Subjektyvus mano įvertinimas: 2,5
(5 – išvertė iš klumpių! Prikaustė taip, kad negalėjau atsiplėšti, nuoširdžiai rekomenduoju; 4 – labai patiko, praturtino sielą ir protą; 3 – nesigailiu skaičiusi, puikiai įtiko laisvalaikio praleidimui; 2 – jei nebūčiau skaičiusi, nieko nebūčiau praradusi; 1 – sugaišau laiką)
Skaitydama užtrukau: 12 dienų
Knygos aprašymas keliais sakiniais: Hūlė siunčiamas į Tailandą, tirti delikačios, su valdžia susijusios bylos – nužudytas viešnamyje randamas Norvegijos ambasadorius. Haris turi dirbti tyliai, kad žiniasklaida nesuuostų. Tačiau Haris juk taip nemoka, randa jis daugiau, nei jo viršininkai iš jo tikisi… (intriguoja?:D)
Nuomonė ir jausmai užvertus paskutinį puslapį: Puse balo geriau nei Šikšnosparnis. O šiaip, vėl – be galo ištęsta, jokios intrigos nekurianti istorija… Skaitydama antrą Nesbo knygą pradedu suprasti, kas man su jomis yra negerai – tiek daug veikėjų keistais, sunkiais vardais, kad aš jų nesuseku. Plius veiksmas vis šokčioja į priekį – atgal, tai nebesuprantu, ar minimas veikėjas gerietis ar blogietis, banditas ar policininkas, susijęs su byla ar pašalietis. Nesbo bando supažindinti su šalies, kurioje vyksta veiksmas, kultūra: tajų pagarbos ženklais (nekviesti į namus, jei jie kuklūs ir paprasti), kartais tai visai įdomu. Galvoju, kad tiems, kurie knygoje minimas šalis lankė, skaityti turėtų būti įdomiau. Na o man, skaitėsi tikrai sunkiai. Dėl ko skaičiau, klausiate? Dėl savo perfekcionizmo. 😀 Noriu pabaigti ką pradėjau. Negaliu neigti, kažkiek domina asmeninė Hūlės istorija – kaip ten viskas toliau vyks su jo sesers byla. Tai tikiuosi, kad kitose knygose veiksmas judės daugiau link tos pusės. Be to, turiu pripažinti, knygos pabaiga visai įtraukė, nors truputėlį įtariau, kad žudikas bus tas, kas buvo, visgi nebuvau visiškai tikra ir tam tikri momentai palikdavo mini intrigą. Dabar žadu šiek tiek pailsėti nuo Nesbo, bet grįšiu dar prie jo. Suteiksiu 3 šansą.
Faktinė informacija:
- Autorius: Jo Nesbø
- Išvertė: Rima Ciburevkinaitė
- Leidykla: Baltos lankos (2016)
- Knyga parašyta 1998
- Puslapių skaičius: 352
Knygos dėka sužinojau, kad Tailando gyventojai vadinami tajais. Prisiekiu, anksčiau galvojau, kad jie – tailandiečiai. 🙂 Nors gūglinau, tai rašo ir taip, ir taip…
skaitykim! 