta (ir dabar tokia jaučiuosi) tam tikrais aspektais keisti savo kasdienę būtį į geresnę, šviesesnę. Keletas įkvėpusių minčių:

Galiu išeiti kaip teisusis, bet renkuosi būti teisingas. Žmogus, besivadovaujantis šia mintimi, pakyla virš ego ir į situaciją žvelgia iš paukščio skrydžio.

Nėra ką slėpti, esu iš tų žmonių, kurie mėgsta būti teisūs. Bet tuo pačiu viduje labiau už viską noriu rinktis būti teisinga. Esminis žodis čia – RENKUOSI. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, mano akimis, tai yra šios knygos kertinė šerdis. Jei reiktų jos pagrindu nagrinėti teksto suvokimą (pamenat gal kai kurie, kaip mokykloje tą darydavome?), tai į klausimą apie pagrindinę mintį, atsakyčiau būtent taip – už savo gyvenimą atsakingi esame patys.

Dar viena supurčiusi idėja:

Kaip pasielgtų žmogus, kuriuo noriu būti?

Nesuskaičiuojamą daugybę kartų elgiamės impulsyviai. Aš tai tikrai. Praėjus karštakošiškumui vis galvoju, kaip derėjo elgtis, ką vertėjo sakyti, ką reikėjo pasilaikyti sau. Bet visus šiuos klausimus galima pakeisti vienu – kaip pasielgtų žmogus, kuriuo noriu būti? Aš tiksliai žinau, kad noriu būti geresnė, na tai kaip ta geresnioji aš pasielgtų? Šios mintys skatina gerumą. Man iš viso atrodo, kad vienas pagrindinių tikslų gyvenime yra būti geru žmogumi. Sąžiningu. Teisingu. Geru. To labai noriu išmokyti savo vaiką. To vis dar noriu išmokti pati.

Visgi norisi paminėti ir momentus, kuomet kraipiau galvą. Skaitant dialogus su praeiviais man buvo kažkaip koktu. Turbūt todėl, kad šiame gyvenimo etape į tokias istorijas reaguoju jautriau, nors tai keista, nes dėl ilgų savanorystės metų esu girdėjusi šimtus tokių gyvenimų. Visgi gal tame ir šuo – jaučiuosi jau “atsiklausiusi“. Šią emociją reabilitavo aprašomas pokalbis su kunigu Algirdu (įtariu, Toliatu). Jo mintis apie tai, kad ne Dievas kaltas dėl mūsų negandų, kad mes ne marionetės, jog kažkas “tinkamu metu netimptelėjo už virvutės, neišgelbėjo“, kaip ir – nepastūmėjo! Mes laisvi rinktis. Labai daug žmonių tai pamiršta. Reabilitavo ar ne, visgi džiaugiausi, kai tie pokalbiai su liūdnus dalykus patyrusiais, baigėsi.

Dar man labai nelipo Krišnos ir sektos aprašymai. Nenoriu pasirodyti netolerantiška, bet nuoširdžiai stebiuosi, kaip žmonės į tai papuola? Studijų laikais turėjau paskaitą “Netradicinės religijos“ suprantu jų veikimo principą, bet vis tiek nepaliauju stebėtis. Kita vertus, ko gero, esu laiminga, jei man neteko to patirti. Taip pat norėjosi greičiau “prabėgti“ skyrius, kuriuose kalbama apie antrus/trečius/ketvirtus gyvenimus. Turbūt tam esu pernelyg tradicinių krikščioniškų pažiūrų.

Klausimas kurį norisi užduoti autoriui – ieškojai Dievo daug kur, tačiau, kaip supratau, išskyrus krikščionybėje? Ar klystu? Jei neklystu – dėl ko neužsukai ten? O gal dar užsuksi? 🙂

Pabaigai pasidalinsiu paskutine mintimi. Kiek iš tiesų daug žmonių yra patyrę panašias keliones, kaip Sausis Upė. Ir kiek daug žmonių, kurie to niekada nepatyrė ir nepatirs. Kokie jie tarpusavy skirtingi. O kas tai lemia? Autorius sako, kad nereikia nieko kaltinti (na, pavyzdžiui, vaikystės ar pan.), sutinku, kad kaltinimai nieko nepakeis, bet visgi – kažkas juk yra TOKIO, kas vienus verčia ramybės ieškoti tokiais drastiškais būdais, o kitiems užtenka sudalyvauti nuotolinėse Elzės efektyvių žinučių dirbtuvėse. Mano klausimas retorinis, žinoma. Visgi kuo džiaugiuosi, kad ši kelionė autorių praturtino. Tai jaučiasi skaitant, viliuosi, jog jo vidinis tobulėjimas nesustos ir vieną rytą atsibudęs supras, jog yra laimingas ir ieškoti nebereikia.

Dar keletas patikusių citatų:

Ko vertas mūsų individualumas, jei neturime šeimos, į kurią kas vakarą taip norisi sugrįžti?

Dviese tobulėjama šviesos greičiu.

Pažadu stebėti kiekvieną savo žodį, kad jis ne skaudintų, o kurtų.

