Subjektyvus mano įvertinimas: 1
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 1 dieną
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Tai novelių rinkinys. Daugumos pagrindinis veikėjas – jaunuolis, nedidelio miestelio gyventojas, kartais – senukas, kartais – berniukas. Veikėjai dažniausiai labai jautrūs ir dirglūs, nepritampantys prie aplinkinių, konfliktuojantys su jais. Iš tų konfliktų išsirutulioja tragiškos kolizijos, sukrečiančios skaitytoją. Prie to nemažai prisideda autoriaus sugebėjimas kalbėti provincialų kalba, autentiškai atkurti situacijas, taikliomis detalėmis atskleisti veikėjų charakterius, įlieti jaudinančių emocijų. (Aprašymas kopijuotas iš šio puslapio).
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Pirmas vienetas, kurį parašiau. Ir tikrai ne dėl to, kad pati knyga būtų prasta. Tiesiog šį kartą tas vienetas yra labai tiesiogiai susijęs su jo reikšme – laiko gaišimu. Knygą pasirinkau 24 valandų skaitymo iššūkiui ir suklydau, nes ji man buvo tiesiog neįdomi. Ne prasta, bet neįdomi. Tai reiškia, kad gaišau brangias valandas, kurias galėjau skirti didesnį malonumą teikiančiai knygai.
Taip jau išpuolė, kad ši knyga įkrito į dar vieno iššūkio rėmus – Vasaros su knyga. Šį kartą ji atitiko užduotį: “Perskaityk knygą, sudarytą iš trumpų istorijų/pasakų“. Noveles nuo pat mokyklos laikų aš labai mėgau. Savickį, Biliūną skaičiau su didžiausiu malonumu, tad buvau visai pasiilgusi tokio žanro istorijų. Pasirinkadama A. Šlepiką taip pat buvau sąmoninga – jo knyga “Mano vardas Marytė“ man yra viena įsimintiniausių ir geriausių knygų, kurią daug kam rekomenduoju. Tad visai nesitikėjau, kad šį kartą galiu nusivilti. Autoriaus stilius man patiko, nors knyga ir nepatraukė, tikėjimas ir žavėjimasis jo talentu absoliučiai nesusvyravo, tačiau visai nekabino tematika – provincijos miestelio žmonių nuopoliai. Man norėjosi pamokančių (na, negaliu sakyti, kad visai nepamoko – besaikis alkoholis ir muštynės tikrai nėra gerai), moraliai praturtinančių istorijų, o čia teko skaityti apie antkapiu suknežintą vaiko galvą ir panašius “nuotykius“, nutinkančius dėl alkoholio, žmonių tamsumo, gyvuliškų instinktų nevaldymo. Vėlgi – nenoriu pasakyti, kad tema nesvarbi, kad nėra kur pakapstyti giliau, tačiau knyga pasitaikė man visai ne laiku ir ne vietoje, nebuvau pakankamai jai susikaupusi. Gaila.
Prisėdus ir istorijas panagrinėjus atidžiau (kaip mokykloje:)) tikrai rasčiau daug gilių įžvalgų, metaforų ir palyginimų, bet dabar man to visai nesinorėjo, tad pasikartoju – knygą į rankas paėmiau ne laiku ir ne vietoje (tiesą sakant supratau ir tai, kad šiuo metu man norėjosi pabėgti nuo žmonių tamsybės, užsimerkti prieš negandas ir skaityti linksmas, įkvepiančias, gal net paikas istorijas). Todėl svarstant ar skaityti ją, ar ne, primygtinai prašau nesiremti mano nuomone, priešingai – siūlau būtinai perskaityti, tik tai daryti lėtai, neskubant, apmąstant, besimėgaujant žavingu teksto paprastumu ir lengvumu, subtiliu autoriaus gebėjimu savo kalbą pritaikyti prie aprašomo veikėjo, vartojant autentišką kaimo žargoną.
Faktinė informacija:
- Autorius: Alvydas Šlepikas
- Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2005
- Puslapių skaičius: 152
Knygos dėka supratau, kad kartais verta prieš renkantis, ką skaityti, įsigilinti į būsimą knygą, ko dažniausiai nedarau – tiesiog imu per daug nesidomėjusi.
skaitykim! 