Subjektyvus mano įvertinimas: 3
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: apie mėnesį
Knygos aprašymas keliais sakiniais: „Ši knyga – tai trisdešimties metų klinikinės praktikos, daugiau nei dvidešimties metų jaunų šeimų ruošimo gimdymui patirties apibendrinimas, nuolatinis bendravimas su jaunomis šeimomis, stebėjimai, pamąstymai, rekomendacijos. Iš visų atsakymų, kuriuos man pateikė šimtai šaltinių, į galvą įstrigo vienintelė tiesa, kuri suteikia gimdymo procesui svarbios reikšmės. Jos esmė tokia: gimdymas – tai vizija, kuri priklauso nuo to, kokiame savo asmenybės brendimo laipsnyje yra šeima, kurdama ir išleisdama į gyvenimą naują gyvybę. Kuo atsakingesnis jūsų požiūris į šį procesą, tuo aiškesni ir platesni bus jūsų ir jūsų mažylio gyvenimo horizontai. Jūs išmoksite matyti kur kas daugiau, negu dabar manote, kad įmanoma. Todėl mėgaukitės kelione tuo keliu, kuriuo jis jus ves. Keista ir įdomu, kad kartais jo ilgis neviršija atstumo tik tarp dviejų jūsų minčių.”
R.Šemeta
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Knygą mėnesį laiko skaičiau ne dėl to, kad ji man labai nepatiko. Ji sukėlė man įvairių pamąstymų ir tiesą sąkant, nesugalvoju, nuo ko pradėti. Pirmiausia pabrėšiu – dabar aprašinėju knygą dar nepagimdžiusi, todėl labai įdomu bus įvertinti jos naudą būtent po to – ar pavyko man ten šypsotis, ar norėsis tik ironiškai juoktis ir galvosiu, kad tai nesąmonė?
Bet kokiu atveju, norėjau perskaityti šią knygą, nes ji turi labai įvairių atsiliepimų. Nuo pačių geriausių iki pačių skeptiškiausių. Visada tokiu atveju mėgstu susidaryti savo nuomonę. Tad ilgai negaištant pabandysiu ją pristatyti.
Turbūt nesuklysiu teigdama, kad nemažai moterų gimdymo bijo. Bijo skausmo, nežinomybės (jei tai pirmas kartas), bijo, kad pasikartos buvusios gimdymo patirtys, kurios nebuvo malonios (jei tai ne pirmas kartas), bijo, kad vaikui būtų viskas gerai, kad nebūtų gimdymo traumų, kad netektų gimdyti labai ilgai, kad neplyštų, kad nekirptų, kad nebūtų “kaip mamai/močiutei/draugei“ (jei joms buvo kažkas baisu), kad bus nemalonios gydytojos/akušerės, kad jų organizmas “neatlaikys“ ir pan.
Norisi pasakyti, kad viena vertus – baimė yra natūrali emocija, ji parodo, kad kažko nežinome, kažkas mums yra per sunkiai suvokiama ir tai gąsdina. Tačiau kita vertus – labai dažnai tos baimės yra nepagrįstos. Ypač tais atvejais, kuomet savo gimdymo patirtis pasakoja kitos moterys. Kaip taisyklė – dauguma jų pasakoja, kaip tai baisu, kaip tai sunku, kaip moteris būna “viena koja grabe“ ir t.t. Dar viena “taisyklė“ – taip dažnai kalba vyresnio amžiaus moterys arba tokios, kurios nori tiesiog parodyti, kiek daug jos ištvėrė, todėl neretai viską hiperbolizuoja ir perdeda. Bet kuriuo atveju – tokie pasakojimai yra nieko verti ir mano nuoširdus patarimas – nepriimkit jų “už gryną pinigą“ ir jeigu jums nemalonu, taip ir pasakykit. Jūs neprivalot klausyti to, kas jus gąsdina, kokia to prasmė? Kiekvienos moters organizmas yra skirtingas, mūsų skausmo slenkstis skiriasi, mūsų viso gyvenimo patirtys skiriasi, pats nėštumas kiekvienos yra skirtingas, todėl tikrai nereiškia, kad kaip buvo draugei/mamai/močiutei, taip bus ir jums.