Knygą rekomenduoju perskaityti visiems. Visi joje kažką rasite, absoliučiai tuo neabejoju.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Sausis Upė
  • Leidykla: ???, 2018
  • Puslapių skaičius: 160
  • Vertėja: –

Knygos dėka sužinojau apie Sausį Upę. 🙂 Psio, einu jį guglint. 😀

38. Mefisto klubas (#12)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Kalėdos atneša į Bostoną ne džiaugsmą, o siaubą. Jų išvakarėse Bostono teismo medicinos ekspertė Mora Ailz ir detektyvė Džeinė Ricoli iškviečiamos į aplūžusį namą, kuriame buvo žiauriai nužudyta moteris. Ant sienos veidrodiniu būdu krauju lotyniškai užrašyta: Aš nusidėjau. Antras moters kūnas randamas ant Biken Hilo kalvos, prie pat “Mefisto klubo“ vadovo namų. Tai slapta draugija, savo gyvenimą paskyrusi blogiui tyrinėti. Ant durų vėl išbraižyti senoviniai simboliai. Aprašymas iš knygų klubo puslapio.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Na, dar vienas puikios autorės, puikus detektyvas. Nors 5-etu jo negaliu įvertinti, tačiau tai nei kiek nesumažino mano įstiraukimo skaitant. Tess turi sugebėjimą priversti skaitytoją maksimaliai pasinerti į istoriją.

Iš šios knygos tikėjausi nemažai, nes pati idėja – blogio tyrinėtojų klubas – mane labai sudomino. Kai dar neskaičiau Ricoli ir Ailz serijos knygų iš eilės, su Mefisto klubu teko susipažinti kitame kūrinyje – “Išlikusieji“, kuriame jie tikrai mane labai suintrigavo. Visgi šioje knygoje kažko pritrūko,  o kažko buvo per daug. Man nebuvo itin įdomu skaityti apie visokius velnio simbolius ir reikšmes įvairiose kultūrose. Tačiau žmogui, besidominčiam simbolika, tai turėtų tikrai patikti. Aš tas vietas skaitydavai greit, man jos nesukėlė jokio mistikos pajautimo ar šiurpuliukų. Visgi labai gerbiu autorę už eilinį kartą pademonstruotą įsigilinimą į temą, apie kurią sukasi veiksmas. Susidaro vaizdas, jog Tess yra be galo skrupulinga savo kūriniams, nerašo jų atmestinai, kiekviena smulkmena yra apgalvota ir pateikta taip, kad nekeltų skaitytojui abejonių.

Tačiau nors pasirinkta religijotyros tema čia manęs neįtraukė, mano apmaudą atpirko Moros meilės istorija. 🙂 Iš tiesų labai įdomu sekti jos ir Ricoli gyvenimo užkulisius. Manau, kad šis aspektas yra vienas iš Tess arkliukų, darančių jos knygas tokias patrauklias – detektyvinė linija plius asmeniniai santykiai, kas gali būti įdomiau? 🙂

Faktinė informacija:

  • Autorius: Tess Gerritsen
  • Leidykla: Jotema, 2014
  • Puslapių skaičius: 368
  • Vertėja: Paulina Kruglinskienė

Knygos dėka šį kartą nieko naujo nesužinojau. 🙂

37. Taip sukasi pasaulis nuostabus (#11)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 6 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: 1974 m. rugpjūtis. Brėkštančioje vėlyvos vasaros aušroje nustebę Manhatano gyventojai stebeilijasi į bokštus dvynius… Ant lyno tarp dangoraižių šoka, bėga, straksi paslaptingas akrobatas.

Tuo metu apačioje, purvinose patiltėse, metro tuneliuose, prabangiuose apartamentuose, verda žemiškesnis, bet ne mažiau jaudinantis gyvenimas. Gatvėje uždarbiaujančios prostitutės. Puolusias jų sielas globojantis dvasininkas. Motina, Vietnamo kare netekusi sūnaus. Programuotojai, žaidžiantys su vienais pirmųjų kompiuterių. Trisdešimt aštuonerių metų močiutė, besiverčianti prostitucija kartu su paaugle dukra. Skirtingi jų likimai susipina į vieną atradimų pilną istoriją apie ypatingą dieną, kai dangumi vaikščiojo vyras, o žmonės apačioje užvertę galvas ir sulaikę kvapą stebėjo „meninį amžiaus nusikaltimą“.

Romanas „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ kritikų ir skaitytojų laikomas vienu reikšmingiausių, labiausiai autoriaus kūrybą atspindinčių kūrinių. (Aprašymas skolintas iš sofoklis.lt puslapio).

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knyga tarsi linksmieji kalneliai – teko pabūvoti ir labai aukštai, ir labai žemai. Manau, taip atsitiko dėl keleto aspektų:

– aprašomų veikėjų. Jų, kaip jau supratote, yra 11 ir visi išties skirtingi. Vieni mane labai sudomino, privertė susimąstyti, kiti – nepaliko jokio įspūdžio. Tad, jei nuoširdžiai, nors knygą perskaičiau ką tik, galėčiau įvardinti 6 veikėjus. Kitų tiesiog neprisimenu. Galvoju, gal pernelyg pretenzinga buvo skaitytoją apkrauti tokia veikėjų gausa? Kita vertus, knygai įpusėjus daug kas stoja “į vietas“ ir jei pradžioje susieti herojus tarpusavy buvo sunku, vėliau viskas paaiškėja. Čia toks tarsi prizas kantriam skaitytojui, momentas, kai gali sakyti: “ahaa, tai va kaip čia“, bet ar tai atperka minutes, kuomet žvilgčiojau, kiek vieno ar kito veikėjo aprašymui dar liko puslapių, nesu tikra.

– autoriaus rašymo stiliaus. Mano skoniui jis pasirodė šiek tiek per padrikas. Tarsi norima sukurti lengvumo įspūdį, tačiau iš to lengvumo net per sunku buvo. Teko ne kartą pradėti skaityti pastraipą iš naujo, nes tiesiog visiškai nesuprasdavau, ką ja norima pasakyti, o galiausiai suvokdavau, kad nieko nenorima pasakyti, o tiesiog kuriamas veikėjo charakteris. Tačiau, kas tikrai patiko, tai kai kurios mintys, metaforos, išminties perliukai, kurių dėka stabtelėdavau ir pamąstydavau apie tam tikrus gyvenimo niuansus. Pavyzdžiui, “…kartais šiame gyvenime yra daugiau grožio, nei pasaulis gali ištverti.“ 

– kūrinio stiliaus. Tai alegorinė knyga, ji nėra paprastas romanas, tinkamas paprastam, jaukiam vakarui. O aš tikėjausi būtent to, todėl teko nusivilti. Šiam kūriniui reikia susikaupti, norint pastebėti visus slaptus palyginimus, reikia skaityti plačiai atmerktom akim. Tuomet akylas skaitytojas įžvelgs gilių prasmių ir bus maloniai nustebintas. Deja, šiuo metu nesu tokia skaitytoja, man dabar toks etapas, kuomet iš knygų noriu kažko, ko nereiktų jaukintis, noriu istorijų, kurios tiesiog “liptų“.

Įdomiausia knygoje buvo kai kurių veikėjų likimai, nuobodžiausia – momentai, kuomet buvo rašoma apie lyno akrobatą. Nors istorija su akrobatu – tikra, o visa kita – išgalvota, visgi juntama, jog knygoje mažai dėmesio buvo skiriama akrobatui ir daugiau – lyno, kaip metaforos vaizdiniui. Tačiau galvoju, jog tai buvo daroma sąmoningai.

Prieš skaitant šią knygą rekomenduoju susipažinti su autoriumi, ir perskaityti jo interviu. Manau, jog tai padės į knygą pažvelgti kitaip ir nuspręsti, kada būtent esate pasiruošęs ją skaityti, nes kartoju, bet kokiam eiliniam vakarui knyga netiks. 🙂 Interviu su autoriumi rasite čia. 

Smalsumo vedina goodreads.com paskaičiau kitų skaitytojų komentarus apie knygą ir radau vieną, super taikliai apibūdinantį, ką aš jaučiau skaitydama:

Paul Bryant (irgi įvertino 2 iš 5):

“This won the national book award
Which didn’t stop me from becoming bored“ 🙂

Faktinė informacija:

  • Autorius: Colum Mccann
  • Leidykla: Sofoklis, 2015
  • Puslapių skaičius: 432
  • Vertėja: Milda Baronaitė

Knygos dėka sužinojau, jog 1974 metais Filipas Peti iš tiesų ėjo lynu, ištiestu tarp Pasaulio prekybos centro dangoraižių.

Gimdymas su šypsena

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: apie mėnesį   

Knygos aprašymas keliais sakiniais: „Ši knyga – tai trisdešimties metų klinikinės praktikos, daugiau nei dvidešimties metų jaunų šeimų ruošimo gimdymui patirties apibendrinimas, nuolatinis bendravimas su jaunomis šeimomis, stebėjimai, pamąstymai, rekomendacijos. Iš visų atsakymų, kuriuos man pateikė šimtai šaltinių, į galvą įstrigo vienintelė tiesa, kuri suteikia gimdymo procesui svarbios reikšmės. Jos esmė tokia: gimdymas – tai vizija, kuri priklauso nuo to, kokiame savo asmenybės brendimo laipsnyje yra šeima, kurdama ir išleisdama į gyvenimą naują gyvybę. Kuo atsakingesnis jūsų požiūris į šį procesą, tuo aiškesni ir platesni bus jūsų ir jūsų mažylio gyvenimo horizontai. Jūs išmoksite matyti kur kas daugiau, negu dabar manote, kad įmanoma. Todėl mėgaukitės kelione tuo keliu, kuriuo jis jus ves. Keista ir įdomu, kad kartais jo ilgis neviršija atstumo tik tarp dviejų jūsų minčių.”

R.Šemeta

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą mėnesį laiko skaičiau ne dėl to, kad ji man labai nepatiko. Ji sukėlė man įvairių pamąstymų ir tiesą sąkant, nesugalvoju, nuo ko pradėti. Pirmiausia pabrėšiu – dabar aprašinėju knygą dar nepagimdžiusi, todėl labai įdomu bus įvertinti jos naudą būtent po to – ar pavyko man ten šypsotis, ar norėsis tik ironiškai juoktis ir galvosiu, kad tai nesąmonė?

Bet kokiu atveju, norėjau perskaityti šią knygą, nes ji turi labai įvairių atsiliepimų. Nuo pačių geriausių iki pačių skeptiškiausių. Visada tokiu atveju mėgstu susidaryti savo nuomonę. Tad ilgai negaištant pabandysiu ją pristatyti.