Taigi svarbu suprasti, kad kiek įmanoma, tiek su ta baime, kuri jus kankina, reikia dirbti. Nevertėtų jos ignoruoti, daug naudingiau – išsiaiškinti jos kilmę ir pabandyti ją įveikti arba bent jau sumažinti.
Et, šiek tiek išsiplėčiau su savo nuomone, tad skubu prie knygos turinio.
Pagrindinė knygos mintis, paprastais žodžiais tariant, yra ta, kad gimdymo patirtis ženkliai priklauso nuo pačios moters – nuo tam tikro jos pasiruošimo – tiek emocinio, tiek fizinio, tiek informacinio. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad yra aspektų, kurių numatyti mes negalime, tačiau taip pat nemažai dalykų yra mūsų rankose. Pirmiausia, svarbu turėti supratimą, kas yra tas gimdymas, kiek etapų jį sudaro, kas vyksta su moters organizmu, kokie pojūčiai ką išduoda, ką mes jausime vienu ar kitu metu, kada jau važiuoti į gimdyklą, kaip atrodo gleivių kamštis, ką reiškia, kai nubėga vandenys, kuo skiriasi paruošiamieji sąrėmiai nuo tikrųjų ir daaug kitų dalykų. Tai – informacinis pasiruošimas. Šią informaciją galima gauti lankant įvairias pasiruošimo gimdymui pamokėles, kursus, skaitant atitinkamą literatūrą, bendraujant su nėštumą prižiūrinčiu specialistu. Tokia informacija suteikia ramybės, nes žinom, kas vyksta su mūsų kūnu, turim planą, ką ir kada reiks daryti prasidėjus gimdymui. Šalia to labai rekomenduoju susipažinti ir su ligonine ar gimdymo namais, kuriuose planuojate gimdyti. Žinant aplinką būna daug lengviau, jau mintyse galima įsivaizduoti, kaip maždaug viskas bus.
Fizinį pasiruošimą apima mūsų kūno parengimas gimdymui. Tai pareikalaus be galo daug jėgų, todėl, mano akimis, būtų aplaidu tiesiog laukti gimdymo neužsiimant jokia fizine mankšta. Tiesą sakant, dabar galvoju, kad jau prieš planuojant šeimos pagausėjimą svarbu pradėti sportuoti ir su kitu vaiku tikrai taip ir darysiu. Na, bet pilna alternatyvų ir jau besilaukiant. Pasitarus su prižiūrinčiu gydytoju galima nuspręsti, kas tiktų būtent jums. Sportuojant nėštumo metu svarbiausia tampa vidiniai dubens raumenys, kadangi jų labiausiai reikės gimdant. Puiki nėščiųjų mankšta yra specialios baseino treniruotės besilaukiančioms arba nėščiųjų joga (tik svarbu rasti patikimą specialistą, išmanantį savo darbą, turintį atitinkamą išsilavinimą).