Turbūt nesuklysiu teigdama, kad nemažai moterų gimdymo bijo. Bijo skausmo, nežinomybės (jei tai pirmas kartas), bijo, kad pasikartos buvusios gimdymo patirtys, kurios nebuvo malonios (jei tai ne pirmas kartas), bijo, kad vaikui būtų viskas gerai, kad nebūtų gimdymo traumų, kad netektų gimdyti labai ilgai, kad neplyštų, kad nekirptų, kad nebūtų “kaip mamai/močiutei/draugei“ (jei joms buvo kažkas baisu), kad bus nemalonios gydytojos/akušerės, kad jų organizmas “neatlaikys“ ir pan.

Norisi pasakyti, kad viena vertus – baimė yra natūrali emocija, ji parodo, kad kažko nežinome, kažkas mums yra per sunkiai suvokiama ir tai gąsdina. Tačiau kita vertus – labai dažnai tos baimės yra nepagrįstos. Ypač tais atvejais, kuomet savo gimdymo patirtis pasakoja kitos moterys. Kaip taisyklė – dauguma jų pasakoja, kaip tai baisu, kaip tai sunku, kaip moteris būna “viena koja grabe“ ir t.t. Dar viena “taisyklė“ – taip dažnai kalba vyresnio amžiaus moterys arba tokios, kurios nori tiesiog parodyti, kiek daug jos ištvėrė, todėl neretai viską hiperbolizuoja ir perdeda. Bet kuriuo atveju – tokie pasakojimai yra nieko verti ir mano nuoširdus patarimas – nepriimkit jų “už gryną pinigą“ ir jeigu jums nemalonu, taip ir pasakykit. Jūs neprivalot klausyti to, kas jus gąsdina, kokia to prasmė? Kiekvienos moters organizmas yra skirtingas, mūsų skausmo slenkstis skiriasi, mūsų viso gyvenimo patirtys skiriasi, pats nėštumas kiekvienos yra skirtingas, todėl tikrai nereiškia, kad kaip buvo draugei/mamai/močiutei, taip bus ir jums.

Taigi svarbu suprasti, kad kiek įmanoma, tiek su ta baime, kuri jus kankina, reikia dirbti. Nevertėtų jos ignoruoti, daug naudingiau – išsiaiškinti jos kilmę ir pabandyti ją įveikti arba bent jau sumažinti.

Et, šiek tiek išsiplėčiau su savo nuomone, tad skubu prie knygos turinio.

Pagrindinė knygos mintis, paprastais žodžiais tariant, yra ta, kad gimdymo patirtis ženkliai priklauso nuo pačios moters – nuo tam tikro jos pasiruošimo – tiek emocinio, tiek fizinio, tiek informacinio. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad yra aspektų, kurių numatyti mes negalime, tačiau taip pat nemažai dalykų yra mūsų rankose. Pirmiausia, svarbu turėti supratimą, kas yra tas gimdymas, kiek etapų jį sudaro, kas vyksta su moters organizmu, kokie pojūčiai ką išduoda, ką mes jausime vienu ar kitu metu, kada jau važiuoti į gimdyklą, kaip atrodo gleivių kamštis, ką reiškia, kai nubėga vandenys, kuo skiriasi paruošiamieji sąrėmiai nuo tikrųjų ir daaug kitų dalykų. Tai – informacinis pasiruošimas. Šią informaciją galima gauti lankant įvairias pasiruošimo gimdymui pamokėles, kursus, skaitant atitinkamą literatūrą, bendraujant su nėštumą prižiūrinčiu specialistu. Tokia informacija suteikia ramybės, nes žinom, kas vyksta su mūsų kūnu, turim planą, ką ir kada reiks daryti prasidėjus gimdymui. Šalia to labai rekomenduoju susipažinti ir su ligonine ar gimdymo namais, kuriuose planuojate gimdyti. Žinant aplinką būna daug lengviau, jau mintyse galima įsivaizduoti, kaip maždaug viskas bus.

Fizinį pasiruošimą apima mūsų kūno parengimas gimdymui. Tai pareikalaus be galo daug jėgų, todėl, mano akimis, būtų aplaidu tiesiog laukti gimdymo neužsiimant jokia fizine mankšta. Tiesą sakant, dabar galvoju, kad jau prieš planuojant šeimos pagausėjimą svarbu pradėti sportuoti ir su kitu vaiku tikrai taip ir darysiu. Na, bet pilna alternatyvų ir jau besilaukiant. Pasitarus su prižiūrinčiu gydytoju galima nuspręsti, kas tiktų būtent jums. Sportuojant nėštumo metu svarbiausia tampa vidiniai dubens raumenys, kadangi jų labiausiai reikės gimdant. Puiki nėščiųjų mankšta yra specialios baseino treniruotės besilaukiančioms arba nėščiųjų joga (tik svarbu rasti patikimą specialistą, išmanantį savo darbą, turintį atitinkamą išsilavinimą).

Na ir ne ką mažiau svarbus yra emocinis pasiruošimas.  Būtent apie tai knygoje kalbama daugiausiai. Galite galvoti “lengviau pasakyti, nei padaryti“ ir aš visiškai sutinku. Nusiteikti, kad viskas bus gerai, yra išties nelengva. Ir net jeigu tai atrodo įmanoma, kai sau ramiai skaitom knygą, tikrai neaišku, ar sunkią akimirką, kuomet atrodo, kad labai skauda, pavyks imti ir nusiteikti pozityviai. Visgi, kai kam pavyksta, kai kam ne. Nuo ko tai priklauso, sunku pasakyti. Vėlgi, greičiausiai nuo pačios asmenybės, jos patirties, valios, tikėjimo ir žinoma pastangų. Aš pati, nepriklausomai nuo to, ar man pavyks ar ne, labai tikiu nusiteikimo “galia“, jei galima taip pavadinti. Tiksliau sakant – neabejoju, kad daug kas priklauso nuo požiūro daugumoje gyvenimo sričių. Esu iš tų žmonių, kurie nesupranta posakio “nusiteik blogiausiam, bet tikėkis geriausio“. Kam nusiteikti blogiausiam? Kas iš to? Neva tada mažiau “skaudės“, jei kažkas nepavyks. Na nesiginčysiu, gal kažkam taip lengviau gyventi. Bet jei kalbame apie gimdymą, nuoširdžiai nemanau, kad toks nusiteikimas būtų nors kiek naudingas. Emociniam pasiruošimui knygoje yra pateikta nemažai pratimų, tačiau neužtenka juos perskaityti, reikia nuosekliai taikyti. Kai kuriuos, labiausiai man priimtinus išbandžiau pati. Pavyzdžiui – atitinkamos muzikos klausymas, relaksacijos bei specialūs sakiniai prieš miegą ir tik nubudus, kažkas panašaus į “aš gimdau natūraliai, sklandžiai ir greitai“.

Pasiruošus visais trimis lygiais, mano giliu įsitikinimu, baimė tikrai turėtų sumažėti. Nemanau, kad prie 8-9cm kaklelio atsidarymo visos šypsosimės, bet tikiu, kad ištverti bus lengviau. Jei turite didelę baimę, tik knyga vargu ar padės. Todėl primygtinai rekomenduoju pamokėles (ne autoriaus, o apskritai) bei sportą.

Mane pačia knyga kartais erzino, nes jutau daug tuščiažodžiavimo ir daug kas atrodė “tas pats per tą patį“. Daug reklamos – būtent autoriaus kursų. Taip pat kol kas negaliu įvertinti nuolat kartojamo teiginio, kad gimdant ne skauda, o tik jaučiamas diskomfortas, tempimas, spaudimas. Tiesą sakant, nekantrauju pati sužinoti, ką gi aš jausiu ir kaip tai vadinsiu, skausmu, ar tikrai tik diskomfortu. Autorius teigia, kad gimdoje nėra skausmo receptorių, tad realiai nieko skaudėti ir negali, skauda tik tada, kai iš baimės ir įtampos įtempiame vidinius raumenis supančius gimdą, o tada ir prasideda skausmas.

Kai užeina paruošiamieji – bandau galvoti, kad ko gero panašiai jausiu ir tikruosius sąrėmius ir treniruojuosi kvėpavimą, bandau masažuotis kryžkaulio sritį, žiūrėti ar man padeda, taip pat mėginau dušą, atpalaiduoju pilvo, veido ir likusio kūno raumenis. Tada skausmas tikrai sumažėja. Jį tikrai galiu vadinti tik diskomfortu, kuris vargina, bet neskauda.

Ar rekomenduoju knygą? Taip, jeigu norit susidaryti savo nuomonę. Tikrai manau, kad kažką naudingo atras kiekviena būsima mama. Knyga skaitosi lengvai ir greitai, jeigu ji padės susimąstyti apie nusiteikimą gimdymui ir pabandyti tam pasitreniruoti – tikslas, mano manymu, bus pasiektas. Daug iš knygos nesitikėkit, bet tikėkit savimi. Gimdymas tai vaikučio gimtadienis, jis irgi daug “dirbs“ jo metu, jam irgi bus nedrąsu, skaudės. Mes, mamos, turim padėti mažyliui, galvojant apie jį, o ne tik apie save ir kaip ten neplyšti. 🙂 Komentaruose būtų labai labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie knygą.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Romualdas Šemeta
  • Leidykla: Sofoklis, 2012
  • Puslapių skaičius: 344

Knygos dėka nemažai sužinojau apie skausmo kilmę, natūralius skausmo malšinimo būdus, prisijaukinau tam tikras, raminančias mintis.

36. Mergina lede (#10)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pietų Londono tvenkinyje randamas brutaliai nužudytos aukštuomenės merginos kūnas. Įtakingi tėvai nenori suteršti šeimos reputacijos, dėl to “šokdina“ policijos pareigūnus pagal savo dūdelę, tačiau Erikai Foster – tyrimai vadovaujančiai pareigūnei, tai nė motais. Ji visais būdais siekia teisingumo, net jei rizikuoja ne tik savo karjera, bet ir gyvybe.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Na ką, tikėjausi kažko daugiau. Knyga lyginama su Tess kūryba ir iš karto sakau – neapsigaukite. Toks jausmas, kad pats autorius prisiskaitė Tess ir sugalvojo parašyti detektyvą. Knygoje nėra nieko unikalaus – pagrindinė veikėja – Erika Foster – asmeninių netekčių kamuojama detektyvė, kuri nepaklūsta taisyklėms, remiasi intuicija ir nuoširdžiai rūpinasi teisingumu. Galiausiai pati dėl to nukenčia, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, įsitaiso priešų, tačiau turi ir tikrų draugų. Na, nieko, absoliučiai nieko išskirtinio. Knyga gana nuspėjama, jau pradžioje aišku, kad tyrimas eina ne ta linkme, kad Erikos nuojauta neapgauna ir reiktų nepaisyti įtakingo politiko užgaidų išsaugoti nužudytos dukters privatumą, nes tai trukdo tyrimui. Vėliau (kaip netikėta) atsiranda dar kelios panašios bylos, kurios siejasi su pagrindine, tad tyrimas įgauna pagreitį, kalbama apie serijinį žudiką. Bet tas žudikas tooooks silpnas ir neišvystytas personažas, kad net kyla klausimas – ar tyčia autorius taip norėjo padaryti, ar jam tiesiog nepavyko sukurti bent minimalios baimės, kurią nusikaltėlis keltų?