Na ir ne ką mažiau svarbus yra emocinis pasiruošimas. Būtent apie tai knygoje kalbama daugiausiai. Galite galvoti “lengviau pasakyti, nei padaryti“ ir aš visiškai sutinku. Nusiteikti, kad viskas bus gerai, yra išties nelengva. Ir net jeigu tai atrodo įmanoma, kai sau ramiai skaitom knygą, tikrai neaišku, ar sunkią akimirką, kuomet atrodo, kad labai skauda, pavyks imti ir nusiteikti pozityviai. Visgi, kai kam pavyksta, kai kam ne. Nuo ko tai priklauso, sunku pasakyti. Vėlgi, greičiausiai nuo pačios asmenybės, jos patirties, valios, tikėjimo ir žinoma pastangų. Aš pati, nepriklausomai nuo to, ar man pavyks ar ne, labai tikiu nusiteikimo “galia“, jei galima taip pavadinti. Tiksliau sakant – neabejoju, kad daug kas priklauso nuo požiūro daugumoje gyvenimo sričių. Esu iš tų žmonių, kurie nesupranta posakio “nusiteik blogiausiam, bet tikėkis geriausio“. Kam nusiteikti blogiausiam? Kas iš to? Neva tada mažiau “skaudės“, jei kažkas nepavyks. Na nesiginčysiu, gal kažkam taip lengviau gyventi. Bet jei kalbame apie gimdymą, nuoširdžiai nemanau, kad toks nusiteikimas būtų nors kiek naudingas. Emociniam pasiruošimui knygoje yra pateikta nemažai pratimų, tačiau neužtenka juos perskaityti, reikia nuosekliai taikyti. Kai kuriuos, labiausiai man priimtinus išbandžiau pati. Pavyzdžiui – atitinkamos muzikos klausymas, relaksacijos bei specialūs sakiniai prieš miegą ir tik nubudus, kažkas panašaus į “aš gimdau natūraliai, sklandžiai ir greitai“.
Pasiruošus visais trimis lygiais, mano giliu įsitikinimu, baimė tikrai turėtų sumažėti. Nemanau, kad prie 8-9cm kaklelio atsidarymo visos šypsosimės, bet tikiu, kad ištverti bus lengviau. Jei turite didelę baimę, tik knyga vargu ar padės. Todėl primygtinai rekomenduoju pamokėles (ne autoriaus, o apskritai) bei sportą.
Mane pačia knyga kartais erzino, nes jutau daug tuščiažodžiavimo ir daug kas atrodė “tas pats per tą patį“. Daug reklamos – būtent autoriaus kursų. Taip pat kol kas negaliu įvertinti nuolat kartojamo teiginio, kad gimdant ne skauda, o tik jaučiamas diskomfortas, tempimas, spaudimas. Tiesą sakant, nekantrauju pati sužinoti, ką gi aš jausiu ir kaip tai vadinsiu, skausmu, ar tikrai tik diskomfortu. Autorius teigia, kad gimdoje nėra skausmo receptorių, tad realiai nieko skaudėti ir negali, skauda tik tada, kai iš baimės ir įtampos įtempiame vidinius raumenis supančius gimdą, o tada ir prasideda skausmas.
Kai užeina paruošiamieji – bandau galvoti, kad ko gero panašiai jausiu ir tikruosius sąrėmius ir treniruojuosi kvėpavimą, bandau masažuotis kryžkaulio sritį, žiūrėti ar man padeda, taip pat mėginau dušą, atpalaiduoju pilvo, veido ir likusio kūno raumenis. Tada skausmas tikrai sumažėja. Jį tikrai galiu vadinti tik diskomfortu, kuris vargina, bet neskauda.
Ar rekomenduoju knygą? Taip, jeigu norit susidaryti savo nuomonę. Tikrai manau, kad kažką naudingo atras kiekviena būsima mama. Knyga skaitosi lengvai ir greitai, jeigu ji padės susimąstyti apie nusiteikimą gimdymui ir pabandyti tam pasitreniruoti – tikslas, mano manymu, bus pasiektas. Daug iš knygos nesitikėkit, bet tikėkit savimi. Gimdymas tai vaikučio gimtadienis, jis irgi daug “dirbs“ jo metu, jam irgi bus nedrąsu, skaudės. Mes, mamos, turim padėti mažyliui, galvojant apie jį, o ne tik apie save ir kaip ten neplyšti. 🙂 Komentaruose būtų labai labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie knygą.
Faktinė informacija:
- Autorius: Romualdas Šemeta
- Leidykla: Sofoklis, 2012
- Puslapių skaičius: 344
Knygos dėka nemažai sužinojau apie skausmo kilmę, natūralius skausmo malšinimo būdus, prisijaukinau tam tikras, raminančias mintis.
skaitykim! 