Svarbu paminėti, kad paties žudiko aš “neišrišau“, iki pat galo visai gerai buvau vedžiojama už nosies. Apskritai – knyga nuo maždaug vidurio prikaustė daug labiau, nei pati pradžia. Dėl to ją perskaičiau greitai, perskaičiusi nesigailiu. Galvoju, kad jei tik autorius atras savo braižą, nemėgdžios jau egzistuojančių rašytojų kūrybos, tai jis visai turi potencialo. Antrą jo knygą paskaityti norėčiau, kažkada tą ir padarysiu.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Robert Bryndza
  • Leidykla: Jotema, 2017
  • Puslapių skaičius: 384
  • Vertėja: Sandra Siaurodinė

Knygos dėka susimąsčiau, kad šiais laikais nereikia sukurti kažko unikalaus, kad išleistum knygą.

35. Pribuvėjos išpažintis (#9)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Paini istorija apie meilę, draugystę, paslaptis ir pasiaukojimą. Noelė, Tara ir Emerson – trys artimos draugės, kurių gyvenimai apsiverčia aukštyn kojomis, kuomet Noelė randama negyva. Moters, pašventusios savo gyvenimą kūdikių atėjimui į šį pasaulį, mirtis užmena ne vieną mįslę ir priverčia suabejoti – kiek gerai moterys pažinojo viena kitą.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Tai antroji Dianos Chamberlein knyga, kurią perskaičiau. Ją pasirinkau ne atsitiktinai – knyga liaupsinama, kaip viena labiausiai autorę išgarsinusių kūrinių, internete knibžda teigiamų atsiliepimų apie ją. Tikėjausi, jog nenusivilsiu.

Tačiau realybė ta, kad pirmoji skaityta autorės knyga –  “Paskutinis pabėgimas“ – man paliko kur kas didesnį įspūdį. Pribuvėjos išpažintis, tai istorija, kuri man pasirodė pernelyg dramatiška ir paini, toli nuo tikrovės, kažkiek dirbtina.

Noelė – kaip ir jos mama dirbo pribuvėja, ji visą savo gyvenimą rūpinosi kitais, žmonės ją žino kaip nuoširdžią, visada pasiruošusią padėti, geraširdę moterį. Taros, Emerson ir Noelės draugystė tvirta, patikrinta laiko ir įvairių išbandymų. Gyvenimas teka įprasta vaga, kol mirus Noelei į paviršių pradeda lįsti sunkiai protu suvokiamos paslaptys.

Pabrėšiu – sunkiai protu suvokiamos. Skaitant knygą tikrai ne kartą varčiau akis, na tikrai – dramos ryškiai per daug. Be to, veikėjai gana paviršutiniški, be tvirto charakterio, nesudominantys. Būtent atvirkštinė emocija mane taip kaustė “Paskutiniame pabėgime“ – ten veikėjai labai pagaulūs, juos pamėgti arba nekęsti labai lengva, dar iki dabar puikiai prisimenu jausmą, kurį kėlė minėta knyga.

Visgi nesigailiu skaičiusi, žadu perskaityti dar ne vieną Chamberlain knygą, nes kas man patinka jos kūryboje, tai lengvas rašymo stilius, malonumas, kurį sukelia jos knygų skaitymas. Net jei ir išvardinau nemažai trūkumų, skaitant “Pribuvėjos išpažintį“ vis tiek apie nieką kitą negalvojau ir knyga puikiai padėjo “atsijungti“ nuo pasaulio. O kartais tik tiek ir reikia. Juk negali visos knygos būti šedevrai, ar ne? 🙂

Faktinė informacija:

  • Autorius: Diane Chamberlain
  • Leidykla: Alma littera, 2012
  • Puslapių skaičius: 384
  • Vertėja: Regina Šeškuvienė

Knygos dėka supratau, kad negalima aklai pasikliauti internautų atsiliepimais ir visada verta susidaryti savo įspūdį apie išliaupsintą kūrinį.

34. Dingęs be žinios (#8)

 

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 3,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 3 dienas  

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Pas detektyvą atėjusi mama praneša, kad dingo jos 16 metų sūnus Oferas. Holone (Tel avivo priemiestyje, kuriame jie gyvena) tokie dingimai dažniausiai baigiasi laimingai – vaikai pabėga ir grįžta, užsišėlsta su draugais ir pan. Tad detektyvas ramina mamą, nepažiūri į tai labai rimtai. Tačiau vaikinas negrįžta. Tada ir prasideda painios paieškos, atrodytų, vedančios į niekur.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Įdomu tai, kad šis detektyvas buvo kažkuo labai kitoks nuo visų, kuriuos iki šiol skaičiau. Man prireikė kelių dienų suprasti – o kuo gi?

Pirmiausia, daugumoje detektyvų pagrindiniai veikėjai būna kažkuo “sužaloti“, “kitokie“, “su paslaptimi“ ,“ sudėtingo charakterio“. O štai Avrahamas Avrahamas (taip, jo toks vardas) yra toks kažkoks… paprastas. Vienišas, kartais nelaimingas, tačiau jautrus, nuoširdžiai besidomintis, toks tikroviškas. 

Kitas aspektas – veiksmas čia vyksta gana lėtai, paprastai mane tai labai erzina, bet čia nekliuvo. Nemažai laiko skiriama asmeniniams detektyvo išgyvenimams, taip duodama geriau jį pažinti. Dar lėtumas netrukdė ir dėl to, kad visgi yra kuriama įtampa, lėtai, pamažu, labai subtiliai, bet ji tikrai kyla. Tyrimui vykstant beveik nei kiek nepasistūmėjama į priekį ir tas skaitytojui kelia klausimų – nu tai kur gi tas vaikis? Aš pati turėjau kelis variantus, kas jam galėjo nutikti, bet nei vienas neišsipildė.

Knygos pabaiga apstulbino. Ne dėl to, kad būtų super sudėtinga, tačiau tikrai netikėta, o tuo pačiu ir elementari. Visi neaiškumai, lėtumas ir keistumai stoja į vietas ir tampa aiškūs. Tas lėtumas knygoje yra paraleliai susijęs su tyrimo lėtumu. Kituose detektyvuose tyrimai vyksta gana greitai, visokios ekspertizės tuoj pat pateikia rezultatų, o čia ne ir knygos tempas tiesiogiai su tuo susijęs. Tai kuria tikroviškumo įspūdį. Pati pabaiga pasėja klaustuką – ar tikrai viskas būtent taip ir buvo? O gal ne? Gal tiesa kiek kitokia? “Laukite tęsinio“ – paskutinis knygos sakinys užsimena apie galimybę sulaukti bent jau antros knygos su detektyvu Avrahamu. Tikrai laukčiau.

Kas man nepatiko? Na bendras jausmas toks, kad knyga tinkama laisvalaikiui, tačiau stiprumo jai trūksta. Tai kitoks detektyvas ir tas yra gerai, bet kitoniškumas šiuo atveju nebuvo toks, kad galėčiau sakyti, jog autorius pavergė mano širdį. Sudomino, užkabino, sukėlė smalsumą, bet ne tiek, kad pulčiau ieškoti kitų jo knygų. Jei pasitaikys akiraty – paskaitysiu, jei ne, tai ne. Skaityti buvo malonu, laikas neprailgo. Literatūrinės vertės, žinoma, tikėtis nereiktų, stipriai pabrėžiu, kad čia laisvalaikio knyga.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Dror Mishani
  • Leidykla: Sofoklis, 2017
  • Puslapių skaičius: 368
  • Vertėja: Kristina Gudelytė

Knygos dėka susipažinau su kitokio pobūdžio detektyvu ir maloniai praleidau laiką.

Atskiras padėkos žodis leidyklai “Sofoklis“ padovanojusiai man šią ir kitas dvi knygas, kurias nekantrauju perskaityti. Pirmoji nenuvylė, esu dėkinga už suteiktą skaitymo malonumą, dosnumą ir pasitikėjimą!

Processed with VSCO with f2 preset

33. Fazanų žudikai (#7)

IMG_4064.JPG

Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 5 dienas  (su poros mėnesių pertrauka)

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Karlas Mjorkas ant savo stalo randą seniai užbaigtą brolio ir sesers nužudymo bylą. Neaišku nei kas ją ten padėjo, nei kokiu tikslu. Tačiau su savo padėjėju Asadu pradeda gilintis į tam tikras keistas detales, kurios veda prie įtakingų žmonių ir šiurpių jų nusikaltimų, kurie niekada nebuvo įrodyti.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Na, jausmai dvilypiai. Atsižvelgiant į tai, kad knygą buvau padėjusi į šalį keliems mėnesiams, galima suprasti, jog pernelyg stipriai ji neužkabino. Tačiau visiškai taip teigti būtų klaidinga. Tiksliausia būtų pasakyti, jog knyga yra pernelyg ištęsta. Tam tikri jos skyriai be galo įtraukė, o kitus norėjosi greičiau prašokti.

Knygoje tikrai laaabai daug detalių, be kurių tikrai būtų įmanoma išsiversti ir iš 544 puslapių drąsiai sutilpti į 350. Taip pat mane glumino veikėjų gausa, o jų visų vardai tokie keisti ir sudėtingi, kad kai kurių taip ir neįsiminiau. Jau vien kol įsiminiau pagrindinius, turėjau perskaityti daugiau nei trečdalį knygos. Dar nuvylė paiki dialogai, gal čia vertėjos darbas, bet jau taip lėkštai skambėjo kai kurie pokalbiai, kad buvo koktu skaityti (kalbu apie Karlo “meilę“ Monai ar tam tikrą jo “sarkazmą“).

Knygoje yra nemažai žiaurumų, juos skaityti nebuvo malonu, tačiau tai nedarė knygos prastos, tiesiog perspėju jautresnius, ypač mylinčius gyvūnus, kad tam tikrų nemalonių scenų tikrai bus.

Na, o kalbant apie siužetą, man jis pasirodė silpnas. Panašiai kaip ir “Moteris narve“ po viskuo slypi kažkieno liguisti polėkiai, patirti dėl sužalotos vaikystės. Ir nors tema rimta – vaikystės patirtys tikrai gali žaloti, tačiau pateikta kažkaip neišbaigtai. Kilo klausimas, kaip benamė sugeba šaudyti taip taikliai, kad stebisi net ilgametis detektyvas, kaip lengva čia būdavo imti ir nužudyti žmogų arba priešingai – pabėgti.

Nors “Moteris narve“ man patiko žymiai labiau, jaučiu iš autoriaus šiokią tokią desperaciją sukurti kažką tokio wooooow ir tada gaunasi šiek tiek visko per daug. Neblogos mintys, neblogi kabliukai, bet per daug, tiesiog per daug. Kita vertus, gal aš esu šiek tiek subtilesnių detektyvų mėgėja. Kur ne šimtas nužudymų, o vienas ar keli (jei kalbama apie serijinius žudikus), kur psichologijos daugiau nei fantastikos.

Visgi knyga man visai “suėjo“. Buvo įdomu tai, kad po “Moteris narve“ aš Karlą įsivaizdavau tokį panašų į tą žemą storuliuką iš “Vienas namuose“. O šioje knygoje paaiškėjo, kad jis aukštas gražuolis. 😀 Teko stipriai padirbėti vaizduotėje, kad pakeisti jo išvaizdą ir nesu tikra, ar man visgi gavosi, nes na jis toooks niurzga, ir tie niurzgėjimai tokie netikroviški.. 😀

Dar supratau, kad, kitaip nei kitose knygose, čia iš karto aišku, kas yra nusikaltėliai. Visa esmė – kaip prie jų prisikasti ir tai įrodyti. Tad galvoju, gal čia truputį prašauta, nes kai žinomi kaltininkai, nebelieka pusės intrigos.

Knygą rekomenduoju, jei turit laisvo laiko, esat atostogose, eilėje nelaukia kokia rimta knyga. Knyga stora, todėl laiko jai reiks nemažai, bet jei tas negąsdina – drąsiai imkit ir skaitykit. Beje, aš tikrai mielai perskaityčiau ir trečiąją, o gal ir tolimesnes Q skyriaus knygas. Tikrai nenurašau autoriaus, ką padariau su Nesbo.. 🙂

Faktinė informacija:

  • Autorius: Jussi Adler-Olsen
  • Leidykla: Obuolys, 2017
  • Puslapių skaičius: 544
  • Vertėja: Agnė Mackevičiūtė

Knygos dėka supratau, kokie būtent detektyvai man patinka ir koks svarbus yra vertėjo darbas knygos tonui.

IMG_3929.JPG

Mano nuolatinis kompanionas gaudant “Fazanų žudikus“

32. Dingusi Džudė (#6)

Processed with VSCO with f2 preset

Subjektyvus mano įvertinimas: 2
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)

Skaitydama užtrukau: 2 dienas 

Knygos aprašymas keliais sakiniais: Mažametės (5m. ir 9m.) sesės susibara. Mažoji įsižeidusi nukulniuoja gatve, o vyresnioji Kim neskuba jai įkandin. Galiausiai išsiruošusi jos ieškoti – neberanda. Po 8 metų pradeda aiškėti detalės, galų gale atskleidžiančios, kas nutiko Džudei.

Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygos, istorijos apie dingimus – man jau savaime patinka dėl savo jautrios temos. Tačiau ši buvo išimtis. Pirmiausia painus pasirodė autorės rašymo stilius. Dabartį labai staiga keičia prisiminimų vaizdavimas ir tik įpusėjus į pastraipą supranti, kad jau čia kalbama apie praeitį. Tai be galo erzino, be to, tie išgyvenimai nuobodūs, lėti.

Pats siužetas irgi nuvylė. Galėčiau sakyti, jog knygos esmė – artimųjų skausmo (ypač sesers Kim) vaizdavimas. O tai, turiu pripažinti, nėra taip įdomu, kaip narpliojimas – kurgi dingo ta mergaitė.

Galiausiai, paskutinis knygos trečdalis davė man tai, ko laukiau – šiek tiek intrigos ir detalių apie dingimą. Na, bet pabaiga labai nuvylė. Visa laimė, kad knyga labai plonytė. Realiai – vieno prisėdimo, tik aš ištempiau jį, nes teko prisiversti skaityti, nenorėjau mesti neperskaičius antros knygos šiemet (pirmoji, kurios nepabaigiau , J. Picoult – Kita širdis).

Knygos nerekomenduoju. Tačiau kaip ir visada – skonis draugų neturi, gal jums patiktų.

Faktinė informacija:

  • Autorius: Annie Cassidy
  • Leidykla: Gimtasis žodis, 2006
  • Puslapių skaičius: 141
  • Vertėja: Regina Šeškuvienė

Knygos dėka nieko nesužinojau